„PILNATVĖS DĖMENYS“. Kalbininkams J. Kazlauskui ir A. Lyberiui atminti

Kiekviena kalba savaip graži ir brangi kaip žmogaus mąstymo ir jutimo vaisius. Tačiau mums, lietuviams, pati gražiausia ir brangiausia turi būti lietuviška kalba. Turime branginti ją, prisiimti atsakomybę ir pareigą budėti prie gimtosios kalbos, ją saugoti, turtinti ir puoselėti. Didelę dalį šios atsakomybės prisiima Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokytojai lituanistai, kurie skatina mokinius gražiai vartoti ir išnaudoti nepaprastai turtingos mūsų gimtosios kalbos žodžių ir posakių lobius. Kovo pradžioje „Žiburio“ gimnazijoje įvykęs Lietuvos Respublikos gimnazijų ir vidurinių mokyklų mokinių esė konkurso „Tikrai yra kalba, kur žodis pasitinka ir palydi“ (Just. Marcinkevičius), skirto senosios „Žiburio“ gimnazijos auklėtiniui, profesoriui Jonui Kazlauskui ir gimnazijos mokytojui ir direktoriui, žodynininkui Antanui Lyberiui atminti, baigiamasis renginys parodė, kad jaunieji kalbininkai geba kūrybingai panaudoti šiuos lobius.

1999 m. „Žiburio“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Marijos Vitkauskaitės iniciatyva organizuotas Lietuvos Respublikos jaunųjų kalbininkų konkursas, skirtas kalbininkams J. Kazlauskui ir A. Lyberiui atminti, tapo tradicija, kurią tęsia gimnazijos lituanistai. Pasak renginį vedusios lietuvių kalbos mokytojos metodininkės Živilės Jurkšienės, tai graži atmintis, tokia pat graži, kaip Just. Marcinkevičiaus, kuris taip pat buvo senosios „Žiburio“ gimnazijos auklėtinis.

Jaunuosius lituanistus ir svečius šventės proga pasveikino „Žiburio“ gimnazijos direktorė Irma Šneiderienė, jaunųjų kalbininkų konkurso rėmėjas, Prienų rajono savivaldybės Tarybos narys Alvydas Vaicekauskas, Prienų rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vardu – vyr. specialistė Virginija Zujienė, Prienų švietimo centro direktorė Danutė Stankevičienė. Visi jie pasidžiaugė, kad būtent „Žiburyje“ yra tęsiamos šios gimnazijos mokinių ir mokytojų, iškilių asmenybių – J. Kazlausko, A. Lyberio, Just. Marcinkevičiaus – kalbos puoselėjimo tradicijos, branginamas jų atminimas. Švietimo centro direktorė D. Stankevičienė perdavė šventės dalyviams linkėjimus nuo J. Kazlausko klasės draugės G. Starkauskaitės-Kavaliauskienės ir priminė jos žodžius, kad šiandien dar galima pakalbinti J. Kazlausko, Just. Marcinkevičiaus amžininkus, klasės draugus – A. Adamonienę, O. Mickevičienę, J. Vyšniauską, kurie galėtų papasakoti daug įvairių smulkmenų, istorijų, kurios vėliau nueis į užmarštį.

„Lietuvių kalba – archajiška, bet ne seniausia“

Jaunųjų kalbininkų konkursuose „Žiburio“ gimnazijoje kasmet sulaukiama garbių svečių – rašytojų, poetų, lektorių iš įvairių šalies universitetų. Šiais metais į šventę atvyko Vilniaus universiteto docentas, Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona. Ruošdamasis paskaitai ir vartydamas Didįjį lietuvių kalbos žodyną, kurį sudaro 20 tomų, pusės milijono žodžių vartojimo pavyzdžiai, ir mąstydamas apie žodyno turinį arba mūsų tautos lobyną, A. Smetona teigė išskyręs 2 dideles šaltinių grupes: Šventųjų Raštų ir kaimo žmonių kalbos, kuri nebūtinai šiandien kiekvienam lietuviui suprantama. Uždavęs sau klausimą – ar tame žodyne surinktas pasaulis yra tikrai tas pasaulis, kuris šiandien tautai, siekiančiai tapti XXI amžiaus modernia tauta, reikalingas? – paskaitoje „Tautos pasaulėjauta kalboje“ docentas pasistengė į jį ir atsakyti, analizuodamas, koks yra dabartinis tautos santykis su kalba, kokios tautos dvasios ir šiandieninės kalbos sąsajos. Jis kalbėjo apie tautos pasaulėjautą, jos kaitą įvairiais istoriniais laikotarpiais, tautos troškimą išsaugoti savo kalbą, lietuvybės puoselėjimą, kaimiškosios ir miestietiškosios kultūros ypatumus… ir šiandieninį kalbos gyvenimą.

Gyva, spalvinga, pavyzdžiais praturtinta lektoriaus paskaita suteikė daug vertingų žinių jauniesiems lietuvių kalbos puoselėtojams. Jos metu nuskambėjo ir pamąstymų, ir kritikos, ir paskatinimo. Pavyzdžiui, doc. A. Smetonos prieštaravimas krikščioniškajam požiūriui kalbą laikyti paveldu, kuris, anot jo, veikiau pritiktų kryždirbystei, senosios kultūros vertybėms, nei gyvam kintančiam organizmui. Paveldas – tai, ką gali padėti ir žiūrėti, o kalbos nepadėsi į skrynią ir nepatalpinsi į lentyną kaip daiktą – ji yra visuomenės raidos dalis. Kalbos raidoje docentas pabrėžia svarbų kalbininkų vaidmenį, kurie turėtų kurti kalbą, bet šiandien, teigia jis, kalbą kuria visuomenė, šoumenai, žurnalistai, ir tas kalbos kitimas ne visada gali nuvesti ten, kur norime.

Filologijos fakulteto dekanas įsitikinęs: „Kalba pradeda nebeatlikti savo komunikacinės funkcijos“. Jis apgailestauja, kad studentai labiau nori rašyti diplominius darbus anglų negu lietuvių kalba. „Tai dar vienas argumentas, kodėl reikia mūsų kalbą taip „išprievartauti“, kad ji tiktų visiems visuomenės poreikiams, ne tik klausyti ir seilėtis (pavyzdžiui, poezijos), – teigia docentas ir priduria nesuprantantis, kodėl šiandien žodynams kurti nepritaikomos kompiuterinės technologijos. „ Žodyno lobiai yra tie, kurie kuriami kasdien. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne yra 330 000 antraštinių žodžių, o kiek mes jų vartojame?.. Čia ir iškyla gimtosios kalbos vaidmuo“, – sako kalbininkas.

Taip pat jis ragina nepainioti sąvokų: „seniausia kalba“ ir „archajiškiausia kalba“, teigdamas, kad „seniausios – naujausios“ palyginimas taikomas dirbtinėms kalboms, o žmonių kalbos – natūralios kalbos. „Kalbų kaita, kitimas ir yra archajiškumas. Mūsų kalba yra archajiška, bet ne seniausia“, – patikina A. Smetona.

VU Filologijos fakulteto dekanas mano, kad lietuvių kalba šiandien gyvena pakankamai gerą gyvenimą, palyginus su 500 metų prieš tai buvusiu. XV–XIX a. nebuvo, o XX a. tik iš dalies – valstybės valdymo, kariuomenės, mokymosi kalbos, neturėjome kalbos statuso, labai mažai – viešųjų užrašų (skelbimų viešose vietose), nyko elito kalba. Tik XX a. pradėjo kurtis ir daugėjo kalbos tyrinėjimo ir norminimo įstaigų, pamažu plito viešieji užrašai. Tiesa, šiame amžiuje jau gausu laikraščių ir knygų. Tačiau visi šie išvardinti dalykai plačiai išsivystė XXI a. Todėl verkšlenti esą nėra daug priežasčių. Doc. A. Smetonos įsitikinimu, mūsų tikslas – moderni lietuvybė, svetimų kultūrų ir kalbų atžvilgiu – ori laikysena, kai gerbiame, suprantame ir mokomės kitų kalbų, bet savo dėl to tik dar labiau vertinam ir didžiuojamės. Išmanome savo istoriją ir kultūrą, bet nekeičiame ja dabarties gyvenimo, vertiname kritiškai, bet tai netrukdo semtis įkvėpimo naujajai kūrybai.

Vilties, kad (mūsų ir ateities kartų pastangomis) lietuvių kalba niekada neišnyks, pasididžiavimo, kad ji savo turtingumu ir archajiškumu yra vertinga ir pasaulio kultūrai, kaip tyrinėjimo objektas, suteikia tai, jog mūsų kalba pagal socialinį statusą patenka tarp 10 procentų stipriausių pasaulio kalbų. Todėl, pasak A. Smetonos, uždarumas ir raidos stabdymas – tiesiausias kelias į kalbos mirtį. Šiame kontekste kalbininkas priima ir poeto Just. Marcinkevičiaus palinkėjimus – kalbą priimti tokią, kokia yra, suvokti jos kitimą, bet ir matyti grėsmes. Staiga nustotumėm rašyti lietuviškai, imtume mokykloje kūno kultūrą mokyti angliškai – tai yra grėsmės, su kuriomis reikia kovoti. Atrodo nerealu?

Šiame visuomenės ir kalbos raidos etape, pasitinkant naujus pokyčius, įsisavinant naujas mokymo programas, didžiausią iššūkį reikia priimti mokytojams, nes jie – dieną naktį kalbos sargyboje budintys „eiliniai“, savo darbo fanatikai ir altruistai, savo žinias ir dvasios turtus investuojantys į mokinius, į jų ir gimtosios kalbos ateitį.

„Tikrai yra kalba, kur žodis pasitinka ir palydi“ (Just. Marcinkevičius)

Šiandien tradicinio Lietuvos Respublikos gimnazijų ir vidurinių mokyklų mokinių jaunųjų kalbininkų konkurso organizatoriai ir lituanistai gali mėgautis gražaus darbo vaisiais. Per daugiau nei dešimtmetį sukaupta daugybė darbų – nuo mokslinio tipo tiriamųjų iki esė kalbos temomis, atskleista daugybė talentų, parodžiusių, kokia talpi tautos lobyno skrynia, kurioje glūdi nepaprastas mūsų žodyno bei formų turtingumas.

Šiais metais konkurse, kurį organizavo Prienų „Žiburio“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytojai, Prienų švietimo centras, dalyvavo Prienų „Žiburio“ gimnazijos, Kauno miesto ir Kauno rajono mokyklų, Prienų rajono Stakliškių vidurinės mokyklos mokiniai, pateikę 23 esė tema „Tikrai yra kalba, kur žodis pasitinka ir palydi“ (Just. Marcinkevičius). Esė buvo vertinama pagal temos atskleidimo originalumą, kūrybiškumą, rašto ir kalbos kultūrą.
Darbus vertino Prienų rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjo įsakymu sudaryta komisija: komisijos pirmininkė N. Šervenikaitė, nariai – R. Šimukauskaitė, D. Padvelskienė, S. Vanžodienė, I. Riabčukienė.

Komisijos sprendimu už gebėjimą atskleisti autentišką santykį su gimtąja kalba Pirmojo laipsnio diplomas įteiktas Prienų „Žiburio“ gimnazijos IV kl. mokinei Živilei Rasimaitei (mokyt. D. Padvelskienė). Antrojo laipsnio diplomus pelnė Kauno Antano Smetonos gimnazijos I kl. mokinė Silvija Montvilaitė (mokyt. G. Armonienė) ir Kauno Rokų vidurinės m-klos IV kl. mokinė Viktorija Kasparaitė (mokyt. V. Mažeikienė), Trečiojo laipsnio diplomus – Prienų „Žiburio“ gimnazijos trečiokė Karolina Milušauskaitė (mokyt. R. Pūrienė) ir Kauno Juozo Grušo meno vidurinės m-klos dešimtokė Sicilija Pranciulytė (mokyt. J. Karpienė).

Padėkos raštai įteikti „Žiburio“ gimnazijos mokiniams: IV kl. mokiniui Ryčiui Tarasevičiui (mokyt. L. Karčiauskienė), I kl. mokinei Eglei Peleckaitei (mokyt. L. Karčiauskienė), II kl. mokiniams Mantui Blaževičiui (mokyt. R. Pūrienė) ir Tomui Kuzmauskui (mokyt. Ž. Jurkšienė). Laureatai ir jų mokytojai buvo apdovanoti ne tik Prienų rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus diplomais ir padėkos raštais, bet ir asmeninėmis dovanomis bei rėmėjų prizais.

Už pagalbą organizuojant jaunųjų kalbininkų konkursą organizatoriai padėkojo Prienų rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriui, Prienų švietimo centrui. Už skirtus prizus nuoširdūs padėkos žodžiai tarti Prienų rajono savivaldybei, Prienų miesto knygynui „Pegasas“, Birštono savivaldybei, materialinę paramą skyrusiam Prienų rajono savivaldybės Tarybos nariui Alvydui Vaicekauskui, taip pat mokytojai Anarsijai Adamonienei, konkursui dovanojusiai savo sūnaus eilėraščių rinkinį.