Istoriniai tarpsniai pasikartojančiose problemose
Vartydamas istorinio 1937 m. lapkričio mėn. leidinio „Talka“ Nr. 11 (367) puslapius, aptikau parašytus tuometinius straipsnius ir keliamas tuometines mintis bei problemas, kurios išliko aktualios iki šiolei – dabartiniam mūsų laikmečiui.
Straipsnyje „XI pasaulinis pienininkystės kongresas“ parašyta, kad1937 m. rugpjūčio 22-28 dienomis Berlyne vykusiame Pienininkystės kongrese, kurį ruošė Pasaulinė pienininkystės sąjunga ir kurios būstinė buvo Briuselyje, tarp 24 pasaulinės pienininkystės sąjungos narių paminėta ir Lietuva, kurios pienininkystei atstovavo tuometinis „Pienocentras“. Pažymima, kad pienininkystės kongresai vykdavo kas 3 metai, kaskart vis kitoje kurio nors krašto sostinėje. Tuometinio kongreso dienotvarkė darbo palengvinimo sumetimais buvo padalinta į 4 sekcijas, būtent: 1) pieno gamybos, 2) pieno perdirbimo, 3) pienininkystės organizacijos ir ekonomikos ir 4) pieninių įrengimo bei transporto. Iš anksto visiems kraštams buvo pasiūlyta atskirais kongreso dienotvarkės klausimais paruošti referatus. Vykusiam kongresui referatų ir pranešimų buvo pateikta per 400. Jie prieš pat kongresą buvo atspausdinti trijuose dideliuose tomuose tomis oficialiomis kongreso kalbomis, kuriomis referatai buvo pateikti. Oficialių kalbų buvo trys: anglų, prancūzų ir vokiečių. Šiame kongrese dalyvių buvo net iš 52 kraštų – tautų, atstovaujančių visiems pasaulio kontinentams. Kongreso posėdžiai vyko didžiulės Berlyno Kroll operos patalpose. Generalinis pranešėjas iš trijų kongreso oficialių kalbų naudojo tą, kuri jam patiko. Jei generalinis pranešimas, pavyzdžiui, buvo skaitomas angliškai, tai vokiečių ir prancūzų kalbomis tas pats pranešimas iš užkulisio perduodamas į specialias ausines klausytojų suoluose. Pasukus prie ausinės esantį mygtuką į vieną pusę buvo girdėti pranešimas vokiškai, o į kitą – buvo girdėti kalbant prancūziškai. Jei pranešėjas kalbėdavo vokiškai, tai tas pats atsitikdavo su anglų ir prancūzų kalbomis. Kongrese dalyvavo 3 540 įvairių kraštų atstovų. Iš jų 1 300 vokiečių ir 2 240 užsieniečių. Iš užsieniečių kongrese atstovų daugiausia turėjo Anglija (225), o mažiausiai – Costa Rica, Cuba, Guatemala, Malta ir Iranas (po 1). Pažymima, kad Lietuva atstovų skaičiumi buvo 9 vietoje. Atskirų kraštų parodoje1937 m. dalyvavo Lietuvai atstovaujantis mūsų „Pienocentras“ su savo eksponuojamu parodos stendu, pristatydamas dalyviams mūsų pieno ūkio būklę ir jo progresą po didžiojo karo. Lietuvos stendo eksponatus sudarė diagramos, žemėlapiai, braižiniai, sviesto tara, kondensuotas pienas, kazeinas, įvairių sūrių maketai, fotografijos. Stendą lankė ir juo „įdomavosi“ įvairūs parodos lankytojai, kurių buvo apie 80 000. Japonai kopijavo mūsų pieninių išplanavimo „braižinius“, lenkai daug fotografavo, daug kas atkreipė dėmesį į didelę Lietuvos pieno ūkio pažangą, o kai kam užkliuvo Vilniaus kraštas, kuris nuo Lietuvos teritorijos tebuvo atskirtas menkais nužymėjimais. „Pienocentras“ taip pat dalyvavo ir organizuotoje sviesto parodoje. Sviesto parodos proga buvo suorganizuotas pirmasis pasaulinis sviesto kokybės palyginimas ir tyrimas, atliktas pagal vokiečių punktavimo sistemą. Sviesto kokybės anoniminį įvertinimą anuomet atliko keliasdešimt taip vadinamų „sviesto teisėjų“. Teisėjų skaičius straipsnyje nėra nurodytas, bet tuometinės komisijos darbe dalyvavo ir atstovas iš Lietuvos. Tuomet Lietuva sviesto bandymą išlaikė ir su savo sviestu pateko tarp devynių kraštų, kurių sviestas buvo pripažintas geriausiu iš 19 tyrime dalyvavusių šalių. Prieš 75-erius metus –1937 m. duodamas interviu Lietuvos spaudai buvęs XI pasaulio pienininkystės kongreso dalyvis (pavardė nenurodyta) atkreipė visų dėmesį ir pabrėžė įdomų ir aktualų faktą šiai dienai: „Prašyčiau skaitytojus pagalvoti, ar daug mes žinome apie čia suminėtus mažus kraštus, ir įsivaizdinti įspūdį, kai koks kongreso dalyvis jus paklausia, ar Lietuva turi savo kalbą, ar lietuviai yra germanai ar slavai ir t. t.“ Deja, tenka pripažinti, kad apie mūsų Lietuvos valstybingumo šaknis ir garbingą praeitį nedaug ką žino užsieniečiai. Įdomu būtų palyginti dabartinio sviesto kokybę su prieš 75-erius metus vykusiu sviesto kokybės anonimu ir įvertinti, ką mes pasigardžiuodami kišam į savo skrandžius.
Leidinio „Talka“ pabaigoje, straipsnyje „Jaunieji ir senieji“, gvildenama dar viena aktuali tema nūdienai. Tai senosios ir jaunosios kartų susiduriančios gyvenimiškos problemos išsaugojant lietuvybę: kalbą, papročius, kultūrą ir istoriją, bei įtvirtinant šias sąvokas pasaulinėje plotmėje. Cituoju: „Mūsų jaunimas pasidaręs paviršutiniškas, jis nebeturįs gražių idėjų, kilnių gyvenimo tikslų, taip nūdien dažnai nusiskundžia senosios kartos atstovai ir su nemažu nerimu žiūri ateitin, galvodami, kaip bus tęsiami jų pradėti darbai. Taip yra dėl to, kad senoji ir jaunoji kartos – du gerokai vienas nuo antro skirtingi pasauliai, kuriems dažnai sunkoka vienas antrą suprasti. Mat jaunimą daugiau veikia nuotaika, jo veikimas turi daug impulsyviškumo, jis dažnai pasiryžęs padaryti įvairių išsišokimų, dėl kurių vėliau tenka gailėtis. Tuo tarpu senoji karta pasižymi rimtumu, santūrumu, staigūs nuotaikos pakitimai jos neveikia, jos veikimas daugiau konservatyviškas, pastovus. Taip dalimi yra dėl to, kad senoji karta augo ir mokėsi visai kitokiomis negu dabar sąlygomis. Senajai kartai teko mokytis rusų mokyklose. Netenka abejoti, kad prieškarinės rusų mokyklos ir dabartinės lietuviškos mokymas ir auklėjimas visai skirtingas“. Universiteto rektorius prof. Romeris per paskutinį imatrikuliacijos aktą tarp kita ko yra pareiškęs: „Aš jums nepatarčiau tikėti kai kurių skleidžiamais tvirtinimais, kad esą Lietuvoje jau perdaug inteligentijos ir specialistų. Būkite tikri, kad tai perdėta ir kad mūsų visuomenė ir valstybė dar nėra pasiekusios to aukščiausio intelektualinės kultūros laipsnio, kad būtų galima sulaikyti intelektualinių jėgų plitimą ir tiek jų ruošti, kiek kasmet senųjų suvartojama ir palaidojama“. Kokia gili išsakyta profesoriaus Romerio mintis prieš 75 metus ir kokia ji aktuali šiai dienai. Lyg tai džiaugiamės, kai mūsų vaikai palikę Tėvynę įsitvirtina svetur, taip ir nesugebėdami rasti darbo pagal specialybę Lietuvoje. Mintimis išgyvenam ir jaudinamės dėl jų ateities ir galbūt kartais per rūpesčius net nepagalvojam, kad gyvenimas labai greitai prabėga, ir vaikams nespėjus susivokti šiame laikmetyje ir atsidūrus svetur mes per atstumą negalime įtakoti įvykių eigos bei jiems padėti. Taip vadinama „intensyvi emigracija“ tęsiasi šimtmečiais ir belieka tikėti, kad demokratėjant žmonijai mes būsime geresni, atjausime kitus, padėsime nelaimės atveju ir netapsime savanaudžiai. Reikia tikėti, kad mūsų vaikai sugrįš atgalios į Tėvynę ir prisidės savo darbu prie visų bendro reikalo – mūsų Valstybės kūrimo, o ne masiškai emigruos svetur ieškodami laimės.
Jonas Raiskas, birštonietis
