Tikslas – Balbieriškio jubiliejui surinkti 515 puodelių

Pasaulyje daugybė žmonių kolekcionuoja: atvirukus, pašto ženklus, monetas, paveikslus, antikvarinius daiktus, meškiukus, lėles, šovinius, alaus ar vyno kamštelius, degtukų dėžutes, sūrių etikes ir kitokias, kaip pasakytų nekolekcionierius, keistenybes. Net paplūdimio smėlį. Daugelis kolekcionierių ir patys nežino, iš kur tas pomėgis ir kodėl jie kolekcionuoja būtent smėlį ar monetas. Akivaizdu viena – kolekcionierių aistra ilgainiui įauga jiems į kraują, kaip tai nutiko balbieriškietei.

Vaikystėje beveik kiekvienas patyrėme kažkokį „kolekcionavimo“ etapą, kai keitėmės įvairiais saldainių popierėliais, atvirukais, pašto ženkleliais ir šiaip įdomiomis smulkmenomis. Vieniems šis etapas praėjo, kitiems ir liko maloniu gyvenime užsiėmimu. Vis dėlto ne visi kolekcionieriai į savo pomėgį žiūri kaip į malonumą. Kai kuriems iš jų kolekcionavimas – svarbi gyvenimo dalis.

Dauguma žino, ką Onutei įteikti dovanų

Kai su balbieriškietės Onutės Vaičiūnienės drauge Gita atvykome į jos namus, moteris mūsų jau laukė – pasipuošusi, visą kolekciją puodelių surikiavusi ant kilimo tvarkingomis eilėmis. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jų ne mažiau kaip penki šimtai. Taip sakydama, beveik atspėjau. Sakė, panašiai tiek ir turėtų jau būti, nes kai prieš pusantrų metų su dukra skaičiavo, buvo per 470.

Dešimtys, šimtai puodelių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, taip pat iš įvairių pasaulio šalių – Amerikos, Japonijos, Ispanijos, Kipro ir kitų. Kai tik kas iš pažįstamų, draugų, kaimynų ar giminaičių kur nors vieši ar keliauja, būtinai parveža dovanų puodelį ar keletą. Jų paskirtis ir formos – įvairiausios: primenantys pilis, dvigubi, keičiantys spalvą, „besišypsantys“, „paršeliai“ ir „karvutės“. Skirti kavai, arbatai, su auselėmis ir be jų. „Kai įpili karšto vandens, jis pamažu pabąla, atsimerkia ir nusišypso“, – liesdama vieną iš mylimiausių puodelių, atkeliavusį iš Amerikos, sako Onutė. O dukros mėgiamiausi – su karalienės Elžbietos, princesės Dianos, kitų karališkosios šeimos narių nuotraukomis – atvežti iš Anglijos. Medinis – pusbrolio išdrožtas. Dar vienas – žinomo kraštiečio ir šeimos draugo medžio drožėjo Albino Šileikos dovana. Pusseserė Irena kažkada iškart šešis skirtingus dovanų atnešė. Viena draugė prieš ketverius metus iš Kalifornijos atvežė du puodelius, pagamintus specialiai kolekcionieriams. Yra jubiliejinis, skirtas Onutės 60-mečiui. Vicemeras Algis Marcinkevičius padovanojo puodelį arbatai iš Turkijos. Dar vienas, dovanotas savivaldybės, vadinasi „Auginkime Prienų kraštą kartu“. Pats mažiausias – iš Vokietijos. O paskutiniai – iš Čekijos, kuriuos parvežė draugė Gita, su laikrodžiu ir dvylika Zodiako ženklų.

Net nereikia klausti, ką draugai ir artimieji atneša dovanų gimtadienio ar kitomis progomis – žinoma, puodelį. Ir pati Onutė neatsispiria, kur bebūdama, nusipirkti. „Į parduotuves, kur yra puodelių, jos geriau neleisk. Atsistoja prie lentynų ir tol žiūri, kol kokį pasiima“, – juokiasi dukra. „Ir pergyvenu, žinokit. Šiemet nė nevažiavau į Prienų šventę – devynis eurus pernai užmokėjau už šitą (rodo molinį rankų darbo) puodelį“, – priduria ne vieną nepigų puodelį mugėse iš tautodailininkų įsigijusi kolekcionuotoja.

Daugiau nei prieš dešimt metų pirmuosius puodelius rinkti pradėjusi moteris sako kolekcionuoti pradėjusi savaime, pamažu. Pamačiusi, kad kažkiek susikaupė, iškėlė sau tikslą surinkti šimtą. Ir nepastebėjo, kaip „užsikabino“. Reikėjo vis kitokių, vis dažniau sustodavo parduotuvėse prie lentynų su puodeliais, mugėse – prie tautodailės, keramikos darbų. Paklausta, kuris puodelis mieliausias, atsako: „Kad man visi mieli“. Prisipažįsta mažai iš kurio, priklausančio kolekcijai, gerianti, nes labai gaila, gali sutrūkti. Bet turi keletą, iš kurių labai malonu kartais atsigerti kavos. „Būna kokia šventė, ar šiaip sekmadienį – galvoju, iš kokio čia tos kavos atsigert. Ieškosiu, ieškosiu… Jau ir vanduo atšals, sako dukra, o jūs, mama, dar vis nerandat“, – šypsosi prisiminusi moteris. Teisingas posakis, panašiai kaip ir aprangos pasirinkime moterims tinkantis, kad kuo daugiau turi, tuo sunkiau išsirinkti.

Savas kraštas mieliausias

Šešiasdešimt ketverių Onutė Vaitkevičienė šiame krašte gimė ir augo, šeimą sukūrė, vaikų susilaukė. Gyvenimas moters nelepino – sunkus darbas kolūkyje, vėliau – sveikatos problemos, nuo 40 metų – neįgalumas. Pokalbio metu neišgirdom nusiskundimų sveikata, gyvenimu. Kukli moteris apie save kalbėti nelinkusi, labiau džiaugiasi savo pomėgiu, draugais, artimaisiais. Turi dvi dukras, 32-ejų Jurgitą ir beveik 39-erių Rasą, tris anūkus. Dukros nuo namų nenutolo, įsikūrę Balbieriškyje, todėl liūdesio ar ilgesio, kad vaikai kažkur toli, kurį patiria kitos mamos, nejaučia. Labiausiai liūdna, kad bažnyčios nėra, sudegė. Bet dabar, kai mato kylančias sienas, tapo lengviau.

Dienas gimtajame Balbieriškyje Onutei skaidrina kultūrinis miestelio gyvenimas – suėjimai, renginiai, šventės. Gal jie ne tokie dažni, kaip didesniuose miestuose, bet mieli, savi, visur stengiasi apsilankyti. „Man kaime ir kaimiškai gyventi patinka, Jeigu kažką savo turi, netingi dirbti, tai išgyvensi ir kaime. Jeigu tik sakysi, kad blogai, tai ir bus blogai“, – paklausta, ar ne patogiau būtų mieste arba nors daugiabutyje įsikurti, atsako su dukra Jurgita gyvenanti moteris. Abi, surėmusios pečius, rūpinasi jaukiais namais, kasdien apeina namų ūkelį. Gal kam nors ir nedidelis jis atrodys – sodelis, daržas, pulkas vištelių, karvutė, du paršiukai, du šuniukai, savi ir užklystantys katinukai, bet moterims darbo ir užsiėmimo užtenka.

Linksma, graži didžiaakė, tamsiaplaukė Jurgita šiek tiek perkopusi trisdešimtmetį, nors to apie liaunutę merginą nepasakysi. Kol kas šeimos nesukūrusi, bet šiais laikais jaunos moterys, delsiančios kurti šeimas, jau nieko nestebina. Jos yra ambicingos, reiklios, dažnai jau savarankiškos. Tikėtina, kad mažame miestelyje gyvenant ir būnant nuolat užsiėmusiai nelengva tą vienintelį, „ir varge, ir džiaugsme iki mirties“ surasti. Iš Jurgitos spindinčių akių nepasakysi, kad ji labai liūdėtų. „Jurgita kepa skanius pyragus, gamina gardžias mišraines ir kuria įspūdingas puokštes – vestuvines, kalėdines, Vėlinių. Kokią nori puokštę, tokią pagamins“, – nutraukusi besisukantį galvoje klausimą komplimentus Jurgitai pažeria šeimos draugė Gita. Užspeista į kampą Jurgita parodo savo kūrinius nuotraukose. Išties – labai meniškos, originalios ir profesionaliai sukomponuotos puokštės. Nepasakytum, jog tai ne šio amato profesionalo darbas. Jurgita prisimena, kad potraukis kurti kompozicijas išryškėjo dar mokykloje. Pirmasis bandymas buvo gal septintoje klasėje, kai prieš Velykas mokytoja nusivežė ją į Prienus pas floristikos meistrę Ritą Naujalienę pasimokyti gaminti iš ilgų beržo šakelių „lizdą“ kiaušiniams. Prieš Velykas „lizdas“ išsiskleidė, sužaliavo. Dabar Jurgita idėjų puokštėms ir kompozicijoms iš gėlių bei žalumynų ieško internete, bet aklai kopijuoti nemėgina. Visas originalumas ir yra individualume, sako.

Prieš išsiskiriant su šiom dviem šiltomis, šviesiomis moterimis Onutės Vaitkevičienės pasiteiravau, kiek dar laiko pildys kolekciją ir kiek ketinanti surinkti, kad sakytų, jog viskas, užtenka. Moteris nusišypso: „Kitais metais Balbieriškiui – 515 metų, tai reikia, kad būtų 515 puodukų“.

Kol straipsnis buvo rengiamas spaudai, sužinojau, kad Onutė su dukra suskaičiavo puodelius – jų surinkta 502. Iki reikiamo skaičiaus dar trūksta 13. Turbūt jau supratote, kad savo kraštietei galite padėti greičiau surinkti reikiamą skaičių ir padovanoti išskirtinę, širdžiai brangią, pavyzdžiui, iš egzotinės šalies parvežtą dovaną.

dsc_4513 dsc_4560

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close