Apie velykines grožybes… ir ne tik
Prienuose, Dvariuko mikrorajone, gyvenanti beveik 83-jų sulaukusi buvusi prekybininkė Ieva Razmienė neturi laiko aimanuoti dėl ligų ar depresijos. Nuo negatyvių minčių ir liūdesio kaip ir dauguma senyvo amžiaus žmonių ligų turinti moteris pabėga megzdama, nerdama žaisliukus, kuriais labiausiai džiaugiasi anūkės ir proanūkės.
Kiekvienais metais, ar tai būtų žiema, ar ruduo, ar pavasaris, Ieva Razmienė primezga, prigamina įvairiausių žaislų ir pasakų personažų, kuriais išpuošia ne tik namus, bet ir aplinką. Kai kam jos pomėgis galbūt atrodo niekam nereikalingas laiko švaistymas, o kiti – pasigėri praeidami, pasidžiaugia. Megzti, nerti, siūti, kimšti, iš įvairių audinių skiaučių, siūlų, džiovintų augalėlių, vatos ir kitų priemonių pagaminti gyvūnėliai, paukšteliai, žmogiukai, lėlės – lyg gyvos būtybės, kurios moteriai tampa tarsi šeimos nariais, vaikais, kaip ji pati vadina, su kuriais pasisveikina rytais, paglosto, pataiso tai rūbelį, tai ne taip pasikreipusią galvytę…
Praėjusioms šv. Kalėdoms prigamintus žaislus beveik visus išdalino mažiausioms ir mylimiausioms keturioms proanūkėms. Nors dvi anūkės jau suaugusios ir turi savo šeimas – joms taip pat mieli močiutės rankų darbeliai, kuriais džiaugiasi lyg vaikystėje. Juk kone visos anūkių vaikystės vasaros prabėgo Prienuose. Ne viena iš gausios moteriškosios šeimos paveldėjo meilę rankdarbiams. Šis pomėgis, matyt, perduodamas per genus, nes ir Ievos mama, buvusi gera siuvėja, visus savo vaikus – penkias mergaites ir tris berniukus – apsiūdavo. Ieva prisimena, kad iki keturiolikos metų žaidė su lėlėmis, su kaimynų mergaitėmis užsiropštusios „ant aukšto“ rengdavo jas pačių pasiūtais rūbais. Ir su apgailestavimu atsidūsta, kad dabartinėse šeimose beveik nebelikę vaikiškų žaidimų, juos pakeitė kompiuteriai ir telefonai.
Traukia į Prienus artimuosius sugrįžti ne tik paslaptingas vaikystės ir pasakų pasaulis, kaskart iš naujo atrandamas, bet ir begalinis mamos ir močiutės optimizmas, rūpestis, vaišingumas. Ji – šeimos židinio saugotojos, stiprybės ir optimizmo pavyzdys savo šeimai ir šeimos nariu tapusiam kaimynų sūnui Tomui. Tomas – dar vienas anūkas ir didžiausias Ievos pagalbininkas nuo mažo, o anūkėms – tarsi brolis. Jos Tomą ir vadina broliu. Tomas pagelbėja, kai reikia sukasti daržą, paruošti malkų, nuvykti pas gydytojus ar nupirkti vaistų, pagaminti valgių ir gardumynų laukiant artimiausių svečių. Tomo ruoštas maistas, kurio gaminimo paslapčių jis mokėsi Alytuje, pats gardžiausias ir gražiausiai papuoštas. Tiesa, pastaraisiais metais Ieva jau mažai sukasi darže, dėl sąnarių skausmų neina viena toliau nuo namų, o jei vis dėlto prireikia daugiau pavaikščioti kieme, eina su lazdele. Toliau, kur reikia, nuveža Tomas.
Šioms šv. Velykoms Ieva ir vėl prigamino begalę žaislų. Visus juos taip pat, kaip pati sako, išsivežios proanūkutės. Tik kol dar visi vienoje didelėje šeimoje, mums labai norėjosi juos įamžinti ir kartu pasidžiaugti močiutės darbštumu, kruopštumu. Reikia pamatyti, su kokia meile ji krapštosi prie kiekvieno paukštelio, kiškelio ar katinėlio. Kaip dėlioja juos grupelėmis, mažomis „šeimynėlėmis“, pasakoja, ką kiekvienas savo juodomis akytėmis kalba, ką žvilgsniu sako. Įamžinti žaislai pasiliks ne tik nuotraukose, bet ir velykiniuose atvirukuose, kuriais Ieva žada pasveikinti artimuosius su šventėmis. Neabejotina, tai bus pats brangiausias sveikinimas.
Sulaukusi šv. Velykų ir mylimiausių žmonių, Ieva išdovanos visus žaisliukus, o paskui ir vėl kibs gaminti naujų. Medžiagų ir priemonių – apstu, privežę anūkės, ko trūksta – nusiperka „Audenėje“. O visoms ir visiems senjorams moteris siūlo mažiau galvoti apie ligas ir rasti sau mielą užsiėmimą – skaityti, judėti, mankštintis, šypsotis, bendrauti. Nesvarbu, ką veikti, svarbu – nepasiduoti, mokėti įsakyti sau.
