Ką reikia žinoti apie pabėgėlius. Ar reikia jų bijoti?

Birštono savivaldybė yra viena iš 20–ies Lietuvos savivaldybių, kurios nutarė priimti prieglobsčio reikalingus pabėgėlius. Gruodžio 2 dieną Birštone buvo surengtas seminaras, kuriame dalyvavo Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, vicemeras Vytas Kederys, kai kurių Birštono įstaigų atstovai, savivaldybės socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos darbuotojai, Raudonojo Kryžiaus draugijos nariai, visuomeninių organizacijų atstovai, administracijos darbuotojai ir kt. Seminarą vedė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos l. e. p. generalinė sekretorė Gintarė Guzevičiūtė, advokato padėjėja Eglė Samuchovaitė ir pabėgėlių integracijos kuratorė Aistė Gerikaitė-Šukienė.

Kodėl tenka palikti savo šalį ir namus?

G. Guzevičiūtė pradėdama seminarą pastebėjo, kad Lietuvoje dar sklando daug mitų apie pabėgėlius, tačiau tie mitai neatitinka tikrovės. Todėl reikia žinoti, kas tie pabėgėliai, kodėl jie negali gyventi savo šalyje, o turi prašyti prieglobsčio svetur. Pabėgėlis – tai asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.

Europos žmogaus teisių konvencijos 3-iame str. sakoma: „Niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas.“

Asmenims, kuriems pagal Ženevos konvenciją nepriklauso pabėgėlio statusas, bet jie negali būti išsiųsti atgal į tėvynę, nes ten vyksta karas, kankinimai ar kiti žmogaus teisių pažeidimai, taikomas asmens neišsiuntimo principas į šalį, kurioje grėstų pavojus jų gyvybei ar sveikatai. Tokiems asmenims suteikiama kita tarptautinės apsaugos forma – papildoma apsauga.

Užsienietis turi teisę pateikti prašymą suteikti prieglobstį valstybės sienos perėjimo punkte, o būdamas teritorijoje, kurioje galioja pasienio teisinis režimas, – Valstybės sienos apsaugos tarnybai, Lietuvos Respublikos teritorijoje – teritorinei policijos įstaigai arba Užsieniečių registracijos centrui. Šių institucijų valstybės tarnautojai privalo nedelsdami apklausti prieglobsčio prašytoją, paimti jo turimus asmens, kelionės ir kitus dokumentus, paimti prieglobsčio prašytojo pirštų atspaudus ir jį nufotografuoti. Prieglobsčio prašymas ir kiti susiję dokumentai perduodami Migracijos departamentui.

Kaip pasakojo G. Guzevičiūtė, daugiausia žmonių bėga iš karo ir tarpusavio rietenų niokojamos Sirijos, nemažai iš Irako, Afganistano ir kt. šalių. Vien tik iš Sirijos 2015 m. jūra atvyko į Europą 615 tūkst. žmonių, tačiau skaičiuojama, kad iš Sirijos pabėgo per 4 mln. žmonių. Migracija vyksta visame pasaulyje, žmonės bėga nuo persekiojimo, ieško saugumo ir geresnio gyvenimo. Pasak pranešėjos, 2014 m. JAV sulaukė 48 911, Kanada – 7525, Australija – 6162 pabėgėlių, o visame pasaulyje skaičiuojama per 720 mln. pabėgėlių.

Atkeliavę pabėgėliai tampa tikra našta toms šalims, kurias pasiekia pirmiausia. Taigi, netgi pasiekę saugų prieglobstį, pabėgėliai susiduria su dideliais sunkumais. Jie gyvena pabėgėlių stovyklose, kur dažnai trūksta net elementarių buitinių sąlygų, maisto ir geriamojo vandens. Todėl Europos Sąjunga priėmė sprendimą pabėgėlius perkelti į kitas Sąjungos šalis. Lietuva įsipareigojo pasirūpinti 1105 atvykėliais. Galime tik numanyti, kaip bus sunku tiems žmonėms, kurie atvyks į mūsų šalį, kur nebus jokių artimųjų bei draugų. Svetima šalis, kalba, kultūra, tradicijos, papročiai. Todėl pranešėja akcentavo, kad labai svarbi bendruomenės parama, tolerancija ir palaikymas. Atvykėliams bus reikalinga humanitarinė pagalba, bendravimas, medicininės paslaugos, psichologo konsultacijos, mokyklos reikmenys – visa tai, ir dar daugiau, bus reikalinga, norint jiems padėti pasijusti saugesniems.

Integracija Ruklos pabėgėlių centre ir savivaldybėje

Tie, kurie ateinančių metų pradžioje atvyks į Lietuvą, pirmiausia bus apgyvendinti Ruklos pabėgėlių centre, kur vyks pirminis susipažinimas ir pasiruošimas integracijai. Šis laikas dabar sutrumpintas nuo 6 mėn. iki 3 mėn.

Rukloje pabėgėliai bus mokomi lietuvių kalbos, jiems bus rengiami visuomenės pažinimo kursai, suteikiamos būtiniausios socialinės, sveikatos priežiūros bei teisinės paslaugos, vedami profesinio orientavimo užsiėmimai, ikimokyklinio amžiaus vaikams turi būti siūlomos vietos darželiuose, mokyklinio amžiaus vaikams – mokyklose. Pabėgėliams taip pat kiekvieną mėnesį bus mokama 71 euro išmoka asmeninėms išlaidoms, jie aprūpinami patalyne, drabužiais. Pirminė integracija vyks Ruklos pabėgėlių centre, vėliau – savivaldybėje, ir galiausiai numatomas susijungimas su šeima, kuri yra likusi gimtinėje. Kaip tik ši integracijos dalis labiausiai gąsdina mūsų žmones. E. Samuchovaitė aiškino teisinius dalykus, kuriuos reikia žinoti, ir etapus, kuriuos tenka praeiti pabėgėliams, kai jie apsigyvena pabėgėlių centre.
Suteikus pabėgėlio statusą, asmeniui suteikiamas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Pabėgėliai yra pažeidžiami, nes jų padėtis nepavydėtina. Tačiau labiausiai pažeidžiami yra suaugusiųjų nelydimi nepilnamečiai, nėščios moterys, asmenys, patyrę smurtą ir kankinimus,taip pat turintys psichinę negalią. Šiems pabėgėliams reikia skirti daugiau dėmesio. Savivaldybė turi atvykusius pabėgėlius globoti ir padėti įsijungti į bendruomenę ir darbo rinką. „Kada žmogus gyvena visavertį gyvenimą? Tada, kai šalia artimieji, šeima, kai turi gyvenamąjį būstą, darbą ir pastovias pajamas. Tada atsiranda ir tam tikri socialiniai ryšiai“, – sakė pranešėja.

Integracija pabėgėlių centre trunka 3 mėn. Jeigu norimų rezultatų nėra, yra galimybė integraciją pratęsti dar mėnesį. Suaugusiųjų nelydimų nepilnamečių buvimas pabėgėlių stovykloje gali būti pratęstas iki jie sulauks pilnametystės.

Paramą integracijai pabėgėliai gali gauti tik vieną kartą. Jiems taip pat reikia pateikti pajamų ir turto deklaraciją (pagal pabėgėlių centro direktoriaus patvirtintą formą).

Kokia parama teikiama pabėgėliams ir kas su jais dirbs?

Pabėgėliai mokomi valstybinės lietuvių kalbos (190 val.), vaikams turi būti suteikta galimybė mokytis ir naudotis užimtumo programomis. Pabėgėliai aprūpinami gyvenamuoju plotu, teikiama socialinė ir sveikatos apsauga. Taip pat jiems teikiamos būtinos socialinės, sveikatos ir teisinės konsultacijos. Pabėgėliai turi laikyti I kategorijos egzaminą, o jo neišlaikius, dar gali būti skiriama 100 val. papildomas mokymas.

E. Samuchovaitė paneigė mitą, kad pabėgėliams skiriamas socialinis būstas. Jiems lengvatos netaikomos. Atvykę į savivaldybę jie turi per 7 dienas deklaruoti gyvenamąją vietą.

Išvykusiems iš pabėgėlių centro skiriama 1122 eurų įsikūrimo išmoka. Gyvenant savivaldybėje, gimus šeimoje kūdikiui, skiriama vienkartinė išmoka 414 Eur., o mirus šeimos nariui – mirties pašalpa, kaip ir kitiems savivaldybės gyventojams.

Pagrindinis darbas su pabėgėliais teks savivaldybėms, kuriose jie bus apgyvendinti. Atsižvelgiant į atvykusiųjų psichologinę būseną ir kitas socialines rizikos aplinkybes, pasirengimą darbui, bus priimami sprendimai dėl tolesnės integracijos vykdymo.

Seminaro dalyviams iškilo klausimas: „O kas dirbs su pabėgėliais?“

Pranešėjos nuomone, koordinatoriumi galės būti savivaldybės specialistai ar visuomeninės organizacijos, savanoriai. Laikui bėgant, gal bus įvestas ir etatas. Merė pastebėjo, kad Birštono savivaldybėje dirbti su pabėgėliais numatoma paskirti Socialinės paramos skyriaus darbuotojus.

Pabėgėlių pareiga – laikytis LR teisės aktų, susirasti darbą ir integruotis į bendruomenę.

Aistė Gerikaitė-Šukienė, pabėgėlių kuratorė, kalbėjo apie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos darbus integracijos srityje, dalijosi sukaupta ilgamete patirtimi. Raudonojo Kryžiaus organizacija savo veiklą pradėjo 1997 m. Rukloje, teikdama pagalbą pabėgėliams. Pranešėja pristatė Valstybinės integracijos programą, pasakojo, su kokiomis problemomis dažniausiai susiduriama.

Svarbiausia – žmonių baimė

Ne paslaptis, mūsų žmonės bijo pabėgėlių, kurie nuo mūsų skiriasi ne tik odos spalva, bet ir tikėjimu. Jeigu atvyktų rusai, baltarusiai, ukrainiečiai ar kiti mums artimų tautų žmonės, jie būtų priimami be didesnio streso, ne vienas rastų prieglobstį ir šeimose. Tačiau kitatikiai, musulmonai, išpažįstantys islamą – jau kažkas baugaus.

Gana teisingai klausimą pateikė tarybos narys Juozas Aleksandravičius, pateikdamas klausimą, ar mes turime žinoti, kas pas mus ateina. Iš tikrųjų, mes turėtume būti susipažinę su tų žmonių kultūra, tam tikromis elgesio normomis, nes iš pat pradžių gali kilti nesusipratimų. Merė akcentavo, kad turime būti pilietiški, juk atvyks ir išsilavinusių žmonių…

Žinoma, mūsų baimės problemos neišspręs. Jeigu tie žmonės atvyks, reikės juos priimti, padėti įsilieti į mūsų bendruomenės gyvenimą. Bet ir vėl savotiška baimė – ar jie bus geranoriški?

Juk visus išgąsdino įvykiai Paryžiuje, ir dabar mes į kiekvieną, jeigu jis musulmonas, linkę žiūrėti kaip į teroristą.

Tai – dar ateities problema, tam tikras iššūkis mūsų visuomenei. O ką parodys ateitis – matysim. Tačiau ir mums reikia susipažinti su pabėgėlių tautų kultūra, religija, papročiais ir tradicijomis. Nors šiek tiek.

Pastaruoju metu nėra nė vienos dienos, kad per televiziją ar radiją nebūtų kalbama pabėgėlių tema, o susibūrę žmonės nediskutuotų apie galimas grėsmes, pabėgėliams užplūdus Europą.