Ištikimo bėgimo entuziasto kelias pasiekė net Atėnus

Sakoma, geri pavyzdžiai įkvepia, tik reikia juos pastebėti, jais dalintis. Kartais gražiais pavyzdžiais pasidalija verslo atstovai, dažniau – bendruomenės. O štai apie asmeninį gyvenimą, savo pomėgius, pasiekimus atvirauti nelinkęs beveik nė vienas. Dažniausiai tokius žmones padeda atrasti kiti arba atsitiktinumas.

Mano pokalbio svečias – vienas iš tų, kuriuos prikalbinti pasidalinti savo patirtimi ypač sunku. Tai – greitų kojų ir nuoširdžios šypsenos savininkas Romas Trakymas. Išgirdus garsiai tariamą Romo pavardę ne vienas buvęs sportininkas, viduriniosios kartos atstovas, prisimena žinomą lengvaatletį, ilgų distancijų bėgiką, maratonininką, anuomet garsų Lietuvos ir TSRS jaunimo kroso čempioną, kurio rezultatai 5000 m (laikas – 14 min. 03 sek.) ir 10 000 m (laikas – 29 min. 29 sek.) distancijose jau beveik 40 metų išlieka geriausiųjų visų laikų šalies bėgikų 25-uke. Ir šie rezultatai pasiekti tais laikais, kai mūsų lengvaatlečiai treniruodavosi avėdami ne garsių pasaulio gamintojų batelius, kaip dabar, o paprastą „Inkaro“ avalynę… Šių distancijų laiko nepagerinęs kol kas net mūsų krašto olimpietis Remigijus Kančys. Tiesa, vienoje distancijoje vis dėlto Romą pralenkė: finišavęs pirmas 2014 metų Vilniaus maratone jis 42 km 195 m trasą įveikė per 2 val. 15 min. ir 34 sek. ir pagerino R. Trakymo maratono rezultatą, pasiektą 1983 m. (2 val. 24 min.).

R. Trakymas yra gimęs 1959 m., Komijos ATSR, baigęs LVKKI, kur įgijo lengvosios atletikos trenerio-dėstytojo specialybę. Baigęs mokslus sportininkas trejus metus treniravo jaunus bėgikus, taip pat dirbo fizinio lavinimo mokytoju. Teko kelis metus dirbti ir versle, o nuo 1993 m. R. Trakymas dirba Prienų rajono savivaldybėje Karo prievolės ir civilinės saugos vyriausiuoju specialistu.

Nors keitėsi darbai ir R. Trakymas vis labiau tolo nuo pasirinktos specialybės, noras bėgioti išliko. Prie šešiasdešimtmečio artėjantis, tačiau kone perpus jauniau atrodantis bėgimo entuziastas ir toliau bėgioja, rytais, po 8–10 kilometrų Birštono vienkiemio apylinkėmis. Po to nusimaudo duše ir skuba į darbą.

Gal sportuodamas susipažino ir su žmona Vaiva, nes 12-ą klasę baigė Birštono vidurinėje mokykloje, kurioje buvo ir sporto internatas. Gyvenimo pakeleivę ir artimą sau sielą, dvi išaugintas dukras bei vieną anūkę Romas laiko geriausiu savo gyvenimo pasiekimu. Ne rezultatus bėgimo trasose, čempiono titulus, ne priklausymą Lietuvos lengvosios atletikos suaugusiųjų rinktinei 1978–1984 metais ir didžiausią savo sportinį pakilimą tuo metu. Net ne asmeninę pergalę Atėnų maratone, kuriame 58-erių sporto entuziastas dalyvavo 2016 metų pabaigoje, lapkričio 13 d.

Paklaustas, kas pasiūlė šią kai kam galinčią beprotiška atrodyti mintį – vykti į Atėnus, mokėti pinigus, kad nubėgtum maratoną, kai galima bėgioti ir nieko nemokėti, praeityje tituluotas sportininkas, o šiandien – bėgimo kultūrą propaguojantis entuziastas su ta pačia lengva šypsena atsako: „Žentas Norbertas. Man atrodo, kad žentas „užsikrėtė“ bėgimu ir pats, kai papasakojau apie sportavimo metus ir kad jau beveik 50 metų kiekvienas rytas prasideda nuo bėgimo. Keliuosi 5 val. ar truputį po penkių ir bėgu apie 8–10 kilometrų. Jis ir pasiūlė dalyvauti legendiniame Atėnų maratone, nors prieš nei aš, nei jis nebuvome rimčiau tam ruošęsi. Dabar žentas jau keturiuose maratonuose yra dalyvavęs.“

Kaip sekėsi ir kokios emocijos aplankė po bėgimo? Turbūt didelis pasididžiavimo jausmas?

Jausmas buvo toks, lyg bėgu pranešti kažkokią svarbią žinią, džiaugiausi, kad atstovauju savo šaliai, savo miesteliui. Visa distancija buvo pilna bėgikų (per 20 000), netrūko ir žiūrovų. Savo amžiaus grupėje buvau 683-ias, iš 17-os dalyvavusių Lietuvos bėgikų finišavau 7-as. Nesijaučiu kažką pasiekęs, paprasčiausiai norėjau save išbandyti, ar galiu įveikti maratoną tokiame amžiuje ir specialiai nesiruošęs maratonui, tik rytais bėgdamas iki 10 km.

Kokį turi bėgimo stažą? Kieno nuopelnas, kad Tu susidomėjai bėgimu?

Bėgioti pradėjau tada, kai baigiau pradinę mokyklą. Gal pirma pergalė buvo mokyklos krose Balbieriškio vidurinėje mokykloje, po to – pergalės rajoninėse varžybose. Pirmasis mano treneris buvo Petras Albertavičius, kuris turbūt pastebėjo mano duomenis ir patraukė į sportą.

Ar didelę esi sukaupęs laimėjimų kolekciją? Kurie Tau brangiausi?

Nenorėčiau išskirti laimėjimų. Žinoma, maloniausia, kai būni pirmas.

Ar buvo laikas, kai visiškai nesportavai, nebėgiojai?

Nuo tada, kai baigiau profesionalų sportą, bėgioti nebuvau nustojęs. Man visa tai įaugę į kraują – kol gali, tol turi judėti. Jeigu kartais ryto negali pradėti nuo bėgimo, visa diena būna sugadinta.

Šiandien jaunimui svarbiau socialiniai tinklai, internetas, mobilieji telefonai, bet tik ne laikas lauke ir bėgimas. Kaip paskatinti žmones sportuoti? Kaip motyvuoti jaunimą? Kokie būtų Tavo patarimai?

Per gerai gyvena dabar jaunimas. Mes sportuodavome, kad galėtume išvažiuoti kažkur į užsienį, dalyvauti sportinėse stovyklose, galėtume kažką naujo pamatyti. Tais laikais sporto aikštynai buvo pilni vaikų ir sportuojančių suaugusiųjų. O dabar, kaip pasakojo gerai žinomas treneris, jau pyplys, atėję į pirmą treniruotę, klausia: „O kiek tu man mokėsi?“ Graudu žiūrėti, kaip pernai teko matyti rajono žiemos šventėje – ant slidžių meras, sporto centro direktorius, keletas mokytojų ir tiek pat moksleivių… Nežinau, kaip dabar jaunimą galima būtų motyvuoti. Gal reikėtų pradėti nuo šeimos, mokyklos? Kaip būtų malonu, kad kiekvieną dieną matytume kuo daugiau judančių žmonių, kaip, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse. Nors galima pasidžiaugti, kad kiekvienais metais dalyvaujančių įvairiuose bėgimuose žmonių daugėja. Mūsų mieste taip pat kasmet vyksta bėgimo varžybos, į kurias suvažiuoja lengvaatlečiai iš visos Lietuvos. Ir moksleiviai gana gausiai dalyvauja. Tai tikrai džiugina. Juk žinome, kad fizinis aktyvumas stiprina sveikatą, suteikia daugiau energijos, pakelia nuotaiką, gal ir savivertės jausmą, o fizinis pasyvumas, priešingai, blogina nuotaiką, nekalbant apie tai, kad nejudrumas skatina lėtines ligas. Nieko naujo. Be to, jau mokslo įrodyta, kad fizinė veikla ir sportas gerina kognityvines ir mąstymo funkcijas.

Kalbantis su buvusiu garsiu sportininku, kuris, atrodo turėtų didžiuotis savo pasiekimais praeityje ir dabar, bet apie įveiktą maratoną Atėnuose kalba lyg apie eilinę rytinę treniruotę prieš darbą ir pats niekada apie tai nebūtų prisipažinęs, pagalvoji: štai tikras pavyzdys, kuris gali įkvėpti kitus.

Galima paspėlioti, kad R. Trakymo pavyzdys keletą žmonių jau įkvėpė. Vienas – jo žentas Norbertas, o kitas – galbūt tas pats olimpietis Remigijus Kančys, kuris yra augęs R. Trakymo tėviškėje (Sūkurių kaime, Balbieriškio seniūnijoje)… Kaip prasitarė Romas, mama pasakodavusi, kad dar vaikas būdamas Remigijus klausdavo apie Romą.

Ačiū R. Trakymui už išsakytas mintis, už meilę sportui, už įkvepiančius žodžius, kurie galbūt kažkam bus postūmis neatidėlioti kasdien duodamų sau pažadų pradėti sportuoti nuo rytojaus, pirmadienio ar kito mėnesio, o pradėti dabar.

Su žentu Norbertu Atėnų maratone