Išdraskytų gyvenimų istorijos
Birštono vienkiemio bendruomenė vykdo projektą „Etnokultūros tradicijų puoselėjimas Birštono savivaldybėje“, kuris yra finansuojamas iš Europos žemės ūkio fondo ir valstybės biudžeto. Įgyvendina ir kitus, vertinamus ne pinigais ir ne dalyvių skaičiumi. Bendruomenės pirmininkas Vytas Kederys ir jo pavaduotoja Birutė Vokietaitienė sumanė, kad reikia prisiminti dar ne tokią tolimą praeitį, pakalbinti žmones ir užrašyti pasakojimus apie jų tėvų ar senelių likimus, kai vyko tremtis. Ne į Sibirą, bet į gyvenvietes. Gražios lietuviškos sodybos, puoselėjusios savo giminės papročius ir tradicijas, buvusios lyg šeimų tvirtovės, buvo negailestingai naikinamos, stengiantis Lietuvos laukus paversti vos ne Kazachstano stepėmis.
Iki antrojo pasaulinio karo buvo daug lietuviškų kaimų ir vienkiemių su dviejų galų trobomis, žvelgiančiomis į kelią baltais langais, su merginų ir moterų puoselėjamais darželiais, kuriuose augo ne tik rūtos. Mažesnius ar didesnius kiemus saugojo medinės tvoros, dažnai nupintos iš karklų ar žilvičių. Tik turtingesni ūkininkai tvėrė štankietomis. Prie dažno kiemo vartų ar sodo gale savo vietą turėjo Rūpintojėlis ar šeimos kryžius. Apsodintos medžiais iš tolo tos sodybos atrodė kaip žmogaus gyvenimo tvirtovės, užtikrinančios saugumą ir pastovumą. O pavasarį čia taip gražu, nors apsiverk – nuo obelų žydėjimo baltumo ir bitelių dūzgesio.
Širvinių kaimas kažkada buvo didelis. Ūkininkai, turėję kad ir nedidelius plotelius žemės, buvo darbštūs ir sugebėjo išmaitinti savo šeimyną, o vaikus išleisti į mokslus. Dabar čia plyti dideli laukų masyvai, kuriuose darbuojasi atgavę tėvų žemes jų palikuonys. Gal 3-4 sodybos liko nepaliestos kolektyvizacijos, žemės stambinimo ir žmonių kėlimo į gyvenvietes. Apie buvusį Širvinių kaimą byloja kryžius, saugantis prisiminimus apie čia gyvenusius žmones ir jų šeimas. Gal jis ir išsaugojo tą gerąją dvasią, kad ne visiškai kaimas pranyko, kad liko keli gyventojai, kad atsirado viltis vėl čia kurtis. Bet daugumos jau nėra. Daugelį metų, kaip tos išardytų lizdų kregždės, jie suko ratus apie buvusį savo gyvenimą. Juk namai lietuviui buvo šventovė, jo pasaulis, kuriamas ne vienos kartos.
Širviniuose gyveno keletas Klimų šeimų, kurios buvo susijusios tolimesniais ar artimesniais giminystės ryšiais. Kai kurių sutapo ne tik pavardės, bet ir vardai, tad žmonės sugalvojo pravardes: Čiukta, Čiuktukas, Dideliokas, Šikeras, Šypas.
Danutė Kavaliauskienė su šeima gyvena jau tikroje Birštono vienkiemio gyvenvietėje, kur namas nuo namo vos per keletą metrų. Čionai atsikėlė, kai gimtoji sodyba buvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Mat čia buvęs Birštono tarybinis ūkis sugalvojo įrengti daržų laistymo sistemą. Dėl to dalis Širvinių kaimo žemės atsidūrė po vandeniu (buvo iškastas tvenkinys – vandens rezervuaras), o visas kraštovaizdis suniveliuotas, paverstas vientisais laukais, be medelio paukšteliui atsitūpti ir žmogui pailsėti. Tokia tai buvo tvarka, tokie įstatymai, kur žmogaus nuomonės niekas neklausė. Gavai pinigus už nukėlimą, paskyrė sklypą namui statytis ar butą, ir būk geras, keliauk, nori to ar ne.
Taip nutiko ir Klimams, turintiems Didelioko pravardę. Didelioko dėl to, kad jų sodyba buvo didelė, graži ir išpuoselėta: su gandralizdžiu, vėjo malūnu, šiltnamiais, dideliu sodu ir tvenkiniu bei šeimos kryžiumi. Danutė ir dabar negali ramiai kalbėti apie tuos laikus, vis akyse sublizga ašaros ir balsas prikimsta. Juk 1979 metais ji jau buvo suaugusi ir puikiai prisimena, kaip reikėjo palikti namus, su kuriais siejo patys gražiausi vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Gal kiek daugiau kalba apie tėvelius, kurie buvo darbštūs, kūrybingi. Ne tik patys visokius darbus dirbti sugebėjo, bet to išmokė ir penketą savo atžalų. Ir ne tik dirbti, bet ir džiaugtis bei linksmintis. Su gražiu jauduliu Danutė prisimena, kaip visa šeimyna vakarais grodavo. Visas Širvinių kaimas skambėjo nuo Klimų kapelos muzikos ir dainų. Tėvas grodavo smuiku, broliai armonika, akordeonu, o Danutė cimbolais. Anelė ir Juozas Klimai santarvėje gyveno visą amžių, užaugino 4 sūnus ir dukrą, o vėliau padėjo auginti ir anūkus.
– Tėveliai buvo nepaprastai darbštūs žmonės. Tėvelis buvo labai nagingas, nors mokslų teko ragauti mažai, mokyklą lankė tik dvi žiemas. Mokėjo dirbti viską: statyti namus, dirbti dailidės darbus, mūryti pečius, pasidaryti muzikos instrumentus. Pasidirbdino smuiką, būgną, cimbolus. Ir ne tik pats išmoko groti, bet išmokė ir vaikus, – pasakoja Danutė.
Mama buvo mokytesnė, baigusi 8 klases. Labai gražiai rašė, mokėjo siūti. Iš senų drabužių persiūdavo vaikams, ir šie pasipuošę eidavo į mokyklą su švarkeliais ir baltais marškinėliais.
Prisimindama seną tėvų sodybą ir savo gimtinę, Danutė daugiau kalba apie tėvų darbštumą, apie jų gabumą sudėtingiems darbams, kuriuos atlikti reikia nemažai mokslo ir žinių. Sunku dabar pasakyti, iš kur J. Klimas išmoko skiepyti medžius, kad jo dideliame sode sirpo tokie obuoliai, kokių niekur kitur nerasi. Jeigu jau žieminiai, tai buvo tikri žieminiai. Juos kaip bulves į kaupus užkasdavo, o pavasarį išimdavo tokius skanius ir kvapnius lyg dangiškas nektaras. Užtekdavo ir namiškiams, bet nemažai sudėję į lagaminus tėveliai veždavo į Kauno turgų, kur jie buvo gerai perkami.
Tveriantis kolūkiams Juozas Klimas į kolūkį nestojo, tik žmona Anelė darbavosi tarybinio ūkio daržuose. Jis mokėjo dirbti ir kitus darbus, iš kurių galėjo išlaikyti šeimą. Nagingas vyriškis mūrijo pečius, dengė stogus. Buvo įsirengęs šiltnamius, augino ir pardavinėjo daržovių daigus. Dabar daigus augina daugelis daržininkų, o tada tai buvo retas reiškinys, nors daržininkystės tarybinis ūkis augino nemažus plotus daržovių ir jų daigų. Klimų kieme stovėjo vėjo malūnas (dinama), kuris gamino elektrą. Varikliukas pumpavo vandenį, o namuose buvo įrengtas centrinis šildymas. Kūrybingas ir nagingas žmogus sugebėjo šeimynai sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, kokias kiti turėjo tik po gero dešimtmečio.
Kaip senelių palikimas, gale sodo stovėjo senas kryžius, darytas dar senelio. Jį papuošdavo prieš šventes, pindavo vainikus, sodindavo gėles. Tai buvo lyg ir lietuvybės, tikėjimo ir savo šeimos bei krašto pagarbos ženklas. Šį kryžių, kaip ankstesnio gyvenimo simbolį, Klimai atsivežė ir į naują gyvenamąją vietą Birštono vienkiemyje. Pastatė toliau nuo blogų žmonių akių, už didesnių medžių, kurie irgi atkeliavo iš senųjų namų. Kryžius stovi ir dabar, kur buvo pastatytas, nelabai pastebimas. O buvo laikas, kai jis užkliūdavo, buvo reikalaujama nugriauti. Bet išliko. Matyt, vietinė valdžia ne taip jau uoliai vykdė įsakymus, vadovavosi žmogiškumo principais.
Buvusi didelė Klimų šeima išsiblaškė. Kol buvo gyvi tėvai, dažniau susirinkdavo ir vaikai su šeimomis. Kūčias, Šv. Kalėdas, Šv. Velykas praleisdavo kartu. Ir dabar Danutė prisimena, kaip Kūčių vakarą ant stalo po balta staltiese pataisydavo šieno, o prieš vakarienę tėvelis užvesdavo giesmę „Gul šiandieną jau ant šieno“.
Dabar visų vaikai užaugo ir turi savo vaikų, išsiskirstė po didesnius miestus. Visiems susirinkti sudėtingiau. Rečiau besueina broliai ir sesė, kai 1991 metais mirė tėvelis. Mamutė su Danutės šeima dar pagyveno iki 2000 metų.
Brangi Klimams, kaip ir daugeliui lietuvių, buvo Lietuvos valstybės atkūrimo diena, Vasario 16-osios šventė. Sulaukė jie išsiilgtos Nepriklausomybės. Pasak Danutės, tėvelis sakydavo, kad laikai pasikeis, taip visą laiką būti negali… Tik neilgai džiaugėsi. Nors ką žinai, gal būtų ir nusivylęs dabartine valdžia.
Dabar Danutė gali džiaugtis nauju gyvenimu, nors praeities šešėliai širdyje tebegyvena. Turi darbštų ir gerą vyrą Juozą, kuris anksčiau dirbo kalviu, o dabar ūkininkauja. Jie yra aktyvūs Birštono bendruomenės nariai. Juozas dainuoja „Saulėgrąžos“ vyrų ansamblyje. Užaugino Kavaliauskai dvi puikias, talentingas dukras: Ramutę ir Astą. Tai jos dabar tikras tėvų džiaugsmas ir pasididžiavimas, atpildas už patirtas skriaudas ir skausmą. Ramutė, Vilniaus Gedimino technikos universitete baigusi inžinerijos mokslus, dirba Prienų aviacijos gamykloje, o jaunėlė Asta šiemet baigs Kauno kolegiją, kur studijuoja aprangos dizainą. Abi merginos baigė Birštono meno mokyklą, puikiai piešia. Iš pradžių Ramutė piešė arklius, vėliau jos piešiniuose pradėjo dominuoti lėktuvai. Gal todėl ir pasuko aviacijos link. Kas žino, gal dar taps kada ir lakūne. Asta piešia, dekoruoja medžiagas, domisi dizainu, kuria drabužius ir ruošia diplominį darbą. O kiek paveikslų ir kitokių darbelių galima pamatyti ir pasidžiaugti jų subtiliu grožiu. Gal paskatinta ir Danutė pieštų, juk mokykloje piešimas jai irgi sekėsi gerai.
Bendruomenės pirmininko ir pavaduotojų manymu, reikėtų seniūnijos salėje surengti seserų darbų parodą. Juk reikia vietiniams žmonėms žinoti, kokių gabių ir talentingų vaikų užaugina artimi kaimynai. Ne ir tie, kurių šaknys buvo bandytos sunaikinti.
Stasė Asipavičienė
