Nebijokime ieškoti pagalbos

Praėjusį ketvirtadienį į Jiezno kultūros ir laisvalaikio salę susirinko nemažai moterų. Jas pokalbiui ir diskusijai į vieną iš akcijos „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“ renginių pakvietė Kauno moterų draugija. Ši akcija vyksta nuo 2010 metų, kasmet pradedama lapkričio 25-ąją – Tarptautinę prievartos prieš moterį panaikinimo dieną, o užbaigiama gruodžio 10-ąją – Žmogaus teisių dieną.

Pagalba nukentėjusioms nuo smurto

Tomis dienomis daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių vyksta šviečiamieji ir kultūriniai renginiai, kurių metu skatinamas nepakantumas smurtui, moterims suteikiama informacija apie smurto aukoms teikiamą pagalbą.

Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius pristatė Kauno moterų draugijos direktorę Viliją Žukauskaitę ir psichologę Vilmantę Uselytę. Viešnios pasidalijo ilgamete patirtimi dirbant su smurtą patyrusiomis moterimis.

„Mūsų organizacija ėmėsi padėti nukentėjusioms nuo smurto moterims, kurių negynė joks įstatymas. Baisiausia smurto forma – smurtas artimoje aplinkoje. Jis gali būti seksualinis, psichologinis ir fizinis. Anksčiau policija nesikišo, nes tai, kas vyksta už uždarų durų ar šeimoje, buvo laikoma asmeniniu reikalu. Visgi buvo pasiekta, kad ir Seimas priėmė įstatymą dėl smurto artimoje aplinkoje. Pirmiausia – smurtas visur yra smurtas, nusikaltimas prieš žmogų, už kurį baudžiama“, – sakė V. Uselytė.

Patyrusioms smurtą moterims reikalinga speciali psichologo pagalba, todėl ir buvo įsteigti specializuoti pagalbos centrai (SPC), teikiantys pagalbą aukoms nuotoliniu būdu (Prienų rajonas ir Birštono savivaldybė priklauso Kauno regionui).

Specialistė priminė, kad specialusis pagalbos centras veikia telefoninės tarnybos principu. Gavę signalą apie patirtą smurtą šeimoje, pagalbos centro specialistai susisiekia su klientu, norėdami sužinoti, kokią pagalbą gali suteikti. Pasak V. Uselytės, jeigu moteris motyvuota, galima daugiau ir konkrečiau padėti, pasiūlyti ir teisinę pagalbą. Tačiau jeigu to nėra, klientė negali apsispręsti, tada suteikiama tik informacija. SPC teikia pirminę pagalbą, bet būna atvejų, kad reikia ir tęstinės pagalbos.

Pagal turimus statistinius duomenis, per pastaruosius dvejus metus daugiausia (per 95 proc.) šeimose smurtavo vyrai, nuo kurių nukentėjo moterys. Vyrai nuo moterų irgi nukenčia, tačiau tas procentas labai mažas. Mažiausiai šeimose smurtaujama prieš vaikus. Deja, šie nusikaltimai prieš vaikus kartais nepasiekia teisėsaugos pareigūnų ir socialinių darbuotojų. Nebent darželyje ar mokykloje pastebimi vaikų sumušimai.

Kada įsisuka smurto ratas?

Kaip tampama smurto auka? Kodėl moterys priverstos kentėti ir taikstytis su tokia padėtimi?

Psichologė kalbėjo, kad moteris verčia tylėti ir slėpti smurto pasekmes daugelis priežasčių. Kaip pavyzdį galima pateikti situaciją, kai moteris su savo šeima gyvena vyro namuose, pas uošvius. Seniau (gal ir dabar) vyravo tendencija, kad moteris nieko nedirba, augina vaikus, o vyras eina į darbą, uždirba pinigus. Taigi, jis turi teisę atsipalaiduoti, išgerti ir dar paauklėti „dykinėjančią“ žmoną, kuri prižiūri vaikus, gamina maistą, ravi daržus, o kaime – dar ir gyvulių liuobą apeina. Taigi, ji pinigų kaip ir neuždirba, tampa priklausoma nuo vyro. Kur gali pabėgti moteris su dviem ar daugiau mažų vaikų? Žinoma, jeigu pabėgs viena, bus išdirba į šuns dienas, o vaikų neatiduos… Kas belieka? Ypač jeigu arti nėra tėvų ar artimųjų, kurie galėtų užstoti ar reikalui esant priglausti. „Taip ir įsisuka smurto ratas. Priežasčių nereikia jokių – kalti paduoti per šalti ar karšti barščiai, persūdyta sriuba ar dar kas nors. Žinoma, pasmurtavęs vyras iš pradžių dar atsiprašo, bet vėliau tai kartojasi vis dažniau ir aršiau. Muštynės, smurtas, susitaikymas. Tai baisus dalykas, nes jau drauge eina psichologinis ir fizinis smurtas“, – sakė V. Uselytė.

Ne paslaptis, kad kartais visos trys smurto rūšys pasitaiko kartu. Žinoma, galima pasakyti, kad moteris turi pasiimti vaikus ir išeiti. Tačiau kur eiti? Kur prisiglausti?

Pasak pranešėjos, pagalbą moterims teikiančios organizacijos dirba su smurto aukomis, tačiau kai reikia spręsti apgyvendinimo problemą, tada tenka kreiptis į savivaldybes. Jeigu šeima jau priklauso rizikos grupei, į pagalbą įsijungia socialiniai darbuotojai.

Kada reikia skirtis?

PSC darbuotojai klientės pageidavimu gali padėti surinkti dokumentus skyryboms. O kada yra riba, kai nieko pakeisti negali ir reikia skirtis?

Jeigu moteris mato, kad jiems su vyru nepakeliui, kad neatitinka jokie interesai, neturi bendrų pomėgių ir reikalų, vadinasi, šeima serga, tuomet geriausia nekentėti pačioms ir netraumuoti vaikų.

O dėl ko moterys kenčia, nesiskundžia ir nesiskiria?

Visų pirma, moterys bijo nešti iš namų šiukšles ir gėdijasi kam nors pasakyti, nors tai būna vieša paslaptis (kaime ar mažesniame miestelyje), arba gėdijasi, kad tiek metų kentėjo. Dažnai vyras grasina savižudybe, jeigu moteris imsis kokių žygių.

Jiezno moterys įdėmiai klausėsi ir turėjo psichologei ne vieną klausimą, kai kurios pasakojo įvairias istorijas. Pavyzdžiui, viena moteris, pamačiusi, kaip vyras smurtauja gatvėje prieš moterį, ją užstojo, bandė išskirti, tai dar gavo ir pati. O rytojaus dieną nukentėjusioji atėjo savo gynėjos prašyti, kad apie tą įvykį niekam nepasakotų… Aišku, kad tai ne pirmas kartas, ir tokia moteris – auka, bet kaip jai padėti?

Iš tikrųjų yra įvairių organizacijų, krizių centrai didesniuose miestuose, kur moteris gali kreiptis pagalbos ir ją gauti. Tačiau kaimiškose vietovėse kur kas sudėtingiau kovoti su visomis negerovėmis. Tad ir kenčia moterys, nors to neturėtų būti. Kentėti nereikia, nes nėra jokios prasmės. Jeigu negalime išsikvieti policijos, tai sakoma, kad reikia garsiai rėkti ir bėgti. Juk viešumo bijo daugelis, o tylėjimas tik skatina nebaudžiamam toliau smurtauti.

Kauno moterų draugijos specialistės paliko lankstinukų su reikalinga informacija. Nors moteris, jeigu ir nežino, kur kreiptis, neturi reikiamo telefono numerio, visada gali ateiti į seniūniją ar pas socialinius darbuotojus, kreiptis į policijos pareigūnus.