home Švietimas Čia norisi sugrįžti

Čia norisi sugrįžti

Įprasta galvoti, kad mokyklą baigęs jaunimas iš mažų miestelių ar kaimų skuba išvažiuoti į didžiuosius miestus, kur ieško geresnių asmenybės augimo, mokymosi ar gyvenimo galimybių. Vis dėlto situacija šiek tiek skiriasi – jaunoji karta, baigusi mokyklą ir išvykusi studijuoti ar dirbti į didžiuosius miestus ar kitas šalis, dažnai grįžta į gimtąjį miestą ne ko kito, o tobulėti.

 

Mažame mieste – bendrumas, parama ir individuali pagalba

                Mažo miestelio mokykloje dažniausiai mokosi mažesnis mokinių skaičius, o tai tikrai ne visada yra blogai – mokytojai gali skirti daugiau individualaus dėmesio savo mokiniams. Jausdami paramą, mokiniai geba drąsiau reikštis įvairiose srityse: „Mokyklą prisimenu gan dažnai, mielai sugrįžčiau į tuos laikus, kai einant koridoriumi dauguma veidų buvo pažįstami, į daugelį galėjai kreiptis ir tuoj pat sulaukti šypsenos, patarimo ar kitokios reakcijos, mokytojai geranoriškai bendraudavo ir buvo nusiteikę padėti, o pati socialinė aplinka bei mokymosi erdvė tarsi kūrė atmosferą veiklai bei bendravimui“, – sako buvusi Prienų „Žiburio“ gimnazijos prezidentė, dabartinė Vilniaus universiteto studentų atstovybės narė Greta Aleksynaitė.

Sugrįžta palaikyti, padėti, augti kartu

                         Prienų miestas nėra didelis – jame gyvena mažiau nei dešimt tūkstančių gyventojų, tačiau tai stiprina norą augti, pritraukti ir išlaikyti gyventojus, todėl mieste kuriamos įvairios laisvalaikio erdvės, populiarėja jaunimo iniciatyvų grupės, vyksta daug renginių.

                         Šiuose įvairiuose miesto renginiuose aktyviai dalyvauja ir buvę Prienų mokyklų mokiniai – dainuoja chore ar atlieka savo pačių kūrinius. Verta paminėti, kad šie jauni ir perspektyvūs žmonės jau negyvena Prienų mieste, tačiau dėl gražių ir artimų santykių su bendraamžiais ar buvusių mokyklų nariais noriai grįžta padėti kitiems ir tobulėti patys. Greta Aleksynaitė, viena veikliausių buvusių Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokinių, sako: „Prienų „Žiburio“ gimnazija man suteikė vietos ir erdvės tobulėti bei pažinti save. Nors gimnazija nebuvo didelė ir po pirmų antrų mokymosi metų daugiau mažiau pažinojau visus mokinius, niekada per daug nesusimąstydavau, kad čia trūksta veiklos, žmonių ar įvairovės. Mokiniai, mokytojai, aplinka bei siūlomos veiklos leido mokytis iš aplinkinių ir, žinoma, iš pačios veiklos, reikėjo tik noro ir kaip visada truputėlio drąsos – imti ir bandyti kažką daryti, žengti pirmuosius žingsnius.“

                         Smagu paprieštarauti nuomonei, kad tokie maži miestai kaip Prienai Lietuvoje yra nykstantys – malonu pasakoti apie aktyvų jaunimą, palaikantį savo miestą ir jo gyventojus. Norisi pabrėžti bendravimo, pozityvumo ir tarpusavio ryšio svarbą gimnazijose, šeimose ir bendruomenėse, nes būtent šie dalykai skatina žmones grįžti, padėti ir augti.

 

Artimas ryšys – pirmas žingsnis sėkmės link

Manau, kad man ir mano bendraamžiams labai svarbus ryšys su savo gimtine. Abejoju, ar žmogus, jausdamasis svetimas savame krašte, gali jaustis pats savimi. Mane asmeniškai Prienų kraštas traukia kaip magnetas – čia norisi investuoti savo laiką ir žinias.

Šiuos žodžius gali patvirtinti buvusi Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokinė, Aleksandro Stulginskio universiteto studentė, fotografijų puslapio „Gamtos dukra“ įkūrėja Miglė Tarasevičiūtė: „Fotografuoju Prienų rajone, nes pati jame gyvenu ir gerai pažįstu šalia namų esančias apylinkes, mišką. Manau, kad fotografuojant laukinę gamtą yra būtina pažinti kraštą ir jame gyvenančius gyvūnus. Mane žavi Prienų krašto gamta ir jos įvairovė.“ Miglės fotografijų puslapis kupinas išskirtinių gamtos vaizdų, spalvinguose kadruose užfiksuoti ir įvairūs miško gyventojai, o gerai pažįstamas ir artimas kraštas padeda įgyvendinti visas fotografės vizijas.

                         Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų prisidedame prie aplinkos, kurioje gyvename ar dažnai lankomės. Vieni bendraamžiai įsitraukia į įvairias visuomenines veiklas, kiti drąsiai dalyvauja įvairiuose renginiuose, dar kiti netgi kuria, tačiau bet kokiu atveju šiame tobulėjimo ir augimo procese dalyvaujame visi kartu – mes augame kartu su miestu. Mano nuomone, jaunoji karta darosi vis sąmoningesnė ir atsakingesnė – vis labiau suvokia glaudaus ryšio svarbą ir dažniau prisiima atsakomybę už aplinką, kuri mus supa. Visi kartu kuriame atsakingą, jaukų ir, svarbiausia, širdžiai artimą kraštą.

                 Emilija Pavlavičiūtė