Mūsų krašto didžiavyrių pėdsakai Vilniuje. Pirmasis ratas (II)
Tautinio švietimo centre
Čia pat, Domininkonų gatvėje, paminklinė lentelė ant 11-ojo namo sienos liudija, kad šiame name veikė Jurgio ir Marijos Šlapelių lietuviškųjų leidinių knygynas. Įdomu tai, kad 1910–1919 m. aktyvūs šio knygyno klientai buvo Birštono klebonas Jonas Karvelis, Jiezno klebonas Jonas Galaunė ir Nemajūnų klebonas Povilas Burbulis. Šiame knygyne jie įsigydavo ne tik JAV leistų maldaknygių lietuvių kalba, bet ir pasaulietinės literatūros. Nuolatinis šio knygyno klientas buvo slabadiškis, tuo metu Vilniaus kunigų seminarijos seminaristas, o vėliau žinomas Lietuvos klebonas, kraštotyrininkas Pranas Bieliauskas (Iš Slabados kaimo į Vilniaus katedrą. Kunigo Prano Bieliausko užrašai. 1883–1911 metai. –Trakai, 2013, p. 137–138). „Nusiunčiau per dieduką Maželį dr. Jurgiui Šlapeliui laiškelį, prašiau atsiųsti į seminariją mano vardu įvairiausių atvirukų su lietuviškais tekstais, albumėlių ir knygų, kurios tiktų vardinių proga padovanoti draugams, tačiau padariau pastabą, kad siuntinyje nebūtų nieko prieštaraujančio seminarijos dvasiai. Gavau siuntinių už 36,5 kapeikos. Čia buvo atvirukai „Kur bėga Šešupė“, „Lietuva,Tėvyne mūsų“, „Po apsilankymo žandarų“, „Rugiapjūtė“, kun. Jono Jaškevičiaus ir kitų knygos: „Lietuvių tauta“, „Lurdas“, „Dievaitis“, dailės parodos albumėlis“(Ten pat, p. 136). Knygos ir atvirukai pasklisdavo po krašto kaimus.
Holovčinskių palaikai Vilniaus domininkonų (Šv. Dvasios) bažnyčioje
Nepaprastai didelę įtaką mūsų kraštui, Jieznui ir Balbieriškiui, savo ūkine ir politine veikla darė kunigaikščioMotiejaus Mikitinyčiaus palikuonys Holovčinskiai. Jaroslavas (1520–1567), Kauno seniūnas, suformavo Jiezno krašto kaimus, Sčiastnas (1541–1610), Minsko pilininkas, Lubošanų seniūnas, Jiezno ir Holovčino dvarų valdytojas, 1581 m. įkūrė Jiezno miestelį ir pastatė Jiezno kalvinų maldos namus bei Jiezno pilį. Jis buvo vedęs Halską Hodkevičiūtę, su kuria 1576 m. susilaukė dukters Reginos, o 1590 m. – Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos senatoriaus Jono Holovčynskio. Dukra Regina, ištekėjusi už Mtislavlio vaivados Mikalojaus Kiškos, 1633 m. pardavė Jiezno dvarą Pacams. Jonas mirė 1630 m. Holovčine dar ilgą laiką gyveno jo našlė Elena Valavičiūtė. Ščastnas Holovčinskis turėjo brolį, Balbieriškio dvaro valdytoją Jaroslavą, kuris 1612 m. lapkričio 2 d. fundavo evangelikų reformatų maldos namus. Dar kelis dešimtmečius Balbieriškyje vyko įnirtinga katalikų kova su reformatais. Katalikai prievarta, nepaisydami teismų sprendimo, užgrobė reformatų maldos namus. (Šiai įdomiai religinei priešpriešai skirsime specialiai paruoštą straipsnį.) 1672 m. Holovčinskiai savo Balbieriškio valdą perleido Pacams, o šie – Sapiegoms. XVI a. pabaigoje ir XVII a. pirmoje pusėje kunigaikščiai Holovčinskiai buvo reformatai evangelikai –kalvinai,XVII amžiuje jie jau buvo persekiojami. Kur jie galėjo būti palaidoti? XIX a. Pabaigoje išleista knyga „Sapiegos“ atskleidžia istorinę tiesą.Viena iš Aleksandro Holovčinskių, Žemaitijos pilininko Aleksandro, dukrų Ona ištekėjo už Kristupo Stepono Sapiegos. Kristupas Steponas mirė 1628 m. Knygoje pabrėžiama, kad „jis buvo palaidotas Vilniuje, Domininkonų bažnyčioje, kunigaikščių Holovčinskių karstuose“. Aleksandras Holovčinskis buvo žymus XVII a. kovų su švedais dalyvis, perėjęs į katalikybę.1643 metais čia buvo palaidota ir jo dukra Ona Holovčinskaitė-Sapiegienė (Sapiegowie: materialy historyczne-genealogiczne.wydano przed Gebethner i Wolff. – Warszawa, 1891, t. 2, s. 57–61). Jau anapilin išėjęs žinomas Lietuvos Statuto tyrinėtojas, studijos apie Leoną Sapiegą autorius Stanislovas Lazutka teigė, kad yra matęs kitų Holovčinskių paminklines lentas Domininkonų bažnyčioje. Dabar šios bažnyčios rūsiuose pilna mumijų, išmėtytų karstų ir žmonių kaulų. Juos tiria žinomas Vilniaus universiteto Histologijos ir antropologijos katedros profesorius, habilituotas daktaras Rimantas Jankauskas. Vienaip ar kitaip, Vilniuje turime vietą, kur galime nusilenkti XVI a. pabaigos–XVII amžiaus žymiems mūsų krašto kūrėjams,.Lietuvos diduomenės atstovams Holovčinskiams.
Pacų rūmai Didžiojoje gatvėje 7
Apsukę ratą, grižtame į Pacų rūmus Didžiojoje gatvėje.Tai triaukštis gotikos, baroko ir klasicizmo stilių pastatas su dviaukščiu pagalbiniu korpusu. Daugelio patalpų rūsiai gotikiniai. Deja, rūmai labai apleisti. Juos 1673 metais įsigijo LDK etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. 1688 metais čia viešėjo Lenkijos karalius, LDK didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis. XVIII amžiuje juos valdė kiti Pacų giminės atstovai, o XVIII amžiaus pabaigoje jie atiteko Liudvikui Pacui. 1812 metais rūmų savininko rengtuose pokyliuose dalyvavo Rusijos caras Aleksandras I, o vėliau ir Prancūzijos imperatorius Napoleonas. 1831 m. po pralaimėto sukilimo paskutinysis vyriškos linijos Pacas pasitraukė į užsienį, tad rūmai buvo konfiskuoti ir įvairiais istoriniais laikmečiais juose buvo įsikūrusios įvairios valstybinės įstaigos.
Neišlikusi Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčia
Pakeliui į Aušros vartus tarp Arklių, Visų Šventųjų ir Karmelitų gatvių yra nedidelis Lazdynų Pelėdos skveras. Yra išlikusios istorinės nuotraukos, kad dar iki 1877 m. šioje vietoje stovėjo Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčia, kurią 1637 metais fundavo LDK akancleris Steponas Pacas. Greitai šalia bažnyčios įsikūrė ir basųjų karmeličių vienuolynas.1655 m. į Vilnių įsiveržę Rusijos kazokai nusiaubė miestą, išgrobstė arba sunaikino meno vertybes. Tik 1692 metais bažnyčia buvo atstatyta, sugrįžo ir seserys karmelitės. 1865 metais, po 1863–1864 m. sukilimo, basųjų karmeličių vienuolynas buvo uždarytas, o po 12 metų carizmo iniciatyva buvo nugriauta ir pati bažnyčia. Kaip atrodė ši Pacų paveldo bažnyčia? Tai buvo vienanavis plytų statinys, žvelgiant iš viršaus atkartojantis lotyniško kryžiaus formą. Pagrindinis pastatas buvo papuoštas puskolonėmis ir arkiniu karnizu, į dangų stiebėsi keli bokšteliai ir nedidelis kupolas. Bažnyčios viduje virš pagrindinio altoriaus puikavosi šv. Juozapo paveikslas, o navos nišose – šv. apaštalų Petro ir Povilo statulos (http://mvitalijus.blogspot.com/2015/03/apie-nesancia-sv-juozapo-suzadetinio.html).
Perėjome tik vieną valandą ar pusantros trunkantį maršrutą, susijusį su mūsų kraštų didžiavyriais. O tų maršrutų galėtų būti daugiau: XIX a. II pusės Birštono kurorto gydytojų gyvenimo pėdsakais, Bartoševičių giminė Vilniuje, Stanislovo Moravskio metai Vilniuje, krašto žmonės Vilniuje 1900–1920 metais ir daugiau.
Žinoma, pirmiausia turime išnaudoti tai, ką mes čia patys turime. Nuostabus ir įspūdingas Birštonas. Jis gražus visų pirma dėl darbščių ir atsakingų, atsidavusių eilinių Birštono žmonių uolaus darbo. Bet kurių spalvų valdžia, turėdama tokias sąlygas ir lėšas, tokius žmones, pasiektų nė kiek ne mažiau, gal dar ir demokratinė piliečių saviraiška būtų nesukaustyta ir didesnė.
Jau daugiau kaip prieš metus kalbėjome, prašėme ir reikalavome tinkamo paveldo objektų panaudojimo, informacijos apie juos. Deja, prie „Birutės“ (buvusio „Lidijos“) šaltinio nėra jokios informacijos – nei lietuviškai, nei kitaip. Šaltinio atradėjas žymus lenkas, socialdemokratinių pažiūrų žmogus, gydytojas, kovotojas su nacių okupantais. O kaip ir kada tas šaltinis buvo surastas? O „Tulpės“ biuvetė ar ką nors sako? Būtų daugiau demokratinės saviraiškos, patys žmonės valdžiai tai nurodytų. Dabar ką, laukiam komandos?! O ką kalbėti apie 1863–1864 m. sukilimo vietų Birštono krašte įamžinimą?! Juk tai padidintų ir Birštono svečių susidomėjimą.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
