Garbingi Prienų savivaldos puslapiai (II). Prienų pavieto pareigūnai 1791–1794 m.
1792 m. vasario 14 dieną klebono Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus pamokslas, pasakytas Prienų parapijinėje bažnyčioje.
Tą dieną, kaip ir dabar, į išorėje restauruojama žalsva spalva papuoštą Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčią plūdo išrinkti pavieto seimelio deputatai, kiti piliečiai. Iš pačio ryto jie pritarė 1791 m. gegužės 3 dienos konstitucijai, išrinko deputatus, turinčius įteikti padėką valdovui ir Seimui. Pasak Seime dalyvavusio žymaus Respublikos veikėjo, Kalvių dvaro savininko Tomo Vavžeckio prisiminimų, tai buvęs pirmas seimelis, „kuriame jis matė tik susirinkusius piliečius, kuriame niekas nesimušė, netriukšmavo, o tarėsi ramiai ir protingai“ (Ramutė Šmigelskienė-Stukienė. Už ar prieš reformas. Ketverių metų seimo nutarimų įgyvendinimas LDK pavietuose 1788–1792 m. –„Istorija“, 2009, Nr.2, p.15).
Susikaupę žmonės laukė, kol į sakyklą pakils vidutinio ūgio, garbanotais plaukais, energingų judesių, tiesios laikysenos penktą dešimtmetį bebaigiantis Prienų ir Gražiškių klebonas, žymus Respublikos dvasininkas, talentingas pamokslininkas, daugiau kaip 100 žymių pamokslų autorius, ugningas pilietis, Vilniaus jėzuitų akademijos (Universiteto) dėstytojas Mykolas Pranciškus Karpavičius. Gegužės 3-osios Respublikos konstituciją sulyginęs su Dievo įstatymais, per Mozę perduotais išrinktąjai tautai, jis pabrėžė, kad „naujas Seimo įstatymas iškėlė Prienų pavietą, naujas įstatymas nustatė specialius seimelių įstatus, naujas įstatymas rinkimus į visas pareigybes atviru ar slaptu balsavimu pavedė vien kilmingiesiams –vietiniams bajorams“ (Karpavičius Mykolas Pranciškus. Rinktiniai pamokslai, V., 2003, p.207). „Laikykitės įstatymų, garbingi piliečiai, saugokite pagrindinį valstybės įstatymą kaip savo gyvenimą, turtą ir kraują; pagarba šiam įstatymui grįskite savo laimę, garbę ir orumą, šią meilę įstatymui skiepykite savo palikuonims. Ir tai aš šiandien nusprendžiau esant labiausiai deramu pasveikinimu ir palinkėjimu, tau, garbusis Prienų paviete, pirmą kartą čia susirinkęs vykdyti naujus įstatymus“(Ten pat, p.208).
Pasveikinęs į Prienų pavieto seimelį išrinktuosius, pamokslininkas pasakė labai įtaigų, kiekvieną sekundę priverčiantį susikaupti pamokslą. Pamokslą sudarė dvi nepertraukiamos dalys. Pirmoje dalyje buvo išaukštinta įstatymų viršenybė ir žmonės, kurie juos kūrė. Kaip ir Prienų bažnyčioje ištarti pirmieji žodžiai, taip ir šie aktualūs buvo ne tik to laikmečio Prienų pavietui, bet, su kai kuriomis išimtimis, ir dabar: „Gerbkite savo Konstituciją, pamilkite ją; prisiekite jai,kaip savo palikuonių laimės pamatui, kaip savo laisvės ir nuosavybės neliečiamumo bei egzistencijos garantui, kaip vienintelei priemonei, apsaugojusiai mūsų šalį nuo galutinio išdraskymo. Saugokite ir ginkite šį pagrindinį savo valstybės įstatymą nuo visuotinės ramybės drumstėjų, kad tai matydamos apsišvietusios tautos įsitikintų tuo, ką apie mus jau visuotinai ėmė kalbėti: štai stipri tauta! Štai sveikai mąstantys ir išmintingi žmonės! Štai laisva, žmoniška ir protinga karalystė! Štai kilnūs ir apsišvietę įstatymų leidėjai!“ (Ten pat, p.210).
Antroje pamokslo dalyje Mykolas Pranciškus Karpavičius daug dėmesio skyrė piliečių vienybei kovojant su galima Rusijos agresija 1792 m. Mūsų politinė padėtis dabar kitokia, nors mūsų valstybei irgi grasinama, tad vertėtų įsiklausyti į garbingo parapijos klebono žodžius: „Nereikia daug aiškinti, kas yra tikroji tautos laimė. Saugumas nuo užsienio užpuolikų prievartos ir nelaisvės, vienų smurto kitiems, ramybė namuose, asmens, nuosavybės, amatų, garbės ir šlovės laisvė, < > Ir kuris gi užsienio priešas galėtų kelti mums baimę, kai visa tauta bus suvienyta priesaikos. Kai visi vienodai mąstysime, vieno norėsime ir viena darysime? < > Mums daugiau nebėra ko bijotis, nebent savų išdavikų, trokštančių sukelti pilietinį karą. Tačiau būkime tikri, kad į mūsų šalį neįžengs joks svetimas karys, kol pačioje šalyje nekils kokia nors suirutė ir maištas; ir kaip tik dėl to mūsų priešai nori pirmiausia sukelti sumaištį, kad jos malšinimo dingstimi svetima kariuomenė pradėtų lieti mūsų kraują. Bet juk jūsų galioje maištingoms sieloms visur drąsiai pastatyti neperžengiamas užtvaras“ (Ten pat, p .211–212).
Žymus Respublikos dvasininkas pabrėžė tiek Gegužės 3-iosios konstitucijos, tiek 1791 m. lapkričio 9 dienos privilegijos laisvam Prienų miestui svarbą: „Miestai ir miesteliai atviri bajorams ir dėl to jų bajorystė niekaip nenukenčia. Visi miestų amatai ir prekyba leisti bajorams, neužsitraukiant dėl to jokios nešlovės. Seniūnijos įpareigotos visais laikais remti neturtinguosius bajorus ir palengvinti jiems išlaikyti dvarus. Miestiečiai atleisti nuo baisios duoklės uzurpuotoms jurisdikcijoms ir įpareigoti kartu ginti tėvynę. Valstiečiai paimti viešosios teisės globon, apsaugoti nuo prižiūrėtojų, valdytojų ir tūkstančio jų krauju turtėjančių dvaro tarnautojų lupikavimo ir žiaurumo. Anų pusdievių, kurie dar lopšyje gaudavo pelningiausias tarnybas ir seniūnijas, puikybė apribota“ (Ten pat, p.214).
Pamokslas užtruko apie valandą. Pabaigoje M. P Karpavičius akcentavo: „Saugokime ištikimai įstatus, nuo kurių priklauso mūsų laisvė ir laimė. Turite, garbingieji piliečiai, savo būryje doro patriotizmo vadovų, su jais ir paskui juos, kupini doros dvasios, mokykitės mylėti įstatymus ir jų laikytis, ir tada su pagarba tars aplinkinės tautos, matydamos mus ištikimus įstatymui ir laimingus: štai kokia išmintinga ir protinga tauta! Didelė ir kilni tauta!“ (Ten pat, p.222).
Buvo 1792 metai, ir tada tauta buvo suprantama kaip bajorai, dvasininkai ir aristokratai, ir laisvi nuo baudžiavos valstiečiai, gyvenantys Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžioje Kunigaikštystėje, t. y. Jungtinėje Abiejų Tautų Respublikoje. 1794 metais Prienų ir Gražiškių klebonas aktyviai parėmė 1794 m. sukilimą prieš Rusijos carizmą. 1794 m. balandžio 24 dieną jis su kitais žymiais veikėjais sudarė sukilimo Vyriausiąją Lietuvos tarybą, vadovavusią sukilimui LDK. Dar XVIII amžiaus 8 dešimtmetyje jis įkūrė Prienų parapinę mokyklą. Nuo 1797-ųjų iki 1803 m. M. P Karpavičius buvo Vygrių vyskupas. 1803 metais vyskupas mirė Beržininkuose ir palaidotas Vygrių vienuolyne. Ar šis 20 metų Prienų parapijai atidavęs klebonas, žymus politinis veikėjas, atsakingas pilietis, praėjus 25 metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, nenusipelnė koplystuppio prie bažnyčios arba bent paminklinės lentelės su su užrašu: „Mykolas Pranciškus Karpavičius – Prienų parapijos klebonas-pamokslininkas 1775–1797 m., 1797–1803 m. – Vygrių vyskupas, aktyvus Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos politinis veikėjas“?! Tas užrašas turėtų būti lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis.
Tai yra Prienų istorijos garbės ženklas. Neišsižadėkime jo. O gal kad kalbėjo lenkų kalba, jis mums nepriklauso? Atraskite tarp proto žmonių lietuviškumo dvasią ir kalbą XVIII amžiuje?!O gal tuo nereikia domėtis ir tyrinėti dėl to, kad dabar Prienuose nedaug beliko žydų, visai neliko vokiečių, neliko sinagogos ir Augsburgo protestantų maldos namų?! Neliko kolūkių pirmininkų sugriautų ar kitaip prarastų dvarų,bet ar neturime pasinerti į jų tyrinėjimą, pristatymą visuomenei? Glumina, kad iki šiol neparašytos viso didelio regiono asmenybei Juozui Brundzai, žinomiems Prienų pramonės tėvams Goldbergui ir Šakovui ir kt. skirtos studijos!
Tarp dvidešimt septynių 1794 m sukilimą LDK skelbusių ir jam vadovavusių Vyriausiosios tautinės tarybos narių buvo net 3 Prienų pavieto atstovai, pareigūnai: klebonas Mykolas Pranciškus Karpavičius, Prienų žemės ribų teisėjas Simonas Vyšnevskis, Prienų vaiskis (rūpinosi į karą išvykusiųjų žmonomis ir vaikais) Tadas Vysogerdas. Aukščiausioji Lietuvos valdžia sukilimo metu visą laiką pažymėjo begalinę prieniečių drąsa ir atsakomybę?! Ar tuo neturine didžiuotis?! Bet apie tai nekalbame…
Prienų pavieto pareigūnai 1791–1794 metais
Prienų pavietas ypatingas tuo, kad neparėmė prorusiškos Targovicos konfederacijos, išsiuntė karinius pulkus ginti Respubliką ir iki 1794 m. sukilimo numalšinimo dirbo pavieto valdžios pareigūnai. Juos 2009 m. lenkų kalba išleistame Lenkijos mokslų akademijos Istorijos instituto leidinio „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pareigūnai“ II tome paskelbė lenkų istorikai Henryk Lulewicz, Andrzej Rachuba ir kiti. Štai tie garbūs Prienų pavieto pareigūnai, rezidavę Prienuose:
1) statytojas (atsakingas už statinius) Juozas Rafanovičius,
2) vėliavininkas (karinis viršininkas) Tomas Iliničius,
3) taurininkas Stanislavas Stanilevičius,
4) drėvininkas Stanislavas Fogleris,
5) gorodnyčius Jokūbas Plichovskis,
6) prievaizdas Juozas Fogleris,
7) žirgininkas Valentas Zelionka,
8) raikytojai: Antanas Lappa (1791–1793 m.) ir Mykolas Dylevskis (1794 m.)
9) virtuvininkas Antanas Pnievskis,
10) girininkas Pranciškus Ksaveras Osipovskis,
11) medžioklis Aleksandras Koreva,
12) maršalka (bajorų vadas)Antanas Ignotas Chrapovickis,
13) ginklininkai: Kristupas Lukaševičius, Dominykas Babeckis,
14) tiltininkas (prižiūrėjo tiltą, rinko važiavimo mokestį),
15) stovyklininkas Adomas Kosakovskis,
16) žemės teismo aktų raštininkai: Bartolomėjus Slunka,Višnevskis,
17) žemės teismo dekretų raštininkas Vincas Višnevskis,
18) aludaris Jokūbas Zielionka,
19) pataurininkis Tadeušas Bžozovskis,
20) prievaizdo padėjėjas Juozas Rodzianskis,
21) pakamaris (žemės ribų teisėjas) Simonas Edvardas Vyšnevskis,
22) pastalininkis Juozas Antanas Karpavičius (M. P Karpavičiaus sūnėnas),
23) iždininkas Karolis Volda Mejeris,
24) surašinėtojas Albrechtas Pilkovskis,
25) stalininkas Liudvikas Sopocka,
26) sargybininkas Juozas Pilkovskis,
27) stalo tarnas Antanas Zavadskis,
28) vaiskis Tadeušas Vysogierdas (Powiat Prenski-Urzędnicy Wiekiego Księstwa Litewskiego spisy, tom II, Wojewodstwo Trockie XIV–XVIII wiek, Warszawa, 2009, s.548–553).
Iš viso būrio pareigūnų išsiskyrė patyrę pareigūnai: pakaunės dvarų savininkai Juozas Rafanavičius ir Tomas Iliničius, Nikadvorčių dvaro savininkas Simanas Edvardas Vyšnevskis, Kašonių dvaro savininkas Liudvikas Sopocka.
Žemės teismo teisėjai
Ginčų dėl žemių tais laikais buvo daug. Tad daug buvo ir teisėjų, sprendžiančių tas bylas: 1) Vincentas Šelas, 2) Antanas Koreva, 3) Juozas Dolenga Kozierovskis, 4) Pranciškus Malachoviecas, 5) Karolis Jonas iš Voldo Mejeris, 6) Maksimiljanas Gavronskis, 7) Antanas Lappa, 8) Voicechas Iliničius (Ten pat, p.552).
Visi pareigūnai sunkiu Rusijos agresijos, 1794 m. sukilimo, metu dirbo sutelktai ir atsakingai.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
