Išmokyti pajusti ritmą – viena iš svarbiausių muzikos mokytojo užduočių

Ritmika yra vienas iš objektų, įeinančių į muzikinio ugdymo sistemą. Ritmikos pagrindas yra judėjimas. Pedagogo užduotis yra išmokyti mokinius judėti pagal muziką, perteikiant tempą, dinamiką bei metroritminius ypatumus. Ritmika padeda ugdyti muzikinę klausą ir atmintį, suvokti muziką. Ritmikos pratimai padeda išugdyti meninį ir estetinį vaikų skonį, taip pat suprasti grožį. Ritmikos pratimai ugdo mokėjimą valdyti savo kūną, stiprina raumenis, aktyvina kvėpavimo bei kraujotakos organų darbą, apskritai padeda ugdyti harmoningą asmenybę. Gebėjimas pajausti muzikos ritmą – tai gebėjimas klausa atpažinti girdimos muzikos ir teisingai atkurti atliekamo kūrinio ritminę sandarą. Mokymosi tinkamumas turi būti parodytas mokiniams tuojau pat pritaikant įgytas žinias.

Dar XX amžiaus pradžioje Vakarų Europoje, o vėliau Amerikoje, Japonijoje, Rusijoje bei kitose šalyse buvo įvertinta teigiama ritmikos įtaka harmoningam asmenybės ugdymui. Pravartu improvizuoti, taip pat naudotis liaudies, klasikinės bei šiuolaikinės muzikos pavyzdžiais atliekant ritmikos pratimus, atitinkančius vaikų psichofizines amžiaus galimybes. Straipsnyje pasidalinsiu savo patirtimi ugdant pradinių klasių mokinių ritminius gebėjimus.

Lavinant ritmo jausmą, pirmiausia ugdomas stipriojo periodinio akcento pojūtis. Pamokose tai atliekame ritmingais rankų judesiais pagal muziką, atliekame ritmo pratimus ritminiu instrumentu ( trikampiu, būgneliu ), lazdelėmis, pirštais arba plojant ir pan. Tačiau vien stiprųjį akcentą retai tereikia atlikti – tik tada, kai kitų išgalių neteikia kūrinys ir kai vaiko ritmo jausmas būna visiškai neišlavėjęs. Todėl pirmoje klasėje remiuosi E. Veličkos rekomendacijomis ir ritmo mokymą pradedu nuo skiemenų skaičiaus nustatymo.

1. Parenku keletą žodžių, kurie turėtų skirtingą skiemenų skaičių (pvz., „aš”, „mama”, „raketa”, „troleibusas”, „televizorius”); pageidautina, kad žodžių skiemenys būtų daugmaž vienodos trukmės. Ištariu žodį, o mokiniai delnais suploja tiek kartų, kiek žodyje yra skiemenų.

2. „Apgręžiu” pirmąją užduotį: suploju nuo 1 iki 5 kartų, o vaikai ištaria atitinkamą žodį.

3. Paprašau vaikų sugalvoti kuo daugiau vienskiemenių, dviskiemenių … penkiaskiemenių žodžių.

4. Suploju nuo vieno iki penkių kartų, o vaikai popieriuje užrašo atitinkamą kabliukų skaičių arba suranda ir parodo atitinkamą lentelę.

5. „Apgręžiu” ketvirtąją užduotį: parodau vaikams lentelę su atitinkamu kabliukų skaičiumi, o vaikai suploja tiek kartų, kiek lentelėje kabliukų. Kai vaikai įveiks pirmąsias penkias užduotis, pereinu prie sudėtingesnių.

6. Sugretinu du žodžius (pvz., „mama”, „raketa”; juos tardami, aiškiai atskiriame nedidele pauze), dvi smūgių grupes arba dvi lenteles. Paprašau vaikų, kad susidariusį ritmą jie perteiktų kita simbolių sistema: garsus paverstų į atitinkamus žodžius, žodžius – į judesius, judesius – į ženklus.

7. Sugretinu tris žodžius, tris smūgių grupes arba tris lenteles. Minėtų užduočių ruošiniai yra E. Veličkos parengtame muzikos vadovėlyje pirmai klasei [7, p. 11] ir pratybų sąsiuvinyje [8, užd. 2 – 4]. Pratybų sąsiuvinio 2-oje užduotyje vaikams siūloma rodykle sujungti piešinius ir atitinkamą skiemenų skaičių žyminčius simbolius.

Ne mažiau svarbu išmokyti pajusti ilgų ir trumpų garsų (žodyje – skiemenų) kaitą.

1. Pasirenku keletą dviskiemenių ar triskiemenių žodžių, kurie aiškiai skirtųsi skiemenų trukme (pvz., „pušis”, „eglė”, „gluosnis”). Įsiklausome, kuriuos skiemenis tariame ilgiau, o kuriuos trumpiau.

2. Šių žodžių ritmą su vaikais sudėliojame iš didelių ir mažų kvadratėlių (didelis kvadratėlis atitinka ilgą skiemenį, mažas – trumpą).

3. Paprašau vaikų sugalvoti daugiau žodžių, kur trumpi ir ilgi skiemenys būtų išsidėstę įvairia tvarka. Tų žodžių ritmą sudėlioju iš kvadratėlių.

4. Skiemenimis TI ir TAM padiktuoju vaikams savo sukurtą ritmą ir paprašau, kad vaikai jį (a) paplotų arba (b) sudėliotų iš didelių ir mažų kvadratėlių.

5. Iš didelių ir mažų kvadratėlių sudėlioju savo sugalvotą ritmą. Paprašau, kad vaikai jį perskaitytų, tardami skiemenis TI (trumpas skiemuo) ir TAM (ilgas skiemuo). Paprašau vaikų, kad jie ritmą paplotų.

6. Pasiūlau vaikams patiems sukurti savo ritmus, sudėlioti juos iš didelių ir mažų kvadratėlių, perskaityti, skanduojant skiemenis TI ir TAM, paploti.

Ne mažiau svarbu yra išmokyti teisingai nustatyti kirčio vietą.

1. Parenku keletą panašiai skambančių dviskiemenių žodžių, kurie aiškiai skirtųsi kirčiu (pvz., „saulė” ir „gė-lė”). Įsiklausau, kurį skiemenį tariame stipriau. Tardami žodį, kirčiuoto skiemens vietoje treptelname arba suplojame delnais.

2. Su vaikais sugalvojame daugiau žodžių, kurie būtų kirčiuoti pirmajame ir antrajame skiemenyje. Šių žodžių ritmą su vaikais sudėliojame iš skirtingo dydžio spalvotų ir nespalvotų kvadratėlių (spalvotas kvadratėlis reiškia kirčiuotą skiemenį).

3. Skiemenimis TI ir TAM improvizuojame savo sugalvotą ritmą. Vieną iš garsų akcentuojame (suplojame arba treptelname). Paprašau, kad vaikai mūsų ritmą pakartotų. Galima keletą kartų atlikti tą patį ritmo darinį, kirčiuojant vis kitą to darinio garsą, pvz.: TI TAM TI TI TAM, TI TAM TI TI TAM, TI TAM TI TI TAM, TI TAM TI TI TAM, TI TAM TI TI TAM.

4. Iš skirtingo dydžio baltų kvadratėlių sudėliojame mūsų sugalvotą ritmo darinį. Perskaitau ją skiemenimis TI ir TAM. Vieną iš darinio garsų akcentuokime (treptelname arba suplojame delnais). Paprašau, kad vaikai kirčio vietoje baltą kvadratėlį pakeistų spalvotu.

5. Iš kvadratėlių (mažų ir didelių, nespalvotų ir spalvotų) sudėlioju savo sugalvotą ritmą. Paprašau vaikų tą ritmą perskaityti (skanduoti skiemenimis TI ir TAM, spalvoto kvadratėlio vietoje treptelti ar suploti delnais).

6. Paprašau vaikų sukurti savo ritmus, sudėlioti juos iš kvadratėlių ir atlikti (ploti, skanduoti). Minėti pratimai ugdo reakciją, orientaciją, koordinaciją. Juos atliekant lavėja ritmo pojūtis, atmintis, formuojami skaitymo įgūdžių pradmenys.

Dirbdama su pradinukais, dažnai jiems pasiūlau nesudėtingus šokių elementus ir muzikinius-ritminius žaidimus. Svarbiausia, yra siekti, jog vaikai tiksliai atliktų judesius. Visada stebiu vaikų laikyseną ir siekiu, kad ji būtų tinkama: pečiai būtų nuleisti ir šiek tiek atlošti atgal, galva šiek tiek pakelta, nugara tiesi, pilvas būtų įtrauktas. Kai vaikai išklauso muziką (pavyzdžiui, ,,Medinių kareivėlių maršą“ iš P. Čaikovskio ,,Vaikų albumo“), atkreipiu jų dėmesį į muzikos charakterį ir į tai, kad stipresni ir silpnesni garsai kaitaliojasi tolygiai. Pasiūlau, kad stipresnės takto dalies metu vaikai plotų delnais ir trepsėtų kaire koja, o silpnesnės dalies metu – dešine. Vaikai eina vietoje, pabrėždami stipresnius garsus kaire koja ir plodami delnais. Reikia stebėti, kad einančių vaikų kojų ir rankų judesiai būtų ritmiški, koordinuoti, kūno laikysena taisyklinga, neleisti šlubčioti. Svarbu, kad tinkamai judėdami mokiniai pajustų muzikos ir judesio dermę. Kai klausomės su 1–4 klasių mokiniais muzikinio kūrinio (pavyzdžiui, ,,Polkos“ iš P. Čaikovskio ,,Vaikų albumo“), pirmiausia išsiaiškinam muzikos charakterį, kurio pagrindas yra šokio pulsas. Taip pat visada atkreipiu dėmesį į stipresnius ir silpnesnius garsus (atliekamus mušamaisiais instrumentais), kurie tolygiai kaitaliojasi. Klausantis muzikinio kūrinio trijų dalių metru (pavyzdžiui, ,,Valso“ iš P. Čaikovskio ,,Vaikų albumo“), kviečiu įsiklausyti į muziką ir nustatyti dinamiką: p, mf, f > p, mf, f. Tada vaikus mokinu atlikti tokius judesius: susiėmus už rankų, padaryti ratą. Kai skamba ,,p“ – visų rankos nuleistos, o patys atsiklaupę ant dešinio kelio. Kai skamba ,,mf“ – visi keliasi, bet rankos vis dar nuleistos, o kai skamba ,,f“, visi kelia rankas į viršų. Antro periodo metu visi taip pat palengva atsistoja ir kelia rankas į viršų. Žaisdami vaikas džiaugiasi, labiau įsiklauso į muziką. Tam skiriu ne daugiau kaip 10–15 min. visos pamokos laiko. Svarbu iš anksto apgalvoti pratimo, žaidimo eigos metodiką.

Vaikas – didis galimybių šaltinis, todėl į jo psichiką, jo sielą reikia „skverbtis“ atsargiai. Muzika vaiką daro laimingesnį, išryškina jo jautrumą, padeda tapti disciplinuotesniam, veikia vaizduotę, jausmus, emocijas, elgesį. Muzika moko ir klausytis, ir girdėti – skatina pažinimo pastangas, leidžia užmegzti glaudesnį ryšį bendravimui su meno vertybėmis, kurių veikiamas vaikas gali patirti gilesnius emocinius ir protinius išgyvenimus. Todėl prisiliekime profesionaliai, bet atsargiai prie vaiko sielos, tuo sąlygodami tinkamą pamatą sėkmingam jo gyvenimui.

Prienų „Revuonos“ vidurinės mokyklos vyr. mokytoja Ramunė Liutvynskienė