„Su daina – lengviau gyventi“
Prienų kultūros ir laisvalaikio centro mišrus choras „Šilas“, vadovaujamas Aldonos Šyvokienės, birželio 25 – 28 dienomis dalyvavo VIII Šiaurės ir Baltijos šalių chorų festivalyje Rygoje.
Šį renginį prieš 20 metų Rygoje organizavo nepakartojama asmenybė, puikus latvių dirigentas Imantas Kokaras. Pirmąją festivalio dieną, ketvirtadienį, jo garbei skirtas koncertas buvo transliuojamas iš Universiteto salės į aikštę. Dainavo Rygos kamerinis choras „AVE SOL“, antroje dalyje – „Dzieduonis“ ir Latvijos dirigentų choras. Šių eilučių autorei teko laimė būti salėje ir pajusti latvių meilės dainai grožį ir stiprybę. Festivalį atidarė Latvijos kultūros ministrė Dace Melbarde, apsirengusi tautiniu kostiumu. Pirmiausia kiekviena šalis prisistatė. Lietuvai atstovavo Šiaulių „Polifonija“ (vad. Tomas Ambrozaitis) su daina „Pempel, pempel“.
Penktadienį Latvijos muzikos akademijoje vyko Meistrų klasės užsiėmimai. Kadangi buvo galima rinktis, mes ėjome mokytis džiazinio dainavimo. 15 val. prasidėjo chorų eitynės Rygos senamiesčio gatvelėmis prie Laisvės paminklo, kur sugiedojom Latvijos himną.
Šeštadienis – savivaldybių diena. Mes vykome į Tasu miestuką, kur dainavome, vaišinomės ir apžiūrėjome įspūdingą Jaunmuokų pilį. Vakare vykome į Tukumą, kur vyko miesto šventė gamtoje prie Durbės pilies.
Sekmadienį nuo 8 val. chorai jau repetavo Miežaparke, kur yra pagrindinė Latvijos dainų švenčių estrada. 6400 dalyvių (202 chorai) iš Estijos, Lietuvos, Islandijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Norvegijos ir daugybė chorų iš Latvijos galingai užtraukė Latvijos himną. Visi tautiniais rūbais, su vainikais ant galvų ir žolynų puokštėmis rankose – tik latviai taip sugeba… Smagu buvo su kitais traukti dzūkų dainą „Teka teka šviesi saulė“ ir Ksavero Sakalausko-Vanagėlio „ Kur giria žaliuoja“. Tai buvo aukšto lygio renginys. Dainininkus sveikino Latvijos ministrė pirmininkė Laimdota Straujuma ir kiti svečiai. Šventę puošė ir šokėjai savo pasirodymais, ypač K. Olofo kantata „Carmina Burana“. Nepatikėsite, bet vieną dainą šitokioje didelėje estradoje teko net kartoti… Janio Rainio daina „Vėjeli pūsk“ sudainuota perduodant festivalio vėliavą Švedijai.
„Kadangi Islandija buvo mums per toli, tai dalyvavome septyniuose festivaliuose – Rygoje, Gotlande, Norvegijoje, Suomijoje, Estijoje Švedijoje ir šiemet vėl Rygoje“, – pasakojo dainininkai. Nuo 1995 m. (šiemet sukanka 20 metų) visuose festivaliuose dalyvavo penki mūsų choro nariai: Janina Briedelienė, Gražina Polekauskienė, Katerina Buinickienė, Gražina Mikušauskaitė ir, žinoma, mūsų choro siela – vadovė Aldona Šyvokienė. Choristus vienija meilė dainai, turiningas laisvalaikio užimtumas, nuoširdus bendravimas. Taip plečiamas akiratis – ruošimasis festivaliams verčia pasitempti, tobulėti. Labai svarbu kelionės ir išvykos. Eini į repeticiją po darbų nuvargęs, o grįžti lyg naujai gimęs.Vadovė sugeba mus gerai paruošti, o koncertų metu savo ramumu suteikia pasitikėjimo savo jėgomis, uždega noru dar geriau sudainuoti. Dėkui mūsų vadovei Aldonai Šyvokienei už puikiai organizuotą kelionę, Rygos senamiestyje surastą jaukų viešbutį (galėjome grožėtis naktine Ryga). Grįždami dar aplankėme Rundalės rūmus su garsiuoju parku.
Dėkojame Kultūros ir laisvalaikio centrui, jo direktoriui J. D. Aksenavičiui už nuolatinį dėmesį ir paramą. „Užtat Prienų „Šilas“ taip gražiai atstovavo Lietuvai, kartu su kitais 14 lietuvių chorų, Šiaurės ir Baltijos šalių festivalyje Rygoje“, – kalbėjo choristai.
Norėtųsi palinkėti chorui ir toliau savo meilę dainai nešti į klausytojų širdis. Būkit sveiki ir laimingi!
N. Kvietkauskaitė
———————————–
Prisiminimai iš pirmojo Šiaurės Baltijos šalių chorų festivalio
1995 m. liepos 12-16 dienomis Rygoje vyko Pirmasis Šiaurės Baltijos šalių chorų festivalis, kuriame dalyvavo chorai iš Lietuvos, Estijos, Suomijos, Danijos, Švedijos, Norvegijos ir Islandijos.
Tai buvo graži ir įspūdinga šventė. Kadangi šventėje dalyvavo choristai net iš 8 valstybių, o Latvija turi senas dainų švenčių organizavimo tradicijass (čia dainų šventės organizuojamos nuo 1983 m.), tai galima suprasti, kad reginys iš tiesų buvo didingas.
Labai įspūdinga buvo pirmoji repeticija, nes galėjome iš arti stebėti kitų šalių tautinius drabužius, jų valstybines vėliavas. Kai pranešėjas paskelbė, kad į estradą įžygiuoja Islandijos kolona, mes, lietuviai, jiems labai plojome, taip atsidėkodami už tai, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tuo metu dar nebuvo išblėsęs mūsų didžiulis pakilimas ir džiaugsmas, kad esame laisvi.
Apgyvendino mus mokykloje. Nuotaika pakili, šventiška. Dieną, kai nebūdavo repeticijų, vykdavo ekskursijos po miestą, lankėmės koncertuose, kuriuos įvairiose miesto dalyse rengė patys geriausi atlikėjai. O vakarais mokykloje ilgai netildavo muzika, dainos, vykdavo šokiai.
Prieš šventinį koncertą chorai vyko koncertuoti į jiems paskirtus rajonus. Mes su kitais kolektyvais vykome į Tukumą, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „smėlio kalvos“. Tai rajonas už 65 km nuo Rygos. Koncertas buvo gražus ir įspūdingas. Po koncerto vykome į seną dvarą, tokį didelį ir slėpiningą… Ten mus vaišino, šokome, dainavome, žaidėme tautinius žaidimus, turėjome progos iš arčiau susipažinti su švedais ir norvegais, kurie buvo kartu su mumis. Tik gaila, kad trukdė kalbos barjeras. Tarp mūsų buvo mažai kalbančių užsienio kalbomis.
Ir štai – liepos 15-oji, dainų diena. Kolonos, kiek akys užmato, pasipuošusios tautiniais drabužiais, savo tautinėmis vėliavomis, žygiuoja Rygos gatvėmis į estradą. Visi sveikina, mojuoja rankomis, daug kur girdėti lietuviški sveikinimai. Tai jausmas, kurio neįmanoma aprašyti, jį reikia išgyventi.
Šventei pasibaigus buvo traukiami burtai, kurioje šalyje vyks antrasis festivalis. Burtai lėmė Švediją. Mes su nekantrumu pradėjome laukti kelionės į šią dar nematytą šalį.
Prienų KC choro „Šilas“ seniūnė Regina Baltrušaitienė
