Birštono kurortas istorijos vingiuose

Birštono kurorto istorinė praeitis neblogai ištyrinėta ir aprašyta, tačiau vis dar galima rasti rašytinių šaltinių, kur užfiksuoti nežinomi ar užmiršti jo gyvavimo momentai. Neseniai Birštono kilpų regioninio parko direkcijoje į rankas pakliuvo A. Žilevičiaus parašyta knygelė „Birštonas ir jo apylinkės“. Ją susidomėjusi perskaičiau ir kai kurias ištraukas noriu pateikti mūsų laikraščio skaitytojams.

Apie Birštoną ir jo praeitį

Birštono apylinkės labai gražios. Jas mėgo Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas. Birštono apylinkėse dažnai medžiodavo Lietuvos ir Lenkijos valdovai. Karališkieji miškai užėmė milžiniškus plotus. Tuomet Birštono giria ėjo nuo Nemuno pro Žuvinto ežerą, Dovinės upę ligi Šešupės, o toliau – ligi Prūsų ir palei Jiesios, Šventutės upes ligi Nemuno. Žvėris į kunigaikščio mišką „Žvėryną“ atvarydavo net iš Trakų, Aukštadvario ir kitų miškų.

1414 m. Lietuvoje lankėsi prancūzų keliautojas Gilbertas de Lanua. Neradęs kunigaikščio jo rezidencijoje – Trakų pilyje, de Lanua atvyko į „Pozurą“. Anot jo pasakojimų, pilis, kurią jis pavadino Pozuro vardu, buvusi didelė, pastatyta iš medžio. Dalis pastatų stovėjo ant stataus upės kranto, kiti – lygumoje. Kai kurie istorikai mano, kad Lanua iškreipė tikrąjį Birštono pavadinimą, o kai kas Pozuru linkę laikyti Punią. Kryžiuočių maršrutuose Birštonas vadinamas Birstein.

1473 m., Lietuvoje siaučiant maro epidemijai, Birštono dvare slapstėsi „nuo ligos“ karalius Kazimieras su šeima.1643 m. Lenkijos karalius Vladislovas IV pastatė Birštono bažnyčią, dovanodamas jai septynis kaimus su baudžiauninkais. Nuo to laiko čia vis stiprėjo bažnyčios įtaka.

1805 m. Birštone gyveno istorikas Teodoras Narbutas, tyrinėjęs Nemuną. Birštone esančiame Vytauto kalne jis jokių senosios pilies liekanų neužtiko, tik užrašė padavimą apie užkeiktą dvarą. Ūkininkui, norėjusiam kalną apsėti linais, prisisapnavęs baltas senelis su ilga barzda, kuris uždraudęs liesti užkeiktą žemę. Apie Vytauto kalną sukurta ir daugiau padavimų. Kalną mini XIX amžiaus rašytojai Glogeris, Moravskis ir kiti.

Apie Birštono sūrius vandenis buvo žinoma seniai. Per Birštoną teka nedidelis Druskupio upelis, kurio vanduo ties žiotimis sūrokas. Kadaise upelis buvo žymiai platesnis. Pasakojama, kad sunkiaisiais bado metais žmonės, neturėdami druskos, vartoję upelio vandenį sriubai virti.

1786 m. sūriaisiais Birštono vandenimis susidomi Vilniaus universitetas. Šaltiniams tirti sudaroma speciali komisija, kuri tais pačiais metais Birštone atlieka pirmuosius mineralinių vandenų tyrimo darbus. Komisija priėjo prie išvados, kad mineralinis vanduo tinka gydyti daugelį ligų.

Kai kurie to meto geologai ima manyti, kad Birštono apylinkėse gali būti ir druskos.1794 m. Vilniaus universiteto profesorius S. Jundzilas ieško čia druskos klodų. Juo 1817 metais pasekė E. Liachnickis, o1823 m. – kalnų inžinierius Ulmanis.  Deja, druskos nerado.

1846 metais atsiunčiamas gydytis pirmasis ligonis. Anksčiau jis gydėsi Stakliškių kurorte, tačiau Stakliškių mineraliniai vandenys nepadėjo. Birštone jis išgijo.

1851 metais  Birštono mineralinio vandenis tiria universiteto profesorius Adolfas Abichtas ir kiti specialistai.

Vietinis dvarininkas Adomas Bartaševičius, įsitikinęs, kad Birštonas gali duoti pajamų, 1854 metais išsinuomoja čia iš Vilniaus konsistorijos dvylikai metų17 hateritoriją, pastato keletą medinių namelių butams ir pirtį. 1856 metais pastatomos pirmosios vilos, vonių patalpos. Šie metai ir laikomi kurorto įkūrimo data.

Iki 1857 metų Birštonui augti trukdė Stakliškių kurortas (apie25 kmnuo Birštono). Tačiau Stakliškių mineraliniai šaltiniai pamažu ėmė sekti, o tais metais įvykęs gaisras sunaikino kurorto pastatus. Po viso to Stakliškės greitai nebeteko savo reikšmės.

1860 metais Birštono kurorte lankėsi poetas L. Kondratavičius (V. Sirokomlė). Savo knygoje „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ jis rašė, kad Birštone yra „18 gerai aprūpintų namų, salė pasilinksminimams ir didelis medinis namas maudyklėms, kuriose yra 14 numerių su varinėmis voniomis“. Neturtingiems yra atskiras pastatas. Nepaprastas žmonių susigrūdimas yra nežmoniškos brangenybės priežastis. Mėnesiui butas kainuoja nuo 25 iki 50 sidabrinių rublių; vonia – nuo 20 skatikų iki 2 auksinų. Paprasta pirkia, sandėlis, arklidė – visa tai praverčia ligoniams. Senieji šaltiniai labai smarkiai veržiasi, per minutę iki 4 kibirų, o per parą – iki 5 760 kibirų. „Tie vandenys sėkmingai veikia nusilpusį virškinimą, geltligę, kaltūną, liaukų ligas, odos išbėrimus, nervų ligas, chroniškus reumatus, vaikų anglišką ligą, moterų ligas ir džiovą“. Jei šiandien kas pasakytų, kad Birštono kurorte gydoma džiova, nepatikėtum. Bet tuo metu kurorto savininkai, norėdami pritraukti kuo daugiau ligonių, reklamuodavo, kad kurorte gydomos įvairios ligos, tarp jų ir džiova.

Taip atrodė Birštono kurortas prieš šimtą metų. Nuo 1874 metų kurortas priklauso įvairiems dvarininkams. Birštoną ima lankyti Maskvos, Peterburgo, Varšuvos ir kitų miestų turtingieji. Su Kaunu buvo susisiekiama diližanu ir garlaiviu. Kurorte statomi restoranai, kioskai, šokių salės, viešbučiai, bet gydymo reikalais, kaip ir anksčiau, nesirūpinama.

1905 metais sudegė miestelio centras, o pirmojo pasaulinio karo metais  kurortas buvo beveik visai sunaikintas: dingo pirčių įtaisymai, buvo išvogti viešbučių, vasarnamių baldai, net durys ir langai. Turtingiausias vasarnamis „Orviduvka“ visiškai sudegė. Grįžusi po karo tuometinė kurorto savininkė išpardavė likusius pastatus. 1924 metais kurortas buvo perduotas Lietuvos Raudonajam Kryžiui.

Praslinkus keleriems metams, pradedami statyti pirmieji mūriniai kurorto namai. 1928 metais sutvarkomas parkas, pastatomi nauji vonių ir poliklinikos rūmai. 1933 metais įrengiami laiptai į Vytauto kalną. Tiesiamas vandentiekis.

Kurortas plečiasi. Antroje Nemuno pusėje, Alksniakiemio šile, kur prieš didįjį karą buvo tik viena vila, dygsta nauji vasarnamiai. Atliekami nauji mineralinių šaltinių tyrimai. Tačiau, kaip ir buržuazinėje Lietuvoje, neturtingiesiems gydymas tebeliko neprieinamas.

Kas tuo metu gydėsi kurorte? Dykaduoniaujančios poniutės, valdininkai, prekybininkai, karininkai. Apskritai besigydančiųjų buvo maža. Per trejus metus, nuo 1933 iki 1935 metų, Birštone gydėsi 5 004 žmonės, o dabar tik per vienerius metus čia ilsisi ir gydosi daugiau kaip 4 000 žmonių.

Darbininkai, smulkūs tarnautojai dėl menko atlyginimo netesėdavo samdytis brangių kambarių ir valgyti privačiose valgyklose, todėl dažnai net normalaus gydymo neužbaigę grįždavo namo.

Fašistinės okupacijos metais Birštonas buvo smarkiai nuniokotas. Traukdamiesi fašistai iš sanatorijos „Tulpė“ korpuso išvogė visą inventorių, sudegino didelį klubą-valgyklą, kurio liepsnose žuvo talentingo lietuvių dailininko A. Žmuidzinavičiaus tapyti Birštono apylinkių peizažai.

            (Bus daugiau)