home Gamta „Ištikimoji širdis“ vis plečiasi

„Ištikimoji širdis“ vis plečiasi

Šie metai pagal Rytų kalendorių vadinami Geltonojo žemės šuns metais. Šuo simbolizuoja nepaprastą ištikimybę, draugystę ir atsidavimą žmogui, savo šeimininkui. Pagrįstai manoma, kad šuo buvo pats pirmasis ir geriausias žmogaus draugas, prijaukintas labai seniai, maždaug prieš 15 000 metų. Visi dar vaikystėje matėme filmuką apie tai, kaip buvo prijaukinti naminiai gyvūnai ir kokį vaidmenį jie atlieka šių dienų pasaulyje. Kaip matome, laikas bėga, bet neatsiranda nieko labiau atsidavusio ir ištikimesnio už šunį...

 

Dar mažai savo augintinius mylinčių žmonių

Prasidėjus Geltonojo šuns metams (nors iš tikrųjų Ugninis gaidys savo valdžią Geltonajam žemės šuniui perduos tik vasario 2 d.), užsuku į šunų prieglaudėlę „Ištikimoji širdis“, įsikūrusią netoli Birštono.Šunelių globėja Brigita Krunkaitytė, paklausta, kaip šie metai prasideda šiems keturkojams, tik palinksi galva ir nelinksmu balsu sako, kad visai nekaip.

Kai 2016 metų vasarą neseniai iš Amerikos grįžusi Brigita panoro globoti benamius, apleistus ir tikrų šeimininkų išmestus šunis, tada jų buvo apie 10. Šiandien šioje „šunų gyvenvietėje“, o gal mikrorajone, gyvena daugiau kaip 80 keturkojų.

Svetimą žmogų pajutę šunys visi loja įspėdami šeimininkę apie svečius. Pasak Brigitos, vienaip jie loja, kai mato pro šalį einantį kaimyną, kitaip, kai pamato netoliese besiganančias stirnas. Iš jų lojimo Brigita jau supranta, apie ką praneša globotiniai.

Liūdna Brigitai dėl to, kad mūsų šalyje yra labai mažai atsakingų ir mylinčių bei vertinančių savo augintinius žmonių. Ji sako, kad Amerikoje, kur ji taip pat dirbo ir savanore gyvūnų prieglaudoje, žmonių požiūris į gyvūnus yra visai kitoks. Mums iki to dar labai toli, dar reikia labai daug ką pakeisti ir patiems pasikeisti.

„Yra žmonių, gal daugiau gyvenančių kaime, kurie šunį laiko tik dėl to, kad jis saugo kiemą, namus, turtą. Kol šuo sveikas ir guvus, kol pajėgia tarnauti šeimininkui, tol jis reikalingas. Tačiau tas šeimininkas užmiršta, kad gyvūną, kurį laikai, reikia ne tik pamaitinti, bet ir mylėti, su juo pasikalbėti, paglostyti... Kodėl kai kurie šunys būna pikti? Nes jų niekas nemyli, nepaglosto, nepagiria. Kaip ir žmogus – jei jis auga be meilės, sunku tikėtis, kad užaugęs bus geras ir nuoširdus“, – kalba Brigita.

 

Šuo atsidavęs savo šeimininkui iki paskutinės gyvenimo akimirkos

Brigitai liūdna, kad tokių žmonėms nereikalingų šunų vis daugėja. Vieni atveža ir paleidžia netoli prieglaudos, kiti atvežę pririša prie šalikelėje augančio berželio... „Oi, kiek galėtų papasakoti tas berželis“, – atsidūsta moteris, prisimindama begalę istorijų ir aplinkybių, kaip atsirado vienas ar kitas globotinis. Kartais atvežusieji nenori net prisipažinti, kad šis šunelis yra jų, kad jau nebenori laikyti, ir sugalvoja įvairių istorijų. O paliktas šunelis liūdi ir patiria didžiulį stresą. Juk nesvarbu, kad šeimininkas nebuvo geras, tačiau jis buvo jo šeimininkas. Juk šuo būna žmogui atsidavęs iki paskutinės gyvenimo akimirkos. „Net ir nužudyti vedamas šuo vizgina uodegą, žiūri į akis. Dar gerai, kad nors atveža ir palieka, o nenužudo“, – sako moteris. Ilgametę darbo patirtį turinti Brigita sako, kad ji, kaip ir šuo, turi gerą nuojautą, todėl supranta, kada žmogus sako tiesą, o kada išsisukinėja.

Anot prieglaudos šeimininkės, visgi malonu, kad šunis atveža į prieglaudą, o nenužudo. Juk mūsų tautiečiai taupūs, tad pagaili ir keleto eurų nusenusiam, nenaudingam, ilgus metus tarnavusiam šuniui užmigdyti... Žinoma, tai jau kraštutinė priemonė, bet neskausminga ir labiau humaniška negu išmetimas miške ar pakelėje.

 

Ką reikia žinoti, norint įsigyti augintinį

Per daugiau nei pusantrų metų laikinus namus šioje prieglaudoje buvo radę bene 400 įvairių veislių šunų. Bet nemanykit, kad staiga užsinorėję šuns ir atvažiavę tuoj pat gausite.

„Aš visada klausiu, ar esate tam pasiruošę. Juk kiekvienos veislės šuniui reikalingos tam tikros specifinės sąlygos, o visiems be išimties – priežiūra ir meilė. Jeigu matau, kad žmogus vartotojas, nori tik naudos, t. y. namų sargo, o ne draugo, tokiam niekada neduosiu jokio šunelio. Neduodu ir tiems, kurie turi mažų vaikų, nes visada žmogui yra svarbiau vaikas, o tik paskui šuo, todėl jis negauna pakankamai dėmesio. Taip pat nenoriu duoti ir seniems žmonėms, nes ir jie gali neužtikrinti gyvūno priežiūros. Juk žmogus šunį prisijaukina, prisipratina ir yra už jį atsakingas“, – sako Brigita.

Anot jos, lauke įpratusiems šunims nereikia jokių ypatingų ar prabangių sąlygų, tik elementarios priežiūros, pašaro ir meilės bei draugystės. Taip pat labai svarbu laiku šunį paskiepyti, juk skiepai kainuoja nedaug, bet labai padeda. Jeigu laikoma kalaitė, ją būtinai reikia sterilizuoti, kad būtų išvengta įvairių komplikacijų, galinčių kilti jai atsivedant šuniukų. Sterilizacija padėtų sumažinti ir benamių, beglobių šunų skaičių.

Neduoda Brigita šunų nepilnamečiams, nors tie ir labai nori. Visada pasidomi, kas vedžios, kas maitins ar prižiūrės. Moteris turi būti tikra, kad šuniukas atiteks geriems žmonėms, į geras rankas ir negrįš vėl į prieglaudą, bet jau patirdamas dar didesnį stresą.

Mažus šuniukus Brigita visada paskiepija, o kalytes iki pusės metų sterilizuoja – tik tada gali atiduoti naujiems šeimininkams. Buvo tokių atvejų, kai pasitikėjo žmonėmis, jų pažadu sterilizuoti, o šie to nepadarė, tada ir kraujomaiša pasitaiko, ir sunkus šuniavimasis, ir šuniukų nėra kur dėti, ir kt.

Žinoma, minusų turi ir sterilizavimas, tačiau tai vis tiek geriau, negu gyvūnų kankinimas norint veisti.

„Jeigu būtų mano valia, palikčiau Lietuvoje tik porą veislynų, kuriuose būtų geros sąlygos. Negalima gyvūno išnaudoti norint užsidirbti pinigų. Teko susidurti su žmonėmis, kurie išvadino įvairiais negražiais žodžiais už tai, kad nedaviau veisimui nesterilizuotos kalytės“, – pasakoja moteris nesmagią istoriją.

Kiekvienas į prieglaudą patekęs šunelis – su savo praeitimi, savo istorija ir likimu. O koks jis bus ateityje – irgi nežinia. Pasak Brigitos, jeigu imi šuniuką, turi žinoti, kad laukia sunkus darbas, o ne tik malonumas. Juk iš tokios daugybės į prieglaudą patekusių šunų nė vienas nebuvo paženklintas (su „čipu“) ir registruotas, nors tai ir rekomenduojama padaryti. Iš tikrųjų būtų gerai, kad visi šunys būtų suregistruoti, turėtų šeimininkus, tuomet būtų galima juos surasti, jeigu kas atsitinka. Juk kiek šunelių – neprižiūrėtų, pasiklydusių, paliktų – žūva keliuose...

Nuostabą kelia ir tai, kad prieglaudoje gyvenantys šunys gana įvairūs – dideli, gražūs ir gyvybingi. Kodėl jų toks likimas?

Iš tikrųjų, labai glaudus ryšys sieja žmogų su gyvūnais, ypač su šunimis. Sakoma, kad už gerus darbus, meilę ir draugystę tuo pačiu ir atsimokama. O už blogus darbus – pagal nuopelnus. „Kodėl žmonėms atsitinka nelaimės, tragedijos, kodėl kas nors nesiseka? O gal to priežastis ir yra tai, kad tu nuskriaudei gyvūną, jam nepadėjai? Ne visi suprantame visatos dėsnius, bet reikia būti geresniems, turėti daugiau meilės ir atjautos“, – samprotauja Brigita.

 

Gražios draugystės pavyzdžiai

Šunelis nemoka kalbėti, negali pasiguosti ar pasiskųsti. Kaip jis jaučiasi, išduoda jo akys, visa kūno laikysena. Jis gali būti puikus draugas, gynėjas, tiesiog ištikimas, vertas atsidavimo, tarnaujantis žmogui visą gyvenimą. Šunys – ištikimi geriausi žmonių draugai, be kurių sunkiai įsivaizduojama žmonija. Bet žmonės ne visada tai vertina.

Graudžią ir gražią žmogaus draugystės su savo šunimi istoriją pasakojo Brigita. Negalėdamas slaugyti seno ir sergančio savo draugo, žmogus atvežė į prieglaudą, tačiau lankė kiekvieną dieną, atveždavo maisto, su juo pabūdavo. Ir taip iki natūralios mirties, neleido net užmigdyti...

Kitas didelės meilės ir draugystės pavyzdys – pačios Brigitos 20 metų amžiaus Džeko Raselo terjeras Oskaras. Jį moteris parsivežė iš Amerikos ir niekada su juo nesiskiria – net ir visose kelionėse Oskaras ją lydėjo. Dabar – taip pat. Važiuoja Brigita į prieglaudą – ant užpakalinės automobilio sėdynės apmuturiuotas vilnone skara guli Oskaras, neprimatantis, neprigirdintis, neišvaizdus, bet mylimas... Tokį atsidavimą ir prieraišumą sunku ir įsivaizduoti, tai pavyzdys visiems, kurie yra pasiryžę turėti sau draugą, bičiulį, gynėją, kurie mokės atleisti už apgraužtą baldą, netyčia nugvelbtą kepsnį, nuverstą gėlę ar dar kokią nors šunybę...

Brigita džiaugiasi, kad yra nemažai gerų žmonių, paremiančių maistu ir vaistais, reikalingomis cheminėmis priemonėmis, ateina ir savanorių, kurie padeda pašerti ir prižiūrėti augintinius.

Visi šuneliai švarūs ir tvarkingi, pamaitinti, paglostyti, maisto indai švarūs. Prieglaudoje yra ir nedidelių šunelių, kurie negyvena būdose, jie įsikūrę šiltai namelyje. Kai kurie gal ir sulauks tinkamų šeimininkų. Juk nei vaikų, nei šunų negalima atiduoti bet kam.

„Bijau to laiko, kai artėja pavasaris. Ateidama kiekvieną rytą baiminuosi, nes nežinau, ką rasiu atvežtą ir paliktą. Dabar rujos metas, o pavasarį prasidės šuniavimasis. Gerai, jeigu dar paskambina ir praneša, kad atveš šunį ar šuniukus, bet baisiausia, kai randi paliktą palaidą, o kartais ir agresyvų šunį, besiblaškantį aplink. Juk gali ir kitus pririštus šunis išpjauti“, – sako Brigita.

Šuns metai – kokie jie bus patiems šunims? Maža mūsų tauta, tad gal reikėtų būti geresniems, mylėti vieni kitus, taip pat ir savo geriausius ir ištikimiausius draugus? Nepalikti, neapleisti... Neužmirškime, kad šunys – mūsų gyvenimo dalis.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close