Ištikimas Medeinės priesakams
Metų slenkstis – riba, kai žmogus atsigręžia atgal ir pasižiūri, ką gero nuveikė, kuo praėjęs laiko tarpsnis buvo ypatingas. Praėję metai paliko svarbių ženklų ir VĮ Prienų miškų urėdijos vyriausiojo miškininko Tado Zubavičiaus gyvenimo biografijoje: naujos profesinės ir visuomeninės pareigos, gyvenimo ir veiklos įvertinimas „Metų žmogaus“ titulu.
T. Zubavičius nelinkęs sureikšminti „Metų žmogaus“ titulo, nes, pasak jo, tai tik žaidimas. Žinoma, iš tikrųjų šie rinkimai yra savotiškas žaidimas, bet tai, kad sulaukė daugelio jį pažįstančių žmonių bei kolegų palaikymo, darbinių bei žmoniškųjų savybių įvertinimo, daug ką pasako. Tai jau nėra žaidimas.
Bet susipažinkime iš arčiau su šiuo jaunu miškininku, santūriu, nepilstančiu iš tuščio į kiaurą, bet keliais žodžiais pasakančiu esmę žmogumi. Tuo jis labai primena savo pirmtaką – irgi vyriausiuoju miškininku dirbusį Joną Koklevičių.
Iš gamtininkų dinastijos
Tadas yra kilęs iš gamtininkų Zubavičių dinastijos. Jo senelis Teofilis buvo savamokslis gamtininkas, dar vadinamas savamoksliu profesoriumi, kuris vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo žieduoti paukščius.
1937 m., prof. Tado Ivanausko pakviestas, Teofilis Zubavičius pradėjo dirbti Žuvinte. Garsusis gamtininkas norėjo, kad jo pastangomis sukurtame rezervate dirbtų gamtą mylintys ir jai atsidavę žmonės. T. Zubavičius kaip tik toks ir buvo. T. Zubavičius rezervate pirmiausia dirbo sargu, tačiau į jo pareigas įėjo ir paukščių stebėjimas, gamtos apsauga bei kova su brakonieriais. Vėliau jis ėjo rezervato vyriausiojo inspektoriaus pareigas.
Daugelį metų kartu su T. Ivanausku tyrinėjęs Žuvinto rezervatą T. Zubavičius nuo pat darbo pradžios atidžiai stebėjo gamtą ir pastebėjimus užrašinėjo. Šio savo įpročio ir užsiėmimo neatsisakė iki pat savo mirties 1993 m. Jo vardas visai pelnytai rašomas šalia gamtos profesoriaus, patriarcho T. Ivanausko, nes šie du iškilūs žmonės karo ir pokario metais sugebėjo Žuvintą išsaugoti ateities kartoms.
Nors ir nebaigęs specialių mokslų, Tado senelis buvo neeilinė asmenybė, tikras gamtos žmogus, kuris ne tik stebėjo, kas vyksta aplink, bet mokėjo įdomiai pasakoti ir tuos pasakojimus užrašyti. Jo straipsniai buvo publikuojami pasaulinėje spaudoje. T. Zubavičius pirmojo gamtos rezervato Lietuvoje gyvenimą aprašė knygose „Žuvinto ežero aukščiai“, „Ežero giesmė“, „Žuvintas ir jo gyventojai“. Jis buvo ir knygos „Žuvintas“ bendraautoris.
Tadas gerai prisimena savo garsųjį senelį, nes kartu su juo plaukiodavo Žuvinto ežere, stebėdavo gulbes ir kitus mažuosius rezervato gyventojus, o namų sode specialiai padarytu tinklu ar prietaisu gaudydavo paukščius žiedavimui. Su seneliu praleistas laikas liko Tado atmintyje ne tik kaip gražus vaikystės dienų epizodas, bet ir kaip meilės gamtai pavyzdys.
Tadas pasakoja, kad senelis išskirtine meile gamtai užkrėtė ir savo vyriausiąjį sūnų Algimantą, jo tėvą.
Algimantas Zubavičius baigęs vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus universitetą, įgijo biologo ichtiologo specialybę, dirbo Aukštadvaryje, vėliau Daugų žuvininkystės ūkyje. Tolesnį Algimanto gyvenimą lėmė irgi pažintis su gerbiamu profesoriumi T. Ivanausku. Beje, profesorius davė Algimantui priesaką apsilankyti Afrikoje, pamatyti jos gamtą, pažinti gyvūnus. Didžiąją T. Ivanausko svajonę apsilankyti Afrikoje Algimantas įgyvendino tik 1991 metais, o įspūdžius aprašė knygoje „Ilgas kelias į Afriką“.
Algimantas, kaip ir jo tėvas, stebėjo gamtą, gyvūnus (tiesa, labiau domėjosi žuvų veisimu ir auginimu, medžiokle) ir viską užrašinėjo. Šie užrašai pravertė rašant straipsnius ir knygas. Be to, rašydamas knygas „Seni laiškai iš Žuvinto“, „Iš gamtininko dienoraščio“ Algimantas panaudojo ir po tėvo mirties likusią archyvinę medžiagą. 2004 metais buvo išleista visų trijų kartų Zubavičių knyga „Ištikimybė Medeinei“. Paskutinį šios knygos skyrių parašė Tadas – tai turėtų būti ženklas, kad Zubavičių giminė tęs ir toliau rašys gamtos dienoraštį.
Dabar Algimantas Zubavičius – jau šešių knygų autorius, prisiekęs keliautojas, kolekcininkas, medžiotojas, be to, puikus senelis, atveriantis anūkams nuostabų miško deivės Medeinės pasaulį, vedantis juos gamtos pažinimo takais.
Tado sūnus Jonukas sako, kad labai smagu klausytis senelio pasakojimų, kartu vaikščioti po miškus, stebėti, kas ten vyksta. O kai senelis ir šautuvą anūkui išdrožia, tai miške visiškai saugu, jokie vilkai nebaisūs… Ar anūkas pasiduos miško dievaitės vilionėms, parodys laikas. Dabar jis tik vaikas…
Renkantis gyvenimo kelią abejonių nebuvo
Tado gyvenimo kelią tikriausiai irgi lėmė giminės genai. Nuo mažų dienų kartu su seneliu ir tėvu būdavo gamtoje, domėjosi ir stebėjo joje vykstančius reiškinius. Prie gamtos, miško, paukščių jį pratino ir senelis, ir tėvas. Tad baigęs vidurinę mokyklą ilgai nesvarstė, kokias studijas rinksis, – arba tuometinė Lietuvos žemės ūkio akademija, arba miškų technikumas. Tiesa, dar buvo svarstymų stoti į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą.
LŽŪA miškų fakultetą Tadas baigė 1993 metais ir gavo paskyrimą į Prienų miškų urėdiją. „Studijas baigiau turėdamas miškininko diplomą su medžioklės žinovo specializacija. Tais metais kaip tik medžioklė buvo perduota urėdijoms ir joms reikėjo specialistų. Prienų miškų urėdas Robertas Judickas ir kreipėsi į fakulteto vadovus, prašydamas ką nors rekomenduoti“, – pasakojo T. Zubavičius.
Žinoma, urėdas ne šiaip prašė „ką nors“ rekomenduoti, bet norėjo gauti rimtą ir patikimą jauną žmogų. Tokį Tadą matė tuometiniai Miškų fakulteto vadovai. Ir neapsiriko.
VĮ Prienų miškų urėdijoje miško ruošos inžinieriaus ir medžioklės žinovo pareigas T. Zubavičius pradėjo eiti 1993 m. gegužės 3 dieną. Dirbo gerai ir sąžiningai, todėl miškų urėdijos vadovų buvo pastebėtas, įvertintas – jam patikėtos atsakingos Birštono girininkijos girininko pareigos. Šias pareigas Tadas ėjo beveik 16 metų, įgijo pačią aukščiausią miškininko kategoriją, I klasės girininko kvalifikaciją.
„Visur buvo gerai, o dabar dirbdamas vyr. miškininku dar nesijaučiu tvirtai, nes tai tik darbo pradžia, pažintis su naujomis pareigomis, su naujais dalykais, su kuriais iki šiol ne dažnai teko susidurti. Tačiau džiaugiuosi, kad turiu puikų mokytoją ir patarėją buvusį vyr. miškininką J. Koklevičių“, – sako T. Zubavičius.
Miškininko darbas jam patinka. „Juk niekas pririšto nelaiko, jeigu nepatiktų ir nebūtų įdomu, nedirbčiau“, – sako Tadas.
Patikimas gyvenimo draugas
Tadas su žmona Olga, muzikos mokytoja, augina trylikametę dukrą Augustę ir du sūnus – Joną ir Vytautą. Jonukas lanko Birštono gimnazijos trečią klasę, o jaunėlis Vytukas dar tik antrus gyvenimo metus skaičiuoja.
Ar bus vaikai gamtos mylėtojai ir puoselėtojai – sunku pasakyti, nes kol kas, kaip ir mama bei tėčio sesė Sigita, mėgsta muziką. Augustė lanko Birštono meno mokyklą, mokosi groti smuiku, ir jai puikiai sekasi. Jonukas šiuo metu labai susidomėjo saksofonu, nors groja ir pianinu, nori mokytis ir mušamaisiais. Na, o Vytukas, kaip sako Olga, dar tik gerai dainuoja…
Pasak Tado, tokio amžiaus vaikai turi keisčiausių norų – nori būti ir kosmonautais, ir policininkais, ir sportininkais. Tiesa, Jonukas jau turi sportininko patirties – išbandė stalo tenisą, dabar lanko futbolo treniruotes. Po kiek laiko galbūt atsiras naujų pomėgių, naujų norų. O kur nuves lemtis vėliau – tik ji viena žino. Tačiau vaikai, matydami gražius artimųjų pavyzdžius, gali pasukti ir gamtos pažinimo keliu.
Prienų miškų urėdijos vadovai gerai vertina T. Zubavičiaus darbą, nes patikėjo jam labai atsakingas pareigas. O koks Tadas šeimoje, ką apie jį pasakoja žmona Olga, su kuria šiemet jau švęs 15 vedybinio gyvenimo metines?
„Tadas – tikras, patikimas. Su juo jaučiuosi saugi, su juo – kad ir į pasaulio kraštą. Visada jaučiu stiprų užnugarį, pasitikėjimą. Juk moteriai tik to ir reikia, kad ji ir jos vaikai jaustųsi saugūs. Dėl to mūsų šeimoje ir auga trys vaikai“, – vyrui gražių žodžių negaili žmona, priversdama santūrųjį Tadą raustelėti. Olga žavisi ir visa Tado gimine. Pasak jos, jie visi draugiški, vieningi, mylintys ir gerbiantys vieni kitus. Be to, eruditai – viskuo domisi, stebi, keliauja.
Tiesioginis darbas miškų urėdijoje, vadovavimas medžiotojų klubui „Ąžuolas“, taip pat Lietuvai pagražinti draugijai bei veikla medžioklės ekspertų komisijoje atima nemažai laiko. Anot Tado, ne viską spėji gerai atlikti, bet dažniausiai lieka nuskriausta šeima, kuriai tenka mažiau laiko pabūti drauge. Tačiau Tadas džiaugiasi, kad vaikai auga smalsūs, siekia žinių, ieško įdomių užsiėmimų, mėgsta muziką ir sportą. O svarbiausia, anot Tado, kad auga sveiki, tik retkarčiais vaikiškomis ligomis suserga. Tadas, kai tik atranda laisvesnio laiko, kartu su vyresniuoju sūnumi jau vyriškai dirba sodyboje. Kai su vaikais bendraujama, kai jie mato tėvų ir senelių pavyzdį, nereikia jokių didelių pamokslų apie gyvenimo vertybes.
Apie knygų rašymą dar negalvoja
Tado senelis ir tėtis yra parašę nemažai knygų gamtos temomis. Tačiau jis pats apie rašymą dar negalvoja, nors minčių turi ir jos galbūt ateityje suguls į knygų puslapius. „Kai išeisiu į pensiją, gal tada ir rašysiu“, – juokauja vyriausiasis miškininkas. Aišku, kad metams bėgant didės ir gyvenimiška, ir profesinė patirtis, kurią Tadas norės palikti ateinančioms kartoms kaip palikimą, kaip gyvenimo nuorodas, kurias pats gavo iš savo artimųjų. Juk Zubavičių dinastija įsiklauso į miško deivės Medeinės perspėjimą: „Lietuva yra miškuose. Kirskite miškus, naikinkite žvėris – nebus Lietuvos“.
