Ilgas kelias per gyvenimą

Svečius kieme pasitinka sargių šunelių lojimas, o netrukus duris atveria ir pati šeimininkė Ona Kederienė. Ją su 90-uoju jubiliejumi pasveikinti atvyko Birštono savivaldybės Nemajūnų dienos centro direktorė Irena Šliaužienė ir moterį kas savaitę lankanti socialinės darbuotojos padėjėja Natalija.

– Jeigu kas būtų pasakęs, kad sulauksiu tokių metų, tai būčiau nepatikėjusi, – sako Ona.

Ir mes nepatikėtume, jeigu to nerodytų dokumentai. Žvali, linksmų akių ir žodžio kišenėje neieškanti moteris atrodo žymiai jaunesnė. Gal nesenti padeda humoras, noras bendrauti ir žinoti, kas vyksta aplink? Tačiau dabar žiema, ir išeiti iš namų ne taip jau paprasta. O vienam žmogui nelabai smagu. Iki kaimynų gerokas kelio galas. Ir tie patys ligoti, aplankyti negali, tik jų šunelis kartkartėmis atbėga…

Nesiskundžia Ona, tačiau sako niekam nelinkinti likti vienam. Pas vaikus eiti kol kas neketina. Nors pas dukrą Ukmergėje jau vieną kartą nakvojo jai skirtame kambarėlyje… Tik kol dar apie save susitvarkyti pajėgia, kol dar yra, kas padeda, iš savo namelių eiti nesiruošia. Ir tikriausiai tai teisinga. Lietuviui visada buvo svarbi savo gyvenama vieta, vadinama „savo gyvenimu“. Į šią sąvoką sutelpa viskas: namai  su ilgus metus tarnavusiu stalu ir suolais, sodas, kiemas, savas šulinys, šunelis, katinas ir net artimiausi kaimynai. Visa gyvenama aplinka ir virš jos esantis dangus. Ir net kvapas. Ona turi savo virtuvėje ir seną molinę krosnį, kokią jau vargiai kur berasi. Atsiskirti nuo savo gyvenimo kiekvienam labai sunku. Liktų lyg augalas be šaknų…

Kai ateina ruduo ir žiema, dienos slenka nuobodžiai. Ryte reikia pasikurti krosnį, pasitaisyti maisto, pasirūpinti naminiais gyvūnėliais ir draugais: šuneliais, katinu ir vištomis. Vėliau pasiklauso radijo, sužino naujienas, kartais pasižiūri televizorių. Tik bėda, per patį gimtadienį jis kažko sustreikavo. Nerodo, nors tu ką. Pasak moters, rodė labai gerai, bet kai prijungė tą priedėlį, tai ir prasidėjo bėdos. Bandėm pagelbėti, bet nepavyko.

Smalsaujame, koks buvo Onos gyvenimas, kad sulaukusi nemažai metų išliko optimistė, sveika ir žvali.

– Tai kad gyvenime neturėjau laiko džiaugtis. Nerūpestingiausi metai buvo  jaunystėje, nors dirbti teko sunkiai. Tėvai turėjo beveik20 hažemės, tai teko dirbti viską. Karves melžti tikriausiai pradėjau pirma negu lankyti mokyklą. Nuo vaikystės nepaguldyta buvau. Mokytis teko ne tiek daug. Vienus metus ėjau į Birštoną, dvejus metus mokiausi pas Valatką įsikūrusioje mokykloje, o paskutinius mokslus išėjau Naudžiūnų kaime Žiūkų (vadinamų Tomučių) namuose esančioje pradžios mokykloje. Tai ir visi mano mokslai, – pasakoja O. Kederienė.

Gimtuose namuose, prie Nemuno prigludusioje Naudžiūnų kaimo sodyboje, Ona užaugo su dar dviem broliais ir seserimi. Kaip ir visos kaimo merginos ir moterys, audė, verpė, mezgė. Dykų niekas nelaikė. Dabar likusios tik abi seserys:  vyriausia Ona ir jauniausia, netrukus aštuoniasdešimtmetį švęsianti Birštone gyvenanti Monika.

Ištekėjo už savojo Alekso iš netoliese esančio Žemaitkiemio kaimo karo metais. Atėjo į marčias. Ir čia buvo panašūs darbai. Be to, dar išmoko velti veltinius, tai per žiemą pusantro šimto porų tekdavo nuvelti. Tai buvo pagrindinis kaimo žmogaus apavas žiemą.

Dirbti reikėjo daug. O dar karas, pokaris, neramūs laikai. Vos per plauką išvengė tremties, nors žemės uošviai teturėjo apie9 ha. Ne nuo žemės kiekio, pasak Onos, priklausė vežimas Sibiran. Išvežė ir nuo pusantro hektaro. O jos vyras buvo miškan patraukęs. Bet baigėsi vežimas, atėjo kolektyvizacijos metai. Aleksas buvo baigęs kelis mokyklos skyrius, tad kaip raštingas žmogus buvo paskirtas brigadininku, vėliau ir apylinkės pirmininku.

Pasak Onos, kai kolūkiai tvėrėsi, buvo ramu, tik žmonės buvo negeri – vieni vogė, ką buvo įmanoma pavogti, kiti skundė.

– Uždirbom kolūkyje nedaug, bet užteko. Tėvas mano buvo taupus, visada turėjom, ką valgyti. Ir čia šeimyna buvo taupi, duonos niekada netrūko. Nėjau kaip kitos į Kauną duonos parsinešti, – sako moteris. 

Be to, ir Onos vyras Aleksas buvo geras ir rūpestingas. Bartis ir muštis neteko. O gražių laikų irgi buvo, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Juk tos pačios akys ir juokiasi, ir verkia. Kiek smagių vestuvių ir krikštynų giminėje buvo! Ji pati 9 krikštavaikius turėjo, vyras – 5. Juk ir seniau bet kokių žmonių krikštatėviais neprašė. Sakoma, kad daugelį charakterio bruožų vaikai perima iš kūmų.

Dar linksmą nuotykį Ona prisimena, kai vyrui dirbant Vykdomojo komiteto pirmininku, reikėjo nuo apylinkės žmonių surašyti laišką Stalinui. Ir ne bet kokį, o su parašais. Tai sako, kad gale sodelio pasikloję gūnią, rašėsi ir vyras, ir ji, ir iš kairės ir iš dešinės. Pasak Onos, tada visai neblogai buvo įvaldžiusi rašymą kaire ranka. Negi pas žmones vaikščiosi ir prašinėsi parašų.

Paaugo vaikai, tada ir prasidėjo netekčių metas. Vos sulaukęs 44 metų mirė vyras, palikdamas našlaičiais penkiolikametę dukrą ir dešimtmetį sūnų. Iškeliavo į aną pasaulį dėl apmaudžios gydytojų klaidos, kai vietoje žarnų uždegimo buvo diagnozuotas apendicitas. Tik po ilgų prašymų buvo išvežtas į Kauną. Ten gydytojai, nors pagalbą ir suteikė, ilgo gyvenimo nežadėjo. Kaip buvo prognozuota, taip ir buvo – pratraukė vos porą metų. Liko Ona viena su dviem vaikais ir su dviem senais vyro tėvais. Pasak moters, viskas ant jos vienos galvos. Dirbti teko sunkiai – turėjo dvejus arus ir dvi karves, nes po vienu stogu gyveno dvi šeimos. Visgi kai kam atrodė, kad gyvena per daug gerai, buvo norinčiųjų vienus arus atimti…

Netrukus amžinybėn iškeliavo ir uošviai. Pasak Onos, per šešerius metus iš namų į aną pasaulį iškeliavo trys šeimos nariai.

Laikas ėjo, Ona dirbo Birštono tarybiniame ūkyje, vaikai užaugo, išėjo mokslus. Dabar sūnus gyvena Vilniuje, dukra – Ukmergėje. Turi savo šeimas, augina po vieną sūnų. Ir tie jau suaugę. Tik proanūkų dar nesulaukia.

Sveikata moteris nesiskundžia, tačiau su akimis prastai. Viena operuota, o kitai jau nieko negalima padaryti. Reikia labai saugotis, nieko sunkiai nekelti, atsargiai vaikščioti, nesilankstyti, vengti dūmų. Taip ir vaikšto po kiemą ir trobą, šį tą nudirbdama, savo gyvūnėlius prižiūrėdama. Pasak jos, niekada nebijojo nei šalčio, nei karščio, nei slidumos. Ir į bažnyčią nueidavo. O dabar, kai šaltas oras, tai tik per langą pažiūri. Vasarą smagiau būna, kai sodely ar kieme ant medžio kulbės atsisėda, laikraštį paskaito, vištas pagano. Tik sako, kad nelabai sekėsi šiemet. Ji laikraštį skaitė, o lapė atlėkus tik capt už vištos ir miškan. Va, tau ir piemenė…

Besikalbant laikas eina greitai. Devyniasdešimtmetį sausio 19 dieną atšventusi Ona maloniai bendrauja, viskuo domisi ir apie daugelį dalykų turi savo nuomonę. Paklauso radijo, pažiūri televizorių, ir be laikraščio niekada nebuvo. Jeigu jau gyveni, tai reikia žinoti, kas aplink dedasi.

O koks ilgo gyvenimo receptas, taip ir nesužinojome. Ona šypsosi, sako tiek gyventi nesitikėjusi. Mes išeiname, o Natalija lieka, jai dar reikia atlikti šeimininkės numatytus darbelius. Ji šiuose namuose jau savas ir laukiamas žmogus.

Dideliame kieme matydami svetimus žmones loja šunys, aplink plyti sniego patalais užkloti laukai, ir šiek tiek pravažinėti kaimo laukų keliukai – jungtis su  išoriniu pasauliu.

Stasė Asipavičienė