Kaimo „daktariukė“ – gyvenimo būdas ir pašaukimas

Mediko profesija yra viena iš tokių, kuri tampa ir gyvenimo būdu, tad pasirinkusieji šį kelią juo eina iki gyvenimo pabaigos.

Savo jaunystėje padariusi pasirinkimą – mylėti žmones ir jiems padėti, Birutė Žibienė duotos Hipokrato priesaikos neužmiršta ir pasitikdama gražų savo gyvenimo jubiliejų – aštuoniasdešimtmetį. Kol kalbamės su buvusia Birštono vienkiemio felčere Birute Žibiene, jai vis tenka atsakinėti į telefono skambučius, atidaryti duris atėjusiems su prašymais.

Iš klasės – 7 medikai

Birutė gimė 1936 m. lapkričio 30-ąją Šakių rajone, Kudirkos Naumiestyje. Tėvas buvo pasienio sargybos viršininkas, mama – ūkininkaitė, namų šeimininkė.

Nuo pat vaikystės Birutė ir jos vyresni broliai siekė mokslo, sportavo ir buvo aktyvūs visuomenės nariai. Matyt, tai lėmė genai – prosenelis ir senelė buvo žinomi knygnešiai, nešę šviesą liaudžiai. Prosenelis dar turėjo ir slapyvardį: Knygnešys – Stipruolis.

Karas taip pat paliko tam tikrus ženklus būsimosios felčerės gyvenime. Kadangi šeima gyveno netoli sienos, teko patirti nemažai išbandymų ir sunkumų. Jų namas buvo paverstas ligonine, o jie patys, visa šeima, išvežti į Vokietiją darbams. Ten matė ir skurdo, ir bado. Iš pradžių šeimos vyrai kasė apkasus, vėliau gyvenimas šiek tiek pagerėjo: tėvas dirbo kepykloje, vyresnis brolis vertėjavo, mama melžė karves. O Birutė, būdama nedidelė mergytė, jau mokėsi kaip reikia išgyventi – nubėgdavo pas tėvą į kepyklą, po skara pasikišusi parsinešdavo duonos ir bandelių, nubėgusi su indeliu pas ūkininką, kur mama melžė karves, – gaudavo pienelio. Šiaip maži vaikai, kurie nepajėgė dirbti, ėjo elgetauti, prašyti valgio. „Kas davė maisto, o kai kas ir šunimis užpjudydavo“, – dabar jau su šypsena pasakoja moteris.

Po poros tremties metų šeima sugrįžo į tėviškę, vėl visi stengėsi įsisukti į pokario gyvenimo verpetą, gydyti karo padarytas žaizdas. „Po karo buvo sunku“, – prisimena Birutė.

Visi vaikai lankė mokyklą, džiaugėsi jaunyste. Birutė neatsiliko nuo savo brolių – žaidė krepšinį, rankinį, dalyvavo įvairiose sportinėse varžybose. Kodėl baigusi vidurinę mokyklą pasirinko mediko kelią, sunku atsakyti – matyt, taip jau buvo lemta, nes iš 16 klasės mokinių net 7 pasuko į mediciną.

„Gera laida tais metais buvo, visi dainingi, visi sportininkai. Visur dalyvaudavom, o ir patys rengdavom varžybas, treniruodavomės“, – sako Birutė.

1957 metais Birutė baigė Kauno medicinos mokyklą, įgijo akušerės-felčerės specialybę ir pradėjo dirbti Kudirkos Naumiesčio akušerijos skyriuje. Ten dirbo ir ilgametė gydytoja ginekologė Antanina Giedraitienė.

Niekada nesiskundė, kad sunku

1961 m. ištekėjo ir apsigyveno Kaune, įsidarbino II ligoninėje felčere, o po kelerių metų persikėlė į medicinos punktą tuometiniame Šakių rajono „Šešupės“ tarybiniame ūkyje, kuriam priklausė ir Šilgalių kolūkio žmonės.

„Niekada neturėjau padėjėjo ir kitokio transporto, tik arkliuką su vežimaičiu. Transporto neturėjau ir dirbdama Birštono vienkiemio punkte. Prisidedu, būdavo, krepšį vaistų ir keliauju net iki Paverknių. Nesvarbu, koks oras – sninga, pusnys iki kelių ar lyja, – reikėjo eiti pas žmones. Negalvojau tada, kad sunku“, – sako felčerė.

Gydytoja A. Giedraitienė, iš Kudirkos Naumiesčio persikeldama į Prienus, į šiuo kraštus kartu vykti prikalbino ir Birutę. Taip 1974 metais gyvenimo kelias Žibų šeimą atvedė į Birštono tarybinį ūkį. Čia, tame pačiame pastate, kuriame tilpo ir visa ūkio administracija, glaudėsi ir felčerių punktas. Iš pradžių turėjo du kambarėlius, vėliau gavo ir trečią.

Kaimo daktariukei pacientų niekada netrūko, nuo pat darbo pradžios į punktą rinkdavosi senieji kaimo gyventojai – vienam reikia vaistus suleisti, kitam spaudimą pamatuoti, vaistų duoti, lašinę pastatyti ar šiaip pakonsultuoti. Senesniais laikais mamos į felčerių punktą vesdavo paskiepyti vaikus, ateidavo pasitikrinti ir nėščiosios. Po pietų daktariukės punkte jau nebūdavo – jos laukdavo ligoniai namuose, jaunos mamos su kūdikiais. Pavargti ar ilsėtis nebuvo kada. Reikėdavo aplankyti senus ir ligotus žmones, neseniai gimusius kūdikius, jaunas mamas pamokyti, o apsileidusias ir „paauklėti“. Niekam neatsakydavo, kai ištikdavo bėda skubėdavo ir vidury nakties. Šiais laikais jau galime tik pasvajoti apie tokias atsidavusias kaimo daktares. Paprasčiausiai valdžia nusprendė, kad felčerių punktus išlaikyti neapsimoka. Nori – prisirašyk Birštone, Prienuose ar dar kur kitur. O kaip tu ten atsidursi – tavo problema.

„Požiūris į žmones labai pasikeitęs, tai teko patirti ir savo kailiu, kai sušlubavus sveikatai reikėjo skubios pagalbos. Pagalba, ypač kaimo žmogui, reikalinga vietoje ir nelaukiant kelias savaites. Dabar pas šeimos gydytoją gali patekti geriausiu atveju po savaitės, specialisto konsultacijos dar tiek pat (jei ne daugiau) laiko tenka laukti, o reikalingą specialistą Kaune pasieksi po mėnesio (jeigu pasiseks). Visi puikiai žinome, kad negydoma liga progresuoja“, – liūdnai sako buvusi felčerė.

Dėkoja už išgelbėtas gyvybes

Ypatingų įvykių ir prisiminimų iš savo, kaip medikės, praktikos Birutė turi daug, gali pasakoti įvairius nutikimus, įvairias situacijas, kuriose teko atsidurti. O kas labiausiai įsiminė dirbant akušere, kai reikėjo savo rankose palaikyti ką tik į šį pasaulį atėjusį kūdikį?

Anot Birutės, tais laikais, kai ji dirbo akušere, gimdymų buvo daug. Teko priimti gimdymą ir namuose, ir ant ginekologo kėdės punkte. „Vieną naktį tikrai pavargau, nes teko priimti 4 gimdymus. Pradėjus švisti ligoninės kieme pasigirdo didžiulis triukšmas. Žvilgt per langą – o ten visas čigonų taboras. Pasirodo, jie čia atlydėjo gimdančią čigonę. Gimdymas jau buvo prasidėjęs, tad kūdikis į pasaulį atskubėjo be įprastinio pasirengimo. Kaip buvo įprasta, po gimdymo motina ir naujagimis ligoninėje gydytojų priežiūroje turėjo išbūti 7 paras. Tačiau kai suplūdo visi čigonai, kai pradėjo šmirinėti po palatas, išsigandom, kad dar apvogs, tad teko pažeisti ligoninės taisykles ir išleisti gimdyvę su taboru keliauti toliau.“

Yra ir Birštono vienkiemio gyventojų, kurie tik dėl felčerės greitos reakcijos gimė tarsi antrą kartą. Jie neužmiršta sutikę padėkoti už išgelbėtą gyvybę. Vieną kartą, ryte, tik prasidėjus darbui, į punktą atbėgo moteris šaukdama, kad miršta vaikas. Medikė griebė vaiką į glėbį, sėdo į automobilį, stovėjusį prie kontoros, ir paprašė vairuotojo kuo skubiau vežti į Prienų ligoninę. Suspėjo laiku, vaikinas dabar sveikas ir gyvas. O tada, pasirodo, kelių mėnesį kūdikį močiutė nuo viduriavimo pagirdė stipria kava… Kitą vaiką Birutė išnešė iš gaisro, atgaivino. Taigi, labai svarbu, kad gyvenamoje vietovėje yra medikas, kuris visada pasiryžęs ateiti į pagalbą.

Gyvenimas negailėjo skaudžių išbandymų

Birutė Žibienė daug kam padėjo ir bėdai ištikus, ir ligai prispaudus. Tačiau pačios gyvenime netrūko skaudžių išgyvenimų, lyg dar būtų maža matyti svetimas nelaimes. Tačiau ji niekada nenuleido rankų, visada ėjo tik į priekį. 1990 metais mirė vyras Albinas, tačiau vaikai Audrutė ir Almantas buvo jau suaugę, sukūrę savo šeimas, tad moteris pasinėrė į darbą ir visuomeninę veiklą. Ji visada aktyviai dalyvavo bendruomenės gyvenime, buvo Birštono apylinkės deputatė, dainavo ansamblyje, vaidino agitacinėje meninėje brigadoje „Svogūnėlis“. Susikūrus Birštono vienkiemio bendruomenei, aktyviai įsijungė į jos veiklą, neapleido dainavimo. Po kelių našlavimo metų Birutė sutiko kitą žmogų. Gyveno su antruoju vyru vienas kitą paremdami, kartu dirbdami. Bet ir vėl netektis – 2012 metais ir kitas Jos žmogus iškeliavo iš šio pasaulio.

Tačiau Birutė vieniša nesijaučia, aplink savi ir artimi žmonės, kurių gyvenimas glaudžiai susijęs su jos – vargu ar rasim tokį, kuriam daktariukė neleido vaistų, nematavo spaudimo ar kitaip nepagelbėjo. Be to, Prienuose gyvena dukra Audrutė, Aleksote – sūnus Almantas, o ir penketas anūkų neužmiršta močiutės. Jau ir proanūkę turi. Birutė iki šiol dalyvauja bendruomenės renginiuose, tačiau po antrojo vyro mirties dainavimo atsisakė.

„Bėdų turiu, bet visada išsikapstau. Turiu 10 arų daržiuką, pavasarį ir vasarą jame dirbu, rudenį – konservuoju, verdu mišraines. Žiemą atsiranda vėl kokių nors darbelių“, – šypsodamasi sako Birutė.

B. Žibienės darbas Birštono vienkiemio medicinos punkte buvo įvertintas – 2007 metais jai buvo įteikta nominacija-padėka „Už ilgametį rūpestį Birštono seniūnijos žmonių sveikata“.

Nusigręžti nuo žmonių negali

Nenusigręžia buvusi felčerė nuo žmonių ir dabar. Kai ateina ir prašo, pamatuoja spaudimą, pataria, kaip vartoti vaistus, jeigu reikia – iškviečia greitąją.

„O ką daryti? Pasiųsti žmogų kuo toliau ir pasakyti, kad aš jau pensininkė ir 10 metų nedirbu?“ – klausia buvusi felčerė.

Ji niekada nebuvo abejinga žmonėms, nemokėjo atsakyti, neatsako padėti ir dabar. Gal todėl ji buvo visų mylima ir gerbiama visus ilgus metus, sava ir liks. Svarbiausias jubiliatės noras – kad dar sveikatos būtų…

Kai džiaugiamės įvairiais gražiais Birštono savivaldybės pasiekimais, nesusimąstome, kad paprastam, pagyvenusiam kaimo žmogeliui tas spindesys ir grožis mažiau nereikalingas, negu paprasto medicinos punkte dirbančio bendrosios praktikos slaugytojos. Galima sakyti, kad Birštono vienkiemyje felčerinio punkto veikla nutrūkusi – Birštono vienkiemio medicinos punktas neveikia jau nuo vasaros pabaigos. Anksčiau med. sesutė atvažiuodavo du kartus per savaitę, tačiau dėl mažo gyventojų prisirašiusių Birštone PSPC skaičiaus – toks darbo grafikas nepasiteisino…

Lapkričio 30-ąją Birutė švęs savo gražų gimtadienį mylinčios šeimos apsuptyje. Tikriausiai, neužmirš pasveikinti ir aplink gyvenantys žmonės, patyrę daug gerumo, pagalbos ir dėmesio iš savo kaimo daktariukės.

 3