home Kultūra Prienų alaus bravoro istorija sugulė į knygą

Prienų alaus bravoro istorija sugulė į knygą

„Prienų alaus bravoras 1868–1944 m.“ Tai autoriaus Romo Vilčinsko knyga, kurios atsiradimo idėja inspiruota prieš beveik dvejus metus rašyto magistro darbo, pastūmėjusio pasigilinti į pramoninės aludarystės verslo ir Prienų alaus bravoro istoriją ir šiuo pagrindu parengti įdomų leidinį.

 

Iki knygos pristatymo istorikas Romas Vilčinskas ne kartą lankėsi Prienuose, daug bendravo su muziejininkais, rinko nuotraukas ir visą informaciją, susijusią su alaus bravoru ir jo šeimininkais (bravoro įkūrėju L. Goldbergu ir vėlesniu jo savininku B. Šakovu), ten dirbusiais darbininkais. Rinkdamas medžiagą ir atlikdamas tyrimą, R. Vilčinskas rėmėsi kitų autorių studijomis. Tyrimo eigoje buvo dirbama archyvuose, analizuojamos periodinės spaudos publikacijos, ikonografinė medžiaga, monografijos ir moksliniai straipsniai, apklausti Prienų miesto gyventojai, galintys papasakoti savo prisiminimus tyrimui reikšmingais klausimais. Amžininkų atsiminimai, kiek jų buvo pasirūpinta užrašyti, yra saugomi Prienų krašto muziejaus fonduose. Žinomi Onos Bartkevičiūtės-Babravičienės, Antaninos Kazlauskienės pasakojimai, kurių fragmentai panaudoti Prienų kraštotyrininkės I. Marcinkevičienės straipsniuose, skirtuose Prienų alaus bravoro istorijai. Juose paminėta nemažai buvusių bravoro darbuotojų pavardžių. Deja, jų pakalbinti autorius jau nebegalėjo... Teigiama, jog Prienų alaus bravoro istorija susidomėta vėlai – tik prasidėjus Atgimimui, mėgėjiškai. Tačiau, pasak autoriaus, jei ne kraštotyrininkų veikla, veikiausiai iš viso nebūtų žodinės istorijos palikimo. Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos muziejuje, įkurtame ilgamečio mokyklos direktoriaus istoriko Stanislovo Teišerskio rūpesčiu, yra eksponuojama keletas pavyzdžių stiklinės taros, į kurią buvo pilstoma Prienų alaus bravoro produkcija. Tyrimų metu Prienų gyventojos Marijonos Buzienės namuose rastos iš Prienų bravoro griuvėsių XX a. 5 dešimtmetyje pargabentos ir namo statyboje pritaikytos metalinės durys. Tai vienas iš labai nedaugelio žinomų su bravoro istorija susijusių materialių šaltinių. Prienų kolekcininkas Almantas Miliauskas taip pat, jo žodžiais tariant, yra sukaupęs nemažai ikonografinės medžiagos, sietinos su bravoro istorija. Knygos pristatymo Prienuose metu jis pažadėjo autoriui pasidalinti šia medžiaga ateityje, papildant knygą.

Knygoje atskleidžiama, kokiomis aplinkybėmis pradėjo veikti Prienų alaus bravoras, analizuojama jo veikla iki Pirmojo pasaulinio karo, aptariama tuometinė pramoninės aludarystės būklė Lietuvoje ir Prienų alaus bravoro vaidmuo, apibūdinamas įmonės vaidmuo miesto gyvenime, sovietų (1940–1941 m.) ir vokiečių (1941–1944 m.) okupacijų laikotarpiais. Pateikiami paskutinio alaus bravoro teisėto savininko B. Šakovo ir jo šeimos gyvenimo faktai, išlikę negausiuose dokumentuose ir prieniečių atmintyje. Ketvirtame skyriuje „Kai Prienų bravoro nebebuvo“ pristatoma tyrimo medžiaga apie Prienų rajono ir aukštesnės valdžios sprendimus, lėmusius pramoninės aludarystės pabaigą Prienų mieste. Nušviečiama bendra lietuviškos alaus pramonės raida iki XX a. septintojo dešimtmečio vidurio. Aptariamos pramoninės alaus gamybos Stakliškių alaus darykloje „Gintaras“, kurį laiką buvusioje Prienų alaus bravoro padaliniu, aplinkybės iki 1965 m.

Knygoje minima, kad bravore gamintas šių pavadinimų alus: „Stalo“, „Eksportas“, „Pilzenas“, „Imperial Porter“, „Salve“, „Gambrinus“, „Pale – Ale“. Bet, ko gero, didžiausias Prienų alaus bravoro išskirtinumas iš kitų alaus daryklų buvo jame gamintas midus. Prienuose gamintas keleto pavadinimų midus: „Bajoriškas“, „Vienuolynų“, ‚Lietuviškas“, „Prienų“, „Vaidelučių“ kurio stiprumas buvo 6–10 laipsnių. Anot autoriaus, prienietė Kastulė Liutkevičienė yra pasakojusi, jog buvo gaminamas ir labai stiprus midaus gėrimas, kurio Lietuvoje nepardavinėjo. Midus buvo gaminamas bent iki 1941 m. Dar vienas iš įdomesnių faktų: „Doumentuose apie midaus gamybą Prienų bravore minimas ir B. Šakovo verslo dalininkas Eizikas Maklavskis. Ši pavardė daugiau jokiuose dokumentuose, siejamuose su Prienų alaus bravoru, neminima. Todėl, galimas dalykas, šio dalininko pinigais ir buvo finansuojamas tik midaus gamybos bravore projektas: B. Šakovas galėjo būti dalininku savo pastatų ir įrengimų verte, o E. Maklavskis – piniginiu indėliu. Tačiau tai – tik neturinti patvirtinimo versija.“

Pasak knygos autoriaus, prieniškiai aludariai veikė ir per Lietuvos diplomatines atstovybes: pradėjus gaminti prestižines alaus rūšis „Pale Ale“ ir „Imperial Extra Porter“ šių rūšių alaus siuntos buvo išsiųstos Lietuvos atstovybėms Vašingtone, Londone, Berlyne, Paryžiuje, Romoje, Maskvoje. Buvo siekiama su bravoro produkcija supažindinti diplomatinio korpuso atstovus, užsienio verslininkus, dalyvaujančius priėmimuose Lietuvos atstovybėse. Naująsias alaus rūšis bravoras pristatė ir parodoje Eitkūnuose, Rytų Prūsijoje. Bravoro alaus baruose buvo naudojami firminiai, pagal specialų užsakymą Vokietijoje pagaminti moliniai bokalai.

Artėdamas prie Prienų alaus bravoro istorijos pabaigos, knygos autorius R. Vilčinskas sustoja prie tragiško paskutinio Prienų alaus bravoro teisėto savininko B. Šakovo ir jo šeimos likimo. Teigiama, kad „įsigijęs įmonę iš Goldbergo įpėdinių 1920 m. jis valdė ją lygiai du dešimtmečius. Tai – ilgas laiko tarpas; pakankamas, kad miesto visuomenė žmogų pažintų ir įvertintų. <...> Žinoma, jog B. Šakovas buvo pagerbtas, įvertintas valstybiniu apdovanojimu pilietis. Padėjo miestui, mecenavo bent jau Šaulių namų statybą. Tai – matomi, oficialūs nuopelnai. Svarbu, jog ir prieniečių atmintyje jis ir jo šeima išliko kaip padorūs, neišpuikę, niekam skriaudos nepadarę žmonės. Šakovų vaikai – dukra Marija, gimusi 1920 m., ir sūnus Isakas Benia, gimęs 1922 m., mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, turėjo daug draugų, kviesdavosi juos į namus, kartu iškylaudavo. Vėliau abu mokėsi Kaune. Keletas žmonių minėjo, jog Šakovai buvo tapę katalikais. Tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų rasti nepavyko. Taip pat neaišku, ir iš kur jie atvyko į Prienus. K. Liutkevičienė pasakojo girdėjusi, jog B. Šakovas galėjęs būti kilimo nuo Vilniaus. Prieš beveik ketvirtį amžiaus I. Marcinkevičienės apklausti prieniškiai – tų įvykių amžininkai – prisiminė, kaip klostėsi įvykiai. Po bravoro nacionalizavimo B. Šakovas kurį laiką buvo kalinamas Marijampolėje. Iš nacionalizuoto namo iškeldinta šeima gyveno netoliese, toje pačioje gatvėje, pas B. Šakovo žmonos brolį. Miestą užėmus vokiečiams, B. Šakovas su šeima slapstėsi pas žinomą Prienų gydytoją J. Brundzą. Gydytojo namas stovėjo Vytauto gatvėje (ten, kur dabar Prienų „Sodros“ pastatas). Dukra Marija ir sūnus Isakas slapstėsi atskirai. Dukra išgyveno, karui baigiantis išvyko į Vokietiją su svetimais dokumentais. 1948 m. su vyru – mediku Žukausku, persikėlė į JAV. Sūnaus likimas nežinomas. Vyras ir žmona Šakovai nebuvo išduoti ar suimti. Jie, liudininkų pasakojimu, pasidavė patys. Gal nenorėjo rizikuoti juos priglaudusio gydytojo gyvybe, gal nesijautė turintys teisę tikėtis kitokio likimo, nei jų tautiečiai. O galbūt pasitikėjo savo įtaka ir pažintimis? To nebesužinosime. Prienų gyventojai pokalbiuose paminėjo ne vieną smulkmeną, apibūdinančią B. Šakovą. Jos neatskleidžia naujų aplinkybių, tačiau patvirtina jį buvus mėgstamą ir gerbiamą miesto gyventojų. Buvo paprastas, noriai bendraudavo su bravoro darbininkais. Nešykštus, visada laikydavosi žodžio. K. Liutkevičienė, dirbusi bravore dar būdama nepilnametė, pasakojo, kad B. Šakovas buvo jai labai geras: liepdavo eiti pavalgyti į jų namų virtuvę, visada pakalbindavo, pasidomėdavo, kaip sekasi.

Knyga, pristatyta Prienų krašto muziejuje, padovanojo gausiai susirinkusiems visuomenės atstovams valandą malonaus laiko, praleisto su senąja Prienų istorija. Knygos autorius tikisi, jog tyrimo medžiaga galima bus pasinaudoti edukaciniais tikslais – planuojant istorinės tematikos užsiėmimus vietos mokyklose, pažintinę veiklą Prienų krašto muziejuje. Taip pat autorius tikisi, kad jo surinkta medžiaga bus papildyta nauja informacija.

Naujomis istorinėmis žiniomis buvo pasidalinta jau renginio metu, po knygos pristatymo. Kraštietė Gražina Starkauskaitė-Kavaliauskienė pasidalino vertingais istoriniais faktais, kurie nėra minimi knygoje. Vienas iš jų, anot kraštietės, tas, kad 1949 m. vasario 16 d. ant bravoro kamino plevėsavo trispalvė, kurią pakabino Prienuose įkurta „Jaunosios Lietuvos“ sąjunga, kuriai priklausė dalis jaunųjų patriotų, G. Starkauskaitės-Kavaliauskienės klasės draugų.

Knygos autoriui R. Vilčinskui už įdomų leidinį ir puikų jo pristatymą dėkojo Prienų krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Eernesta Juodsnukytė, Prienų rajono savivaldybės mero patarėja Jūratė Zailskienė, administracijos Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis, Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos direktorė Ilona Balčiukynienė ir mokyklos istorikai, kiti muziejaus lankytojai.

Renginio metu buvo galima įsigyti naująją knygą. Deja, autorius iš kuklumo atsivežė nedaug egzempliorių – muziejininkai sudarė netrumpą sąrašą norinčiųjų, kuriems knygos atkeliaus artimiausiu laiku.

DSC_0040

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close