„Tik Mums ištarus – Pabaiga, prasideda istorija“ (GALERIJA)

Kur žmogus beatsidurtų, kaip toli nuo gimtinės įleistų savo šaknis, gimtasis kraštas visada liks brangiausia vieta, į kurią norisi sugrįžti. Gegužės 7 d. į gimtinę sugrįžo, suvažiavo, suėjo didelis ir gražus būrys šilavotiškių, atskubėjusių į Jono Mikučiausko ir Algio Petkevičiaus knygos „Pažinkime Šilavoto kraštą“ sutiktuves.

Neatsitiktinai knygos pristatymas vyko Šilavoto „Davatkyne“ – tai sakralinė, Dievo globojamu kampeliu vadinama vieta, su kuria susiję ne vienos šilavotiškių kartos prisiminimai. Čia ošiantys šimtamečiai medžiai, nuo vėjų, kaitros ir pašalinės akies saugantys senutėlius davatkėlių namelius, sodinti dar kunigo Antano Radušio. Jo geri darbai, kaip ir garsinusių savo kraštą žmonių nuopelnai, įamžinti leidiniuose apie Šilavotą.

Greitai bėgantis laikas galingesnis už žmogaus pastangas jį sustabdyti. Kartu jis yra nuostabi dovana, tačiau svarbu jį deramai panaudoti. Kaip tai daro Šilavoto krašto patriotai – daugelio knygų apie Šilavoto kraštą autorius, buvęs ilgametis Šilavoto mokyklos direktorius J. Mikučiauskas ir buvęs šilavotiškis A. Petkevičius.

Šilavoto krašto metraštininkas

Pokalbį su knygos autoriais renginio metu palaikė Šilavoto pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Virginija Maščinskienė ir Danutė Dainienė. Jos džiaugėsi, kad Šilavoto kraštas turi tokį metraštininką kaip buvęs mokyklos direktorius J. Mikučiauskas, kuris rūpestingai, po grūdelį, surankiojo krašto istoriją ir sudėjo į knygas, galinčias papuošti ne vieną knygų lentyną. Gražūs jų apipavidalinimai, viršeliai. Bet pati didžiausia vertė, pabrėžė D. Dainienė, – ne viršelis, o tai, kas yra viduje, „…nes tos knygos yra naudojamos. Kai vaikai mokosi istorijos ir jiems reikia sužinoti apie Šilavoto kraštą, istorijos mokytoja vaikšto visą pusmetį tai su viena, tai su kita knyga ir veda mokiniams pamokas. Kai dešimtokams reikia laikyti kalbėjimo įskaitą, ruošti viešąsias kalbas, vaikai renkasi kalbas apie savo krašto įvairius objektus, apie savo krašto žmones, o daugiausia medžiagos randa ir vėl šiose knygose“.

Pasidalindamas mintimis apie knygos atsiradimą J. Mikučiauskas atviravo, kad tai buvo kraštiečio Algio Petkevičiaus idėja ir parama, o darbas – jo, kaip vietoje gyvenančio ir gerai pažįstančio Šilavoto kraštą. Dar reikėtų pridurti, gebančio aiškiai, įtaigiai dėstyti mintis.

Knygelė – tarsi kelionių vadovas po Šilavoto apylinkes

„Visos geros idėjos gimsta geroj kompanijoj ir prie stalo dažniausiai“, – antrino knygelės bendraautorius A. Petkevičius, prisimindamas pokalbį su kraštiečiais, po kurio ir gimė idėja, kurią pasiūlė gerb. Jonui. Pirminis noras buvęs parengti knygelę, kuri būtų tarsi kelionių vadovas po Šilavoto apylinkes. „Yra objektų, kurių patys nevertinam ir kurių kiti net nežino. Pirmiausia, tai – pilkapiai, datuojami I–II amžiais. Tikriausiai nežinote, kad juose buvo rasta mažos skiautelės audinio, austo iš avies vilnos, dažyto juoda spalva. Lietuvoje buvo atlikta keliasdešimt audinio tyrimų, kurie parodė, kad mūsų krašto audinys buvo dažytas taninais, t. y. ąžuolo ar beržo nuoviru. Nustatyta, kad toks dažymo būdas tuo metu naudotas tik Šilavoto apylinkėse ir vienoje vietovėje Klaipėdos krašte. Visur kitur Lietuvoje audiniai dažniausiai buvo dažomi indigo spalva“, – pasakojo A. Petkevičius. Bet, anot jo, galėjo būti ir taip, kad audinys juodai nusidažė dėl aplinkos poveikio, tai yra rastos audinio skiautės galėjo įgauti tokią spalvą nuo ąžuolinio karsto, kuriame buvo palaidota moteris. Knygos bendraautorius pateikė ir daugiau unikalių detalių apie audimo, siūlų sukimo būdus, kurie buvo būdingi tik šio krašto audėjų darbams. Buvo ir dar vienas gerb. Algio noras – kad į knygelę būtų įdėtas vienas išimamas lapas, kuriame būtų nufotografuoti Šilavoto bendruomenės namai – ta vieta, kuri naudojama šarvojimui. „Šilavotiškiai, ypač senbuviai, stebisi, kad viduje patalpos TAIP įruoštos. Šilavote nėra kito tokio namo, kuris taip prastai atrodytų ir iš išorės, na, nebent buvęs mokyklos bendrabutis, kuriame niekas negyvena. Visų kitų namai sutvarkyti daug geriau. O čia visų mūsų, giminių, mūsų artimųjų paskutiniai namai… Tame lape turėjo būti parašyta taip: „Paaukokim bendruomenės namams. O kai apkalsim, sutvarkysim išorę, tą lapelį pakeisim“. Šito nepadarėm, bet aš labai norėčiau paprašyti bendruomenės: sudarykit komitetą, apsvarstykit, ką galima padaryti, kad iki rugsėjo 11-tos išorė būtų sutvarkyta“, – prašė A. Petkevičius. Jis pažadėjo kitų kraštiečių paramą, lentas ir dažus, vildamasis, kad bendruomenėje atsiras žmonių, kurie prisidės darbo jėga, o kažkas apsiims visam procesui vadovauti. Sugrįždamas prie knygos pristatymo ir pasidžiaugdamas kraštiečio J. Mikučiausko darbu bei didele jo atsakomybe, A. Petkevičius padėkojo visiems, padėjusiems knygelei išvysti šviesą, ir palinkėjo kraštiečiams ir toliau prisidėti prie to, kad Šilavoto krašto įvykiai, šis ir kiti renginiai atsispindėtų kitose knygose, kurias būsimos kartos skaitys po 50 ar 100 metų.

Knygelė „Pažinkime Šilavoto kraštą“ – pažintinė, gausiai iliustruota nuotraukomis. Joje – žymiausi archeologijos ir architektūriniai paminklai, keturi piliakalniai, Pažarasčio pilkapynas, trys koplytėlės, gražiausios krašto sodybos, puslapiai, skirti partizanams ir pokario kovoms, kraštą garsinantiems mokslininkams, rašytojams… Ir, žinoma, „Davatkynas“, kurį pamilę vietos gyventojai, meno pasaulio žmonės, kuriuo domisi ir kurį atranda turistai.

Autorių talkininkai

Ruošdami leidinuką, autoriai sulaukė pagalbos iš mokytojų lituanisčių bei tų šilavotiškių, kurių fotokameros užfiksavo reikšmingiausius Šilavoto apylinkių vaizdus. Autoriai nuoširdžiai dėkojo renginio vedėjoms D. Dainienei ir V. Maščinskienei, kuri redagavo ir knygelės tekstus, Danguolei Lincevičienei už tekstų surinkimą, Dailės akademijos magistrantui Petrui Lincevičiui, mokytojai Laimutei Astrauskaitei, dizaineriui Kęstui Juodsnukiui, būsimai medikei Daliai Petkevičiūtei už nuotraukas. Talentinga buvusi mokinė D. Petkevičiūtė, mokykloje rašiusi puikius eilėraščius, parašė ir įžanginį žodį leidiniui – tekstą apie istoriją, praeitį ir žmogaus bei gimtojo krašto ryšį. Atvykusius į knygos pristatymą pasitiko ant „Davatkyno“ namelių sienų eksponuojama fotografijų paroda, kurią parengė taip pat Dalia. „Tik Mums ištarus – Pabaiga, prasideda istorija“, – sako fotografijų parodos ir leidinio įžanginio žodžio autorė, kurios žodžiai atspindi nuotraukų ciklo, knygos ir viso renginio idėją.

Šilavoto krašto šviesuoliai rūpinasi, kad gyvas istorijos pamokas išmoktų jaunoji karta. Jos atstovų taip pat netrūko renginyje, o dalis jų jau buvo pavartę ir paskaitę naująją knygelę, suradę joje architektūrinius paminklus, istorines vietas, kurias buvo aplankę ar tvarkę su klasės draugais. Grupelė Šilavoto pagrindinės mokyklos mokinių pasidalijo su renginio svečiais savo įspūdžiais ir mintimis, kurios kilo vartant istorinį leidinėlį.

Renginyje netrūko apdovanojimų ir staigmenų

Knygos autoriai su savimi atsinešė šūsnį knygų, kuriomis apdovanojo talkininkus ir viktorinos apie Šilavoto kraštą nugalėtojus. Pagrindinis leidinio rėmėjas ir bendraautorius A. Petkevičius daliai jų įteikė marškinėlius su knygos viršelio logotipu. Visi norintieji turėjo galimybę leidinių įsigyti ir gauti autorių autografus.

Renginyje netrūko ir daugiau apdovanojimų bei staigmenų. Knygos autoriams dėkojo Šilavoto seniūnijos seniūnė Neringa Pikčilingienė, bendruomenės pirmininkė Aušra Masikonienė, Prienų krašto muziejaus direktorės padėkas įteikė muziejaus padalinio „Davatkyno“ muziejininkė D. Lincevičienė. Į renginį atvykęs Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis įteikė „Davatkyno“ šeimininkei D. Lincevičienei keletą draugijos leidžiamų knygų.

Savo kukliu indėliu prie knygos gimimo prisidėjęs buvęs šilavotiškis kunigas Algirdas Žukauskas, nešykštėjęs liaupsių knygos autoriams ir šiam dvasingam kampeliui, pasiūlė vieną iš gatvelių Šilavote skirti krašto patrioto, istorijos puoselėtojo, direktoriaus Jono Mikučiausko garbei. „Jis stengiasi parodyti, kad nereikia ministerijų, aukštų instancijų pagalbos, daug ką gali žmonės padaryti patys“, – krašto šviesuolį gyrė kunigas, palinkėdamas kraštiečiams sulaukti eilinės jo knygos iš serijos „Jono užrašai“ arba „Jono raštai“, o gal „mintys“…

Kunigas A. Žukauskas į savo kraštą sugrįžo ne tuščiomis rankomis, o su pilna kraite dvasinių dovanų. Jis prisipažino seniai svajojęs ir pats pamatyti „Davatkyne“ tai, ką atsivežė atvykdamas kartu, kas visus, jo manymu, gali įkvėpti patriotiškumui, tautiškumui, taip pat ir šventumui. Ir kunigas neklydo. Paslaptingasis „tai“ – Marijampolės savivaldybės Liudvinavo laisvalaikio salės teatras „Žalias sodas“ ir aktorių įspūdingai suvaidintas, „Davatkyno“ lauko scenai idealiai tikęs vaidinimas „Mediniai stebuklai arba Dievadirbio Vinco Dovinės gyvenimas ir darbai“. Šis spektaklis, kalbantis apie nekasdieninius, neeilinius dalykus, užgaunantis jautriausias sielos stygas, nepaliko abejingų – „nusileidus uždangai“, žiūrovai dar ilgai plojo aktoriams ir režisierei Vitai Gvazdaitienei.