Prienų krašte vėl suliepsnojo Joninių laužai
Ko gero, viena iš labiausiai lietuvių tautosaka ir tradicijomis pagrįstų švenčių yra kiekvieną birželį švenčiamos Joninės.
Joninės, sutampančios su vasaros saulėgrįža, išlieka viena seniausių lietuvių tautos švenčių, atskleidžiančių lietuvių pagonišką prigimtį. Ne paslaptis, jog beveik visi Joninių papročiai yra pagoniški. Jie atėję būtent iš lietuviškos, baltų pagonybės laikų. Tiesa, krikščionybės, o ypač okupacijos bei besikeičiančių laikų veikiamos Joninės jau tapo ne apeigine, o pramogine švente. Kaip ir kiekvienas koncertas. Tačiau galima džiaugtis, kad savo tautos kultūrą gerbiantys bei puoselėjantys lietuviai kasmet birželio 23 d. dar kartą sugrąžina visus šventės dalyvius į gamtos laikus, kai žmonės už jiems suteiktas dovanas bei derlių garbino pačią gamtą bei jos elementams priskirtas deives bei dievus. Į tuos laikus, kai buvo švenčiamos ne Joninės, o Rasos, arba Kupolė. Į tuos laikus, kai žmonės už šilumą ir spindulius labiausiai garbino Saulę.
Prieš šimtus, o gal ir tūkstančius metu susiformavusios ir šiek tiek pakitusios, nors ir nuolat puoselėjamos, tradicijos kasmet prisimenamos ir Ašmintos seniūnijos Pašventupio kaime.
Jau tradicija tapo šią šventę švęsti ne tik įvairiuose Lietuvos bei Prienų krašto kampeliuose bet ir Prienų rajono savivaldybės tarybos nario, ūkininko Jono Vilionio sodyboje.
Birželio 23 d. pavakare visus atvykstančius į šventę pasitiko Ašmintos folkloro grupė „Ošvenčia“ (vadovė Rima Vilkienė). Lietuvių tautosaką Ašmintos seniūnijoje puoselėjančios moterys kasmet pasitinka visus atvykstančius į Jonines ir, padėdamos peržengti iš šviežių žalumynų pintus vartus, mažą, gaivaus kvapo žolynėlį prisega ir prie kiekvieno atvykusiojo švarko.
Visus peržengusius Joninių vartus pasitiko Prienų kultūros ir laisvalaikio centro folkloro grupė „Gija“ (vadovė Dalė Zagurskienė) bei armonikierius Vidas. Skambant dainoms ir muzikai, visiems į rankas atkeliavo ir dar šilta, šviežutėlė Ašmintos tautosakos saugotojų kepta duona.
O kad visi žinotų, jog Joninės – tai ne vien laužai, gėrimai ir šokiai, visuomet primenamos ir mūsų tėvų, senelių bei protėvių išsaugotos Joninių (Rasų) tradicijos. Kai kas papasakojama, o kai kas vyksta iš tikrųjų. Todėl ilgai nelaukusios Ašmintos folkloro grupės „Ošvenčios“ moterys suskubo žolynais puošti kupolę. Aplink ją tuoj pat Prienų KLC liaudiškų šokių kolektyvas „Vajaunas“ (vad. Ligita Gediminienė) pašokdino ir pačias puošėjas.
Šokėjus bei publiką linksmino ir Prienų KLC vokalinis ansamblis „Pienė“ (vadovė Aldona Šyvokienė).
Neilgai trukus prie scenos išsirikiavo ir dar vieni šventės „kaltininkai“ – šeši Jonai ir viena Janina. Juos sveikino ne tik šventės šeimininkės, bet ir gausus svečių būrys: LR Seimo narys Kęstutis Mažeika, Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Visockas ir jo pavaduotoja Rima Zablackienė, Tarybos nariai Martynas Butkevičius ir Audrius Banionis, Pakuonio seniūnė Nijolė Averkienė, bendruomenės „Mauručia“ pirmininkė Egidija Cikanavičienė, Veiverių klebonas Kęstutis Vosylius bei didelis būrys varduvininkų bendražygių ir draugų.
Po gausių ir šiltų sveikinimų į aikštę išbėgo Prienų kūno kultūros ir sporto centro treneris Linas Žilevičius, kuris ne tik pasiūlė sušalusiems sušilti sporto rungtyse, bet ir pažadėjo gausius prizus. Žinoma, buvo ir sportininkų, buvo ir prizų. Besivaržant paaiškėjo, kad Jonines Pašventupyje šventė ne tik Prienų rajono gyventojai, bet ir svečiai iš Kauno.
Dar visus įkaitusius po sportinių rungčių nusprendė užkaitinti dar vieni svečiai – Jungėnų kaimo kapela. O tada prasidėjo iškilmingoji, lietuvių šaknis menanti Rasų dalis. Danguje jau užgesus paskutiniams saulės spinduliams aplink didelį aukurą susibūrė „vaidilutės“. Teatralizuotose apeigose vienu „Perkūno“ su „žaibu“ rankose mostu užsiliepsnojo didžiulis, visus susirinkusius apšviečiantis aukuras. Kaitrią liepsną dar labiau pakaitino vienos iš vaidilučių kurstoma ugnis. Galiausiai nuo aukuro uždegtas deglas vandens atspindyje žėrinčių deglų kelyje rado taką iki dar didesnio aukuro, akimirka – ir didysis šventės laužas suliepsnojo visu ryškumu.
Tradiciškai į vandenį nuleistas ir Joninių vainikas, kuriame žybsint žvakučių liepsnoms, dangų sudrebino ir labiausiai laukto atlikėjo Žilvino Žvagulio dainos, kurios nurimo tik po vidurnakčio. O ant kalno liepsnojantis Joninių laužas dar ilgai rodė kelią tamsoje klaidžiojusiems ir paparčio žiedo ieškojusiems.
