Šventinis Bermudų trikampis…
Tikriausiai ne vienas susimąstome, kaip greitai skuba negailestingas laikas… Rodos, dar visai neseniai svajojome, kada pagaliau būsime pilnamečiai, laukėme tarsi kokio stebuklo 2000-ųjų pabaigos šuolio į XXI amžių… Su metais keičiamės ne tik mes patys – įgauname gyvenimiškos patirties, praktinių įgūdžių, bet keičiasi ir mus supantis pasaulis. Jeigu iki šiol nebūtų išlikusios mūsų garbingos Lietuvos valstybės istorijos, žmonių pasiaukojimo, jų nuveiktų darbų ateities kartoms, tai nebūtų iš ko semtis patirties, prisiminimų ir į ką lygiuotis. Vyresniojo amžiaus žmonės – gyvas pavyzdys, kad nereikia laukti kol kažkas kažką duos, pažadės ar padarys, bet reikia patiems būti ir pasiaukojamai kabintis į gyvenimą. Tai – galimybė tobulėti.
Tibeto šventikas Dalai Lama, kartą paklaustas, kaip tapti nemirtingam, labai pamokančiai paaiškino, kad tai labai paprasta: „tereikia savo žinias ir patirtį perduoti kitam“. Atrodytų, viskas paprasta – tik ištiesti kitam supratimo, atjautos ir nuoširdumo ranką. Ypač tai aktualu šiuo pereinamosios demokratijos laikotarpiu: naujų technologijų, progreso, konkurencijos, pelno, besiformuojančios tarpklasinės nelygybės ir plūstančios emigracijos laikotarpiu. Svarbu, kad mes galutinai nesusvetimėtume, neužmirštume, kad mūsų bočiai ir mes – lietuviai. Tenka išgirsti garsiai ištartus Lietuvos vardu nepasitenkinimus ir replikas, kad ką man davė Lietuva ar valdžia… Keiksnoja ir neišsipildžiusius lūkesčius. Lietuva yra šventa! Jos – nei išsiveši, nei į kišenę įsikiši, nei seife paslėpsi. Tai tik – pavadinimas žemės, kurioje mes gyvename. Kad kažką kažkam galėtum duoti ar žadėti nepasiaukojus, reikia iš kažko atimti.
Valdžia ir valdžios struktūros sukurtos ne vien tam, kad duotų ar žadėtų, bet ir tam, kad užtikrintų mūsų valstybės (vadovaujantis LR Konstitucija) visų piliečių lygias teises į laisvę ir pasirinkimo teisę sprendžiant mūsų šalies vidaus ir išorės politinius bei ekonominius klausimus, taip pat nuolat pertvarkomą infrastruktūrą bei žmonių gerovės kūrimą. Nenuostabu, kad nėra paprasta vadovauti ar kurti, ir ne kiekvienam tai duota. Atsakingas darbas yra labiau apmokamas, nes pareikalauja iš asmenybės pasiaukojimo, visapusiškų žinių ir atsakomybės prieš visuomenę. Saugiausi šiuo metu mūsų šalyje jaučiasi ir mažiausiai streso patiria tik pensininkai. Nežiūrint kokio dydžio pensija, bet jie žino, kad ji bus išmokėta. Kai kas norėtų mūsų pensininkus, kaip toje pasakoje, išvežti į mišką ir palikti vienus žiemos metu. Neskubėkite, nes be jų būtų liūdna.
Kaip žmogus žmogui nelygus amžiumi, taip ir savo nuveiktais kilniais darbais, todėl retkarčiais tokius šviesuolius reikia prisiminti, pagerbti ir įvardyti kaip pavyzdį, kad ne vien verkšlentume, bet džiaugtumės, kad jie tarp mūsų gyvena.
Likimas taip susiklostė, kad praeities įvykių tyrinėjimas suvedė su buvusių partizanų ryšininkų – gerbiamų Onos Jančoraitės-Bitės ir jos vyro Motiejaus-Vaiko Laukaičių šeima. Šių metų vasario 6 d. Prienų rajono ir Birštono krašto laikraštyje „Naujasis Gėlupis“, Prienų savivaldybės informacijoje, užfiksuota, kad Veiveriuose, Juodbūdžio kaime, 90-mečio proga pasveikinta Lietuvos laisvės kovotoja Ona Jančoraitė-Laukaitienė-Bitė, išvardintos ją pasveikinusiųjų pavardės ir pareigybės. Noriu Onos ir Motiejaus Laukaičių šeimos vardu padėkoti visiems, kurie prisiminė jubiliatę ir jos šeimą. Pasveikinti Onos Laukaitienės atvyko Seimo narys Andrius Palionis su žmona Kristina. Seimo narys Vytautas Kamblevičius ir Prienų r. sav. tarybos narys Cezaras Pacevičius, Juodbūdžio kaimo bendrijos pirmininkė Albina Pranaitienė, na ir, žinoma, – kaimynai. Kiek teko bendrauti su paprasta ir nuoširdžia Laukaičių šeima, niekuomet negirdėjau, kad jie aimanuotų ar ką koneveiktų. Kaip Onutė sako, jie džiaugiasi kiekviena pragyventa diena, nuveiktu turiningu darbu, o labiausiai tuo, kad yra reikalingi kitiems.
Aplankyti jubiliatės atvyko ir bičiulių Onos Aldonos Pačėsaitės-Mažiukės ir jos vyro Albino-Gaspadoriaus Mitrauskų šeima. Susirinkę bičiuliai bendražygiai, partizanų ryšininkai džiaugėsi, kad vėl vieni kitus pamatė,prisiminė jaunystės metus, tą sudėtingą laikmetį ir mūsų žmonių pasiaukojimą. Jeigu ne ryšininkai, jų pasiaukojimas ir Lietuvos žmonių pagalba, rezistencinės kovos pasipriešinimas sovietiniams okupantams nebūtų buvęs toks efektyvus ir ilgalaikis. Ona ir Motiejus Laukaičiai su Albinu Mitrausku prisiminė buvusias ūkininkų sodybas Mozūriškių kaime – Ruseckų (kurioje gyveno Albinas Mitrauskas, vadintas „Ruseckiuku“), Jančorų ir atokiausiai esanti Laukaičių – kurios ilgainiui sudarė savotišką Bermudų trikampį, kuriame saugiai slėpėsi, buvo prižiūrimi ir gydomi partizanai. Bičiuliai tylos minute prisiminė išėjusius Anapilin bendražygius, tarp jų ir šviesaus atminimo partizaną birštonietį Povilą Buzą-Žveją…
Atsisveikindami su sodybos šeimininkais Laukaičiais kieme pamatėme stovintį elektromobilį… Pasidomėję, kas juo važinėja ir kokiu tikslu, nustebome, nes buvo paaiškinta, kad juo treniruojasi važinėti 90-metė Ona Laukaitienė. Buvusi partizanų ryšininkė „tingi“ nueiti kelis metrus iki kaimo parduotuvės, tai įsėdusi į begarsį „džipą“ (pakraunamu akumuliatoriumi) prašvilpia alėja kaip bitė, pakeliui išvaikydama ir sukeldama į medžius užsisvajojusius ir išsiilgusius pavasarinės saulės filosofuojančius Juodbūdžio katinus. Pilni šventinės nuotaikos ir pasididžiavimo, kad turime neeilinius bičiulius, palikome svetingą Juodbūdžio kaimą ir jo šeimininkus, nes Prienuose Mitrauskų laukė išalkusi ožkų armija…
90-mečio Albino ir jo žmonos Onutės optimizmas neblėstantis. Per daugiau nei 10 draugystės metų nė karto negirdėjau jų aimanuojant. Jie labai darbštūs žmonės ir nesėdi rankų sudėję. Na ir kaip gali pas juos svečiuose pabuvęs ramiai užmigti, kai randi juos linksmus ir laimingus. jiems niekad nieko nereikia, nors sprok iš pavydo. Negana to, sėdi abu prie stalo apsikabinę, per šiaudelį geria ožkų pieną ir garsiai dainuoja: „Prašome užsukt, nepasididžiuot – / Užu pečiaus pasodinsim!/ Vaikai padainuos, vaikai padainuoooos…“
Jonas Raiskas
