Svajonė – užsiimti drožyba visą gyvenimą
Menas yra pati universaliausia kalba, kai žmonės jausmais suvokia vieni kitus. Dažnas nė nepajuntame, kad giliau suvokdami grožį, turtiname, keičiame, kuriame save ir aplinkinius. Ir tai daro mus laimingesnius. Prienietis Raimondas Arlauskas išgyvena laimę ir pilnatvę drožinėdamas.
Nepaisant to, kad septyniolikmečiui Raimondui Arlauskui diagnozuotas Tureto sindromas, o tai reiškia, jog kartais yra sunku kontroliuoti savo elgesį ir reikia būti ypač atsargiam su aštriais daiktais, vaikinas puikiai tai supranta ir žino, kada drožinėjimo įrankius padėti į šalį, kad netyčia nesusižeistų. Jeigu nežinotum šios negalios, dėl kurios Raimondui teko atsisakyti tolimesnių mokslų (nors tai tikrai neturėtų būti kliūtis prisitaikyti tolerantiškoje visuomenėje, nes nemažai šiuo sindromu sergančiųjų yra dirbantys ir nemažai pasiekę žmonės), bendraudamas nelabai suprastum, gal tik specialisto akis pamatytų, kodėl vaikinas labiau nei kitas jaudinasi. Ilgainiui nuoširdžiai kalbantis išnyko ribos, o Raimondas vieną po kito rodė savo darbelius ir pasakojo jų istorijas.
Užkoduota pasąmonėje
Kiek laiko prireikia, kad suprastum, jog tai tavo pašaukimas? Raimondas sako, kad pirmą mintį apie drožinėjimą pasąmonėje pasėjo tėtis.
– Kai buvau mažiukas, mačiau, kaip tėtis paėmė kietojo lydyto sūrio gabalą ir kažką pjaustė, pjaustė… Graži forma išėjo. Deja, ji buvo valgoma… Bet stebėdamas pagalvojau, kad galima taip pabandyti ir iš medžio gabaliuko. Mamos paklausiau, ar galėčiau. Sunkiai, bet leido, perspėjusi, kad tik būčiau atsargus su peiliuku. Dar neįgudusia ranka pamėginau pjaustyti kieme rastą medžio šaką, bet nieko neišėjo ir numečiau į šalį. Vėliau vis sugrįždavau prie tos minties, bet pats sau sakydavau: kas iš to, nieko čia su paprastu peiliu neišeis, o įrankių man, nemokančiam, nepirks, – vaikystės prisiminimais dalinosi mano pašnekovas.
Menine drožyba Raimondas rimtai susidomėjo būdamas keturiolikos, mokydamasis Prienų „Ąžuolo“ pagrindinėje mokykloje. Technologijų pamokose, kurias vedė mokytojas Arūnas Žvirblys, jis pramoko dirbti su peiliu, kaltu, bet labiausiai, sako, įstrigo drožinėjimas. Mokėsi šių paslapčių, gamindamas įvairius nesudėtingus meninius ir buitinius drožinius.
Pastebėjęs, kad sūnus rimtai susidomėjo, tėtis pasistengė sudaryti sąlygas, kad Raimondas galėtų realizuoti savo sugebėjimus. Pradžioje nupirko paprastus mažyčius skaptavimo peiliukus, vėliau garaže įrengė kampelį dirbtuvėms, abu su mama nupirko gerus įrankius, parūpino tinkamo drožinėti medžio.
Pirmasis darbelis, kurį išdrožė – „Bobutė“. Jį iki šiol saugo savo kambaryje. Vėliau buvo sudėtingesni. Pradžioje pieštuku popieriaus lape užfiksuodavo galvoje sukurtas mintis, fantastinius veidus ir figūras, vėliau tai įkūnydavo medyje. Nemažai medienos reikėjo sugadinti, kol darbas pavykdavo ir patikdavo pačiam autoriui.
– Tėtis buvo privežęs daug medienos, daugiausia liepos. Ji minkšta ir geriausiai tinka drožinėjimui. Nekreipiau dėmesio, jeigu įpusėjus ir pamačius, jog nieko neišeis, tekdavo išmesti. Kartais nevykę mintys pasitaikydavo, kartais iškart matydavau, kad blogai gaunasi. Pradžioje man vienas malonumas buvo drožti: skaptuoju – metu, skaptuoju – metu. Sakau tėčiui: bus malkoms. Paskui kruopščiau pradėjau dirbti, – prisimindamas šypsosi pašnekovas.
Per trejetą metų Raimondas išdrožė keliasdešimt darbų. Kartais, sako, vieną darbelį drožinėja dvi tris dienas, kartais ilgiau, bet kai pasineria, tai neatsitraukia nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Daug darbelių padovanojęs. Ne vieną dailų suvenyrinį medžio dirbinį išdrožė mamai, močiutei – lazdą pasiramsčiuoti, keletą darbų padovanojo krikšto mamai, draugams.
– Mano tėtis – tolimųjų reisų vairuotojas, išvažiuoja dažniausiai savaitei. Tai vieną darbą per tą laiką ir padariau. Jam sugrįžus buvo baigtas, – pasakoja apie ilgiausiai dirbtą drožinį „Angelą“.
Panašiai tiek pat laiko Raimondas sugaišo ir prie sudėtingais raižiniais išraižyto „Rūpintojėlio“. Mintį nuo portretų, neįmantrių darbų pereiti prie sakralinės drožybos, jaunajam drožėjui pakišę Prienų meninės drožybos drožėjai. Kartą tėtis pasiūlė jam parodyti darbus profesionalams, paklausti jų patarimo. Nuvyko pas Prienų drožėjus. Apžiūrėjęs Raimondo darbus tautodailininkas, medžio skulptorius Algimantas Sakalauskas tarė: „Turite namuose drožėją“. O jaunajam drožėjui patarė: „Nenuleisk rankų, drožk ir toliau, tau neblogai sekasi“. Atsisveikindamas įdavė medžio ir nemažai eskizų, kad vaikinas pasimokytų, kaip ką reikia drožti, o vėliau vėl parodytų. Garsaus Lietuvoje medžio drožėjo pagyrimas Raimondui buvo didžiausia paskata dar daugiau dirbti, tobulėti. Galbūt atsiras galimybė ir medžio drožėjų kūrybinėje stovykloje dalyvauti, parodėlę surengti.
Šnekučiuotis su Raimondu apie drožybą – tai lyg stebėti savotišką pakylėtą atsivėrimą, bendravimą visa širdimi ir siela. O kam labiausiai jis atveria savo sielą, kai ne pasidžiaugti, o liūdėti tenka? Daugiausia, sako, mamai. Ji – artimiausias žmogus, kuriam galima viską išsipasakoti, surasti dvasinę paguodą ir sustiprinti save psichologiškai. Kaip ne kaip, o mokykloje, neslepia, visko buvę: ir bendraamžių patyčių, ir išgyvenimų. Dailę lankanti metais vyresnė sesė Milvydė taip pat artima, dažnai giria brolį gražiai piešiant, kartais patobulina jo eskizus. Su tėčiu vyksta kitokie, vyriški pokalbiai. Tėtis yra vyriškumo ir pasitikėjimo savimi pavyzdys. O pasitikėjimo savimi labai reikia, jeigu nori, kaip Raimondas, pasinerti į mėgstamą veiklą visam gyvenimui ir iš to galbūt duonai užsidirbti.
Roma Sinkevičiūtė
