Pristatyta kilnojamoji paroda, skirta Juozui Tumui-Vaižgantui
Rugsėjo 12 d. Birštono sakraliniame muziejuje buvo pristatyta kilnojamoji paroda „Birštonais pasruvę Nemuno krantai“, skirta kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto 150 gimtadieniui paminėti. LR Seimas 2019 metus yra paskelbęs J. Tumo-Vaižganto metais. Birštonas ir J. Tumas-Vaižgantas yra neatsiejami. Ne veltui tarp kurorto bažnyčios ir sakralinio muziejaus stovi jo garbei pastatyta skulptūra. Juk jis kvietė visus žmones birštonuotis…
Birštono sakralinio muziejaus vedėja Roma Zajančkauskienė savo pranešime sakė, kad J. Tumas-Vaižgantas yra viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių Lietuvoje. J. Tumas-Vaižgantas – tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas, lietuvių prozos klasikas, kritikas ir literatūros istorikas, kurio kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp to meto rašytojų. Pasak pranešėjos, Vaižganto kūrybos stilius labai savitas, gyvas, temperamentingas, nepaprastai žodingas, iš jo kūrinių sklinda didžiulė meilė ir tikėjimas savo krašto ateitimi. Vaižganto kūryboje nuolatos svarstomas santykis tarp žmogaus ir gamtos, tarp gamtos ir tautos. Žmogaus gyvenimą Vaižgantas vaizduoja gamtoje, žmogus suvokiamas kaipgamtos dalis.
„Šia paroda mes, muziejininkai, norime paskatinti kūrybiškai pažvelgti į J.Tumo-Vaižganto meilę Birštono gamtai, jos grožiui. Jis ragino visuomenę pamilti mineralinį vandenį, gydomąjį purvą ir kita. „Gražybė, mokėk tik pastebėti“, – rašė laiške kunigas Juozas. Žodžiai, kiekvienam mūsų verti įsidėmėti“, – sakė R. Zajančkauskienė.
Parodą aplankė nemažas būrys gimnazistų su savo mokytojomis. Jie skaitė ištraukas iš Vaižganto kūrinių apie Birštoną. Tikrai šis žmogus buvo didelis Birštono gerbėjas ir mylėtojas, negailėjęs gerų žodžių apie Birštono gydomąjį purvą ir mineralinius vandenis, kurie grąžina žmogui sveikatą.
„Grįžimas prie gamtos ir žmogaus vienovės, vietovės dvasios, istorijos atskleidimas bei poetų, dailininkų, rašytojų, fotografų ir kitų menininkų įprasmintų vietų iškėlimas yra Lietuvos tapatybę padedantys suvokti reiškiniai ir objektai, apie kuriuos ypač aktualu kalbėti, kai susiduriame su didele emigracijos problema“, – pastebėjo Sakralinio muziejaus vedėja.
Štai kokius gražius ir gerus žodžius Birštonui skyrė Vaižgantas: „Birštono kurortas (…) guli panemunėje, greta Birštono miestelio, gražioje Nemuno įlankoje. (…) Parudimėje ties bažnyčia mažame liūne vėl verda verdenės, jau tikrieji „birštonai“, dar stipresnio sūrumo vandens neg Vytauto (kalno) ašarėlės. (…)
Sūrieji Vytauto ašarėlių vandens – tai puikiausi reguliatoriai pilvui. (…) Šiltosios vonios čia tokio veiksmo ramatikams, artritikams, neurastenikams, jog duok Europos patogumų, Birštoną padarysi daug garsesnį už visus vokiečių ir čekų „Badus“.
(…)
Birštono kurorto vandenų stiprumą žinojo visi Rusijos gydytojai ir dėjo juos antron vieton po Kaukazopurvų, aukščiau už Odesos limaną ir lygiai su Visbadeno vandenimis. Gydomąja jėga Birštonas toli yra prašokęs savo kaimyną panemunietį Druskininkus. (…)
Birštono mineraliniai vandenys turi 6 šaltinius vonioms, kurie kasdieną duoda daugiau kaip 8 000 kibirų ir 2 šaltiniu vidun gerti, senėlesnę „Viktoriją“ ir neperseniai išgręžtąją „Lydiją“ (Birštonas ir jo gydomieji dalykai, 1910, p. 2–3)
„Birštonų minerališkieji vandenys pagelbi sergantiems kaulų gėlimu (reumatizmu), paraližuotiems, geltligiuotiems, moterų ligose, išbėrimuose, sutukimu ir žarnų katara (versmė Viktorija). Vandenys su visokiais gydymui patogumais, labai puikioje ir sveikoje apylinkėje, už 23 varstų nuoKauno, ant Nemuno kranto. Aplinkui kalnai, o šie ir pakalnės pušynu papuošti. Diližanai iš Kauno eina panedėliai, seredomis, Pėdnyčiomis ir subatomis 2 val. po pietų (Vilniaus žinios. – 1905, Nr. 95 (bal. 15), p. 4.).
„Nemunas iš viso daro labai vingiuotą sieną tarp buvusiųjų Suvalkų ir Vilniaus žemių, tekėdamas tiesiai iš šiaurės į pietus. Bet tekėdamas pro Punią, Balbieriškį, Prienus ir Birštoną, padaro tokias dvi kilpas, lyg šelmeny „arkliukų“ galvas.
Ir gražumėlis gi tų Nemuno krantų! Birštono kilpos kilpelėje suvalkiečių pusėje pušynas (…). Puikiausiaspasaulyje parkas kurortui.
Krantai išvagoti grioviais nuo 100–150 pėdų gilumo ir tarp jų pačiame Birštone visų Lietuvos piliakalnių piliakalnis – Vytauto, nejau bene iškilmingesnis už patį Gedimino piliakalnį Veliuonoje. „Ir sveiką žmogų patroškins, kas sumanys įlipti“, – sako apylinkės žmonės. Juoba turėjo troškintipriešus. “
Šią Sakraliniame muziejuje pristatomą parodą, kurioje gausu ne tik aprašymų, bet ir to meto nuotraukų, aplankė nemažai kurorto gyventojų ir svečių, tarp kurių buvo ir Lazdijų krašto muziejaus direktorė Daina Pledienė.
Viešnia iš Lazdijų kalbėjo apie septynerius metus vykdomą projektą „Muziejų kelias“. 2019 metais pradedamas antrasis plėtros etapas – nacionalinės kultūrinės tapatybės formavimo ir puoselėjimo programa „Tėvynės ieškojimas“. Naujoji programa „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“ yra skiriama Lietuvos Respublikos atkūrimo 30-mečiui 2020 m. pažymėti.
Kiti „Muziejų kelio“ renginiai vyks jau Lazdijų krašto muziejuje, kur ir bus užbaigtas „Lietuvos muziejų kelias“. D. Pledienė ir birštoniečius pakvietė atvykti į renginį.
R. Zajančkauskienė paminėjo, kad vanduo lietuvių papročiuose ir tradicijose turi labai plačią reikšmę: ašaros liejasi upeliais (skausmą simbolizuoja), gyvena už jūrų marių (toli, dideliu atstumu) ir kt.
Muziejininkai paminėjo, kad šių metų temos „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“ renginiais siekiama įvardyti ir aktualizuoti Lietuvos upių, upelių, ežerų, tvenkinių, šaltinių, Baltijos jūros, marių ir kitų vandens telkinių kultūrinę atmintį.
Išlaikant susiformavusias tradicijas, „Lietuvos muziejų kelias“ nusitiesė per visus etnografinius regionus: prasidėjęs Aukštaitijoje (birželio 18–30 d.), jis ėjo per Žemaitiją (liepos 1–21 d.), Mažąją Lietuvą (liepos 22–rugpjūčio1 d.), Sūduvą (rugpjūčio 12–rugsėjo 1 d.) ir Pasaulinę turizmo dieną, rugsėjo 27-ąją, baigsis Dzūkijoje.
