Biblioterapija – gydymas knyga

Liepos 21 dienos vakarą Birštono kurhauzo salė buvo pilna žmonių, atėjusių į Birštono viešosios bibliotekos surengtą susitikimą-biblioterapiją su žinoma rašytoja, žurnaliste Audrone Urbonaite ir psichologu-psichoterapeutu Timu Petraičiu.

 

Šis susitikimas – tai dar vienas Birštono viešosios bibliotekos projekto „Inovatyvių terapijų taikymas ir sklaida bibliotekoje“ renginys.

 

Kaip vyksta gydymas knyga?

T. Petraitis yra baigęs Vytauto Didžiojo universiteto studijas, turi sveikatos psichologijos magistro laipsnį, taip pat studijavo ir tobulinosi HEPI (egzistencinė kryptis). Kalbėdamas apie biblioterapijos reikšmę, svečias pastebėjo, kad naudojant sveikatinimui šį metodą galima ne tik daug sužinoti, rasti atsakymus į rūpimus klausimus ir geriau pažinti save, bet susipažinti ir su seniai mirusių autorių mintimis ar pastebėjimais, kurie tinka ir šiuolaikiniam žmogui. Kaip pavyzdį nurodė M. Tveno ištartą frazę „Per gyvenimą patyriau daug baisių dalykų, o kai kuriuos iš tikrųjų“. Tai reiškia, kad mes galime prisigalvoti ir įsivaizduoti daug nebūtų dalykų, jų baimintis, nors jie ir neįvyksta.

Palietęs biblioterapijos pradžią ir ištakas Lietuvoje, T. Petraitis sakė, kad bibliografijos tėvu Lietuvoje laikomas psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas, kuris, beje, pats apie tai ir paskelbė.

Kaip iš tikrųjų vyksta gydymas knyga? Pasak psichologo, pirmiausia žmogų reikia išklausyti, suprasti, kur jis nesusitvarko su situacija ar jausmais. Beklausant prieš akis iškyla vaizdiniai, kurie kartais ima panašėti į kokį nors matytą kino filmą ar skaitytos knygos pavienius personažus. Tada žmogui ir duodama skaityti ta knyga, kad jis pats kažką išskaitytų ir suprastų, galbūt rastų atsakymą į ramybės neduodantį klausimą.

Pasak T. Petraičio, žmonėms, turintiems „grėsmingą sąžinę‘, vertėtų perskaityti Jurgio Gimberio knygą „Kačių dresavimas“, o tiems, kurie nori išsiaiškinti, kas jie yra ir kokia jų paskirtis, – Elis Miler „Gabaus vaiko dramą“.

Na, o jeigu norite sužinoti gražių ir pamokančių bei prasmingų istorijų, psichologo nuomone, verta paieškoti atsakymų Jack Canfield, Mark V. Hansen knygelėje „Atgaiva sielai“’. Tai istorijų rinkinys, priverčiantis žmogų į savo gyvenimą pažiūrėti iš naujo. Kiekviena iš šių istorijų pažadina norą pažinti žmogų ir bando mums pasakyti, kad meilė, drąsa ir užuojauta gali būti ir mūsų pačių gyvenimo istorijos dalis.


Žurnalistė kalbėjo drąsiai ir atvirai

Kaip sakė pristatydama A. Urbonaitę bibliotekininkė Stefanija Puskunigienė, pirmąjį savo romaną „Posūkyje – neišlėk“ žurnalistė parašė tada, kai sirgo vėžiu. Knyga buvo tokia populiari, kad leidimą teko kartoti keturis kartus. Tai rodo, kad nemažai žmonių knygoje atrado save arba atsakymus į ramybės neduodančius klausimus.

Viešnia drąsiai ir atvirai kalbėjo apie žurnalistinio darbo užkulisius, kaip reikia kovoti su pačia savimi ir savo sąžine, kai nori padaryti „pritrenkiantį“ reportažą, interviu. Tik vėliau pagalvojama apie savo pašnekovą, ką jis jaučia, ką vėliau supranta, kai atviravo tavimi pasitikėdamas. To reikalavo darbas, to iš tavęs tikėjosi vadovai. O galų gale ir patį pagauna medžiotojo azartas, kaip išgauti, kokiais būdais prašnekinti ir išpešti norimą informaciją. Žurnalistė kalbėjo kaip visada drąsiai ir atvirai, nevyniodama žodžių į vatą. Skaitytojai pasigenda konkretumo, tiesos ir suprantamų, žmogiškų straipsnių. Iš tikrųjų, niekas nesiginčys, kad mūsų spaudoje vyrauja tendencingi, užsakomieji straipsniai arba brukami menkaverčiai skaitalai. Na, kam gali būti įdomu ir rūpėti, kada ir kokia „žvaigždutė“ nusilaužė nagą, pasididino krūtis ar pan.? Taigi skaitytojams, užuot pateikus intelektualius straipsnius, brukamos žinutės apie „pupytes“ ir jų banalų gyvenimą bei problemas.

Daugiausiai žmonių sujaudino pirmoji autorės knyga, parašyta sergant vėžiu. Nėra abejonės, kad ji buvo atspirties taškas ne vienam viltį beprarandančiam žmogui.

„Aš pagalvojau apie vėžiu sergančius žmones. Daug kas dėkojo, nes padariau gerą darbą. Liga yra Dievo dovana, kada žmogus supranta, kad reikia daryti tai, ką nori. Arba padarai ką turi padaryti, arba niekada nepadarysi. Po vėžio operacijos lieka mažiau jėgų, tačiau reikia prisitaikyti prie kitokio ritmo. Anksčiau buvau niurzglė, viskas buvo negerai, ne taip… Dabar atsirado daugiau pozityvių dalykų. Aišku, sergant paskutine vėžio stadija taip jau nebūna, nes kankinanti fizinė būsena atima jėgas, neturi jėgų kovoti. Tačiau ir sunkūs ligoniai atranda savyje jėgų“, – pasakojo A. Urbonaitė, pastebėdama, kad knygos rašymas jai buvo tam tikra terapija. Pati autorė prisipažino, kad jai daug padėjo, o gal net ir išgelbėjo, knygos rašymas, lankymasis ir gyvenimas tam tikrą laiką Taivane, vienuolyne. Ten buvo verčiama piešti rašmenis, juodai apsirengus eiti kvadratais 10 val. per dieną, medituoti su gongais ir kt. Viską reikėjo atlikti tiksliai, neklystant, ir galvoti apie savo ligą nebuvo kada.

Žurnalistė apžvelgė visas savo parašytas ir išleistas knygas: „Posūkyje neišlėk“, „Cukruota žuvis“, „Žydiškų daiktų kambarys“ ir „Mano didžioji nuodėmė žurnalistika“. Ilgiau apsistojo ties paskutiniąja „Mano didžiausia nuodėmė žurnalistika“.

Visi rašytojos, žurnalistės kūriniai parašyti sarkastiškai, su humoru, pašaipa žmogiškosioms silpnybėms, ydoms, pasipūtimui.

Uždavus klausimą apie visose knygose jaučiamą gerą humoro dozę, autorė paaiškino, kad tai prigimtinis dalykas. Pasak jos, visą gyvenimą buvo drovi ir nedrąsi. Bet elgėsi priešingai – kuo labiau bijojo, tuo uždavinėjo pašnekovams nepatogesnius ir įžūlesniu klausimus.

„Ko dabar bijau? Kai pabūni už ribos, ribos nebijai. Bijau, kad gali ateiti diena, kai atėjus pas gydytoją tikrintis mėginys bus blogas. Vieną kartą gali atlaikyti viską, bet pasikartojančius dalykus – labai sunku. Žmonės bijo visko – fizinio ir dvasinio skausmo, vienišumo, skurdo, kad kas nors neatsitiktų vaikams“, – sakė rašytoja.

Žurnalistė atsakė į susirinkusiuosius dominančius klausimus, diskutavo. Paklausta, ar dar parašys kokią knygą, autorė pažadėjo dar išleisti „Žiurkutę“.

Renginio pabaigoje „Tulpės‘ sanatorijos psichologė B. Gelumbauskienė perskaitė T. Petraičio straipsnį „Aš ir mano liga‘.

DSCF4131

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close