Klebonas Jonas Karvelis. Mirtis svetimųjų apsuptyje
Klebonui okupacinė valdžia metė kaltinimą, kad jis atsisakė krikštyti ir neįrašė į krikšto metriką pakrikštyto berniuko. Tačiau tie kaltinimai greit subliuško, ir apylinkės prokuratūra atsiuntė raštą, kad nutraukia bet kokius kaltinimus Jonui Karveliui. 1931 metų lapkričio 11 d. lietuvybės puoselėtojas buvo iškviestas į Vilnių pas arkivyskupą metropolitą. Jis buvo nukreiptas į Naugarduko apylinkių Dvaro (Dvarčių), parapiją, mirus klebonui Steponui Verbovskiui. Parapijoje, kur didelis mirtingumas, iš klebono tikimasi nuoširdaus atsidavimo Dievui ir kunigo tarnystei. ( LVIA ,f.604,ap .3, b. 1062 , p. 121)
Sulenkėjusioje parapijoje retai kur buvo galima išgirsti lietuvišką kalbą, buvo labai sunku bendrauti su tikinčiaisiais, klebonui jau buvo priklijuotas lenkų priešo įvaizdis. Joną Karvelį pradėjo kamuoti širdies negalavimai, jis daug laiko praleisdavo Druskininkuose.
Neišpildytas prašymas
1933 m. rugpjūčio 10 d. klebonas rašė laišką iš Druskininkų arkivyskupui R. Jabžykovskiui: „Jau seniai kenčiu širdies skausmus, esu pasiligojęs. Tad ieškau parapijos šalia Druskininkų. Ir kaip tik sužinojau apie kunigo Šimeliūno mirtį Ratnyčioje. Su didele meile prašau Jūsų mane nukreipti į Ratnyčią. Bučiuoju Jūsų rankeles. Kunigas Jonas Karvelis“. (Ten pat, p. 128) Deja, po trijų dienų buvo parašytas vyskupijos kanclerio atsakymas: „Gavome klebono prašymą, bet pranešame, kad į Ratnyčios klebono vietą yra paskirtas Kunigas Janušievičius iš Gardino“. (Ten pat, p. 129) Kunigas labai nusivylė. Jo byloje jau nerandame jokių prašymų žmonėms. Jis tikėjosi sulaukti paramos tik iš Dievo.
Mirtis su paslapties skraiste
Vyskupijos dekanas kunigas J. Savickis turėjo vyskupijos kurijai paaiškinti apie klebono Jono Karvelio mirtį. „Turiu Jums pranešti apie rugsėjo 25 d. kleboną J. Karvelį ištikusią mirtį. Sekmadienį, rugsėjo 24 d., kartu su kitais maldininkais, norėdami aplankyti kleboną Joną Karvelį, jau 7 val. ryto išvažiavome. Po arbatos ir pokalbio svečiai 10 val. išvažiavo. O aš, kad atlikčiau dekano pareigas, pasilikau pirmadieniui. Sekmadienį klebonas atlaikė mišias, pasakė valandos pamokslą, po mišių sutvarkė bažnyčią. Buvo informuotas apie mano atvykimą, tad laukė manęs. Man atvykus, labai apsidžiaugė. Pasakojo apie savo negalavimus, apie trijų savaičių gydymąsi Druskininkuose. Jis sakė, kad tai jam padėjo, tik neteko 19 kilogramų ir jaučiasi silpnas. Išvykus svečiams, kalbėjomės dar valandą. Pirmadienį anksti atsikėlėme ir tarp 7 ir 8 ryto nuėjome į bažnyčią. Karvelis padėjo man pasiruošti mišioms. Po mišių ir pusryčių dirbau kaip dekanas. Perėmiau metrikų knygas, dokumentus ir t. t. Lyg kažką nujausdamas Karvelis pasakojo apie savo giminę, artimuosius. Po to aš dar aplankiau Saleziečių vyriausiąjį. Ten 12 val. turėjau kuklius pusryčius ir sugrįžau atgal. Mačiau, kaip kunigas paėmė brevijorių ir trejetą valandų meldėsi. Po to kokias dešimt minučių bendravo su lankytojais. Po to skaitė „Echo Polski“ ir perskaitęs man pasakė, kad nesąmones rašo, o doleris nukrito iki 5,75 (Didžiosios pasaulinės krizės laikotarpis – V. K.). Po to padavė laikraštį man ir nuėjo į saloną. Išgirdau didelį trenksmą ir nubėgęs į saloną radau jį gulintį ant grindų prie lango. Bandžiau jam padėti, tačiau negalėjau pakelti. Aplink buvo tuščia, nebuvo žmonių. Visaip ieškojau tarnaitės, kad jam galėčiau padėti. Paėmiau į rankas aliejų ir atlikau jam Paskutinį patepimą. Agonija truko ne daugiau kaip 5 minutes. Nusiunčiau tarnaitę, kad pakviestų gydytoją. Tas atvykęs tvirtino, kad mirtis įvyko dėl kraujo išsiliejimo į smegenis. Mirė jis 16 val. Velionio testamentas pas mane. Visi bažnyčios reikalai buvo tvarkingai vedami, tikinčiųjų aukos labai mažos. Dvejų metų kunigavimo metu klebonas Jonas Karvelis parapijos reikmėms dar įnešė 2000 zlotų savų lėšų. Laidotuvės įvyko rugsėjo 25 d. Dekanas (Dziekan Zzięciolski – V. K.) kunigas J. Savickis.“ (LVIA,f. 604. ap .3, b. 1062, l.131)
Mirė klebonas, kuris pastatė katalikų šventovę, atgaivino Birštone lietuvybę. Vien lietuviškuose laikraščiuose: „Tėvynės sargas“, „Vilniaus žinios“, „Šaltinis“ ir kt. jis parašė apie 40 išsamių korespondencijų apie Birštono gyvenimą, kurorto problemas, apie Birštono ir apylinkų gamtos grožį. Manome, kad tos publikacijos turėtų būti suredaguotos ir išleistos nedideliu leidiniu. Kunigas buvo vientisas savo dvasine veikla, žmogiškumu ir aktyviu visuomeniškumu.
Labai dažnai pamąstome, kodėl Birštono valsčius susikūrė tik 1934 m. Neužmirškim, kad parapijos komitetas, atlikęs Birštone savivaldos funkciją, buvo nuo 1918 m. balandžio iki 1919 m. kovo. Vėliau iki pat 1919 metų pabaigos Birštone dirbo valsčiaus komitetas. Išvykus į Valkininkus J. Karveliui, Birštone neatsirado kam jį pakeisti. Nemajūnai tapo krašto kovos už lietuvišką valsčių centru, nes jie turėjo aktyvų kunigą Kunigėlį.
Parapijiečių laiškai
Jau baigdami šį strapsnių ciklą nuvykome į Kaišiadorių vyskupijos archyvą, kur su vyskupijos generalvikaro gerb. Algirdo Jurevičiaus ir kanclerio Gedimino Tamošiūno pagalba susipažinome su vyskupijos archyvu. Patraukė dėmesį parapijiečių laiškai Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulaičiui. Juose išsakyta parapijiečių meilė ir prieraišumas klebonui: „Sužinoję naujieną dėl mūsų netekimo, prašom Jūsų Ekscelenciją palikti kleboną ant vietos Birštone, kur vargais negalais pastatyta visoj apylinkėj žinoma bažnyčia. Turim kluoną, svirną, špitolę ir kitų pastatų, parapija ant kojų atsistojo“. (Kaišiadorių vyskupijos archyvas, Vilniaus vyskupijos Birštono bažnyčios byla). Pasak parapijiečių, jeigu negalima mylimo klebono J. Karvelio palikti, tai tada bent kaip prisiminimą tegul paima tą kryžių, kurį parapijiečiai dovanojo. Nežinome, ar tas kryžius buvo paliktas, bet kovos su krašto lenkinimu ir rusinimu kryžių klebonas Jonas Karvelis nešė visą gyvenimą ir nepalūžo. Vasario 16-ąją neužmirškime Jono Karvelio asmenybės. Bent širdyje malda didžiajam Birštono lietuviui padėkokim.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
