Kunigas Jonas Karvelis: nepalaužtas lietuvybės ąžuolas
Puslapis po puslapio skaitydamas klebono bylos medžiagą, įsitikini, kiek valios ir jėgų reikėjo buvusiam Birštono klebonui, kad nepasitrauktų iš kovos už asmenybės orumą ir paprasto kaimo žmogaus teisę melstis Dievui gimtąja kalba. Jis buvo Lenkijos priešas, gimęs Kovenčyznoje (taip pilsudskinė valdžia, užgrobusi Vilnių, vadino Lietuvą – V. K.). 1924 m. balandžio mėn. lenkų valdžios iš Valkininkų buvo nuvežtas į Trakų pasienio policijos būstinę. Pareiškime Lenkijos užsienio reikalų ministrui jis rašė: „Taip, aš esu gimęs Kauno krašte (galima suprasti, kaip buvusioje Kauno gubernijoje – V. K.), bet jau nuo 1901 metų dirbau Švenčionyse, nuo 1904 m. – Birštone, priklausiusiuose Vilniaus kraštui, Vilniaus gubernijai, todėl labai prašau, kad man būtų pripažintas Lenkijos piliečio statusas“. (LVIA, f. 694, ap.3, b.1062, l.72).
Ištrėmimas iš Valkininkų
Tačiau pats Lenkijos užsienio reikalų ministras parašė laišką naujajam po Jurgio Matulaičio Vilniaus vyskupui metropolitui, Vilniaus krašto lenkintojui Romualdui Jabžykovskiui (karo metais okupantai vokiečiai jį buvo įkalinę Šaltupio dvare, šalia Išlaužo – V. K.). „Turiu Jums pranešti, kad Valkininkų klebono veikla peržengė bet kokias Valstybės saugumo ribas. Prašau Jo Ekscelenciją imtis reikalingų sprendimų.“ (Ten pat, p. 77) Vyskupas metropolitas vis dar delsė, tad okupacinė valdžia parodė savo „kietą“ ranką. „1927 m. spalio 5 d. 9 val. ryte, kada grįžau iš mišių Valkininkų bažnyčioje, Vilniaus-Trakų vaivada mane gatvėje areštavo, o policija apsupo bažnyčią ir kleboniją, paėmė visus mano asmens, parapijos, dokumentus, net finansinių atsiskaitymų knygeles. Kartu su kitais kaimyninių bažnyčių kunigais buvau išvežtas į Lukiškių kalėjimą, paskui išmestas per sieną į Nepriklausomą Lietuvą“. (Ten pat, p. 87) Šiame laiške Vilniaus vyskupijos kurijai klebonas Jonas Karvelis prašė, kad jam būtų grąžinti iš jo paimti dokumentai, ypač asmeniniai, finansiniai. Lenkų valdžia, atsakydama kurijai, aiškino, kad negali grąžinti lietuvių katalikų draugijos „Blaivybė“ dokumentų, nes juose atsispindi antilenkiška veikla.
Valkininkų parapijiečiai, nepatenkinti dėl tokio valdžios brutalumo, 1928 m. kovo 20 d. laišku (daugiau kaip 300 parašų) kreipėsi į Popiežiaus nuncijų Varšuvoje. „Žemiau pasirašiusieji pareiškiame tai, kad spalio 5 d. policija areštavo daug lietuvių kunigų, laikė juos Lukiškių kalėjime, o paskui išvežė į Nepriklausomą Lietuvą. Labai Jus prašome, meldžiamės ir verkiame, kad klebonas Jonas Karvelis būtų sugrąžintas į Valkininkų parapiją. Mes jį mylime, gerbiame ir godojame.“ Laiškas buvo rašytas lenkų kalba. Lenkų valdžia, nepatenkinta parapijiečių kreipimusi, sukurpė tariamų parapijiečių laišką nuncijui lietuvių kalba, kur šmeižė kleboną ir kaltino jį nebūtomis nuodėmėmis: „Klebonas kunigas Jonas Karvelis negalėjo būti nūsų numilėtas kunigas (kalba netaisyta – V. K.) dėl to, kad daugelis žmonių be išpažinties numirė, buvo palaidoti ne taip, kaip krykščionys, dėl to, kad biedni buvo, neturėjo kuo užsimokėti už palaidojimą ir mišias. Daugelis vaikų numirė be krikšto, todėl kad negalėjo iškart pasiskolinti nors kiek pinigų. Jiems kunigas Jonas Karvelis liepė važiuoti namo ir užsidirbti už krikštą. Jis už krikštą ėmė po 10-15 zlotų, už šliūbus ėmė 50 dolerių. Mes girdime, kad Jūsų Ekscelencija norite jį grąžinti į Valkinykų parapiją, kad dar didesnes skriaudas mums darytų. Mes, parapijonys Valkinykų parapijos, protestuojame prieš tą, kad grįžtų kunigas Jonas Karvelis. Mes tokių skriaudų nuo jo gavę jo nenorime. Mes norime, kad Jūsų Ekscelencija mūsų prašymą išklausytų ir daugiaus kunigo Jono Karvelio į Valkinykų parapiją negrąžintų, ba mums yra gerai kunigas Šykšnelis, kuris dabar yra Valkinykuose“. (Ten pat, p. 94) Parašę tokį laišką, nesugebėjo surinkti daugiau kaip 10 parašų ir taip tą laišką nusiuntė nuncijui. Nuncijui viskas tapo aišku.Todėl 1928 m. kovo 24 ir 26 dieną tariami dviejų grupių parapijiečiai rašo naujus laiškus, šįkart jau lenkų kalba, kuriuose jau be juodo šmeižto reikalauja, kad buvęs klebonas nebūtų grąžintas ir kad jie į jį niekada nesikreips. (Ten pat, p. 100) Popiežiaus nuncijaus Varšuvoje Francisco Marmagi atsakymas ir valdžiai, ir parapijiečiams buvo principingas: „Susidariau nuomonę, kad Valkininkų parapijiečiai kleboną J. Karvelį palaiko ir laukia jo sugrįžtant. Būtų neteisu prieš Dievą jų neišklausyti“. (Ten pat, p. 103)
Bet lenkų valdžia įsakė Vilniaus vyskupui metropolitui šio sprendimo nevykdyti, delsti ir „susilaikyti nuo pavedimų Jonui Karveliui administruoti parapiją“. (Ten pat, p. 101) Nuncijaus prašymas buvo neišklausytas, ir J. Karvelis buvo nukreiptas į sulenkėjusią Lazdūnų parapiją. 1928 m. rugpjūčio 18 d. jis rašo laišką Vilniaus vyskupijos kurijai, kad jam iki tol negrąžinti paimti dokumentai, kad jau pusė metų, kaip jis negauna jokių lėšų ganytojo veiklai vykdyti. Norint susidoroti su lietuvybę ginančiu kunigu, jam sufabrikuojami kaltinimai, kad tariamai Lazdūnuose, Voložino paviete, Lugovickio gminoje, jis atsisakė priimti krikštą.
(Bus daugiau)
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
