Rugiapjūtės šventė, arba duonelės parėjimas į namus

Dar visai neseniai medumi nuvarvėjo liepos, o atėjusios Oninės jau kviečia pradėti rugiapjūtės darbus. Svyra sunkios javų varpos, kvepia soduose nokstantys obuoliai, o kaimo žmonių laukia atsakingi darbai.

Į simbolišką etnografinės rugiapjūtės pradžią bei Oninių šventę Siponių dvarvietėje praėjusį šeštadienį Prienų ir Birštono krašto žmones kvietė Seimo narys Andrius Palionis ir Prienų krašto muziejaus darbuotojai, vykdantys bendrą projektą.

Nors vidudienio saulė negailėjo kaitros, bet gausiai susirinkusiems žmonėms malonų pavėsį teikė šimtamečiai dvaro sodybos medžiai. Tik pjovėjai žvangindami dalgius tikrino jų aštrumą, o rišėjos ruošėsi sunkiam ir atsakingam darbui – kaip dailiau surišti pėdą, pastatyti gubą.

Rugiapjūtės šventė – viena iš sudedamųjų projekto dalių

Šventės dalyvius ir svečius pasveikino sodybos šeimininkas, Seimo narys Andrius Palionis. Jis prisiminė, kad prieš 30 metų teko matyti, kaip pjaunami javai, netgi rišti pėdą, tačiau tikrai negalvojo, kad teks stoti su dalgiu rankose ir varyti pirmąją pradalgę.

Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė supažindino su vykdomu bendru projektu bei populiaria mokomąja programa „Duonos kelias iki stalo“. Ši etnografinė rugiapjūtės šventė yra viena iš sudedamųjų projekto dalių, o jame dalyvauja net 9 partneriai.

Simboliška ir tai, kad Prienų muziejuje duonelė kepama iš grūdų, ekologiškai užaugintų Birštono seniūnijoje Siponių kaime.

Siponių dvarvietė yra atvira aplinkinių kaimų bendruomenių veiklai – čia vyksta tradicinės šventės, senųjų amatų ir kulinarinio paveldo edukacijos, tad visai nenuostabu, kad ir rugiapjūtės šventei buvo pasirinkta ši vieta. Be to, Prienų krašto muziejus dalyvauja atkuriamos Siponių dvarvietės teritorijoje organizuojamuose kultūriniuose renginiuose.

Toks abipusis bendradarbiavimas ir subrandino idėją parengti regioninį projektą ir nutiesti etnografinį tiltą tarp Dzūkijos ir Sūduvos regionų. Muziejininkė A. Rasmislavičienė priminė, kad šios šventės metu bus filmuojama, o vėliau – išleistas kompaktinis diskas apie rugiapjūtės darbus ir senovinius papročius.

Prisiminti duonos parėjimo į namus papročiai

Renginio vedėja Seimo nario A. Palionio padėjėja Valė Petkevičienė pasveikino visus susirinkusius į rugiapjūtės pradžios ir Oninių šventę, pasidžiaugė gausiu būriu dalyvių ir svečių iš Sūduvos. Panemunių dzūkus ir sūduvius jungia ne tik Nemuno krantai, panaši šnekta, bet ir tradicijos, duonos parėjimo iš rugių lauko į namus papročiai. Juk duona – nuo senų laikų buvo šventa ir gerbiama. Jei yra duonos – yra ir gyvenimas…

Netrukus, lydimi Birštono kultūros centro folkloro ansamblio „Raskila“ melodijų, pjovėjai su rišėjomis darnia vorele patraukė geltonuojančio rugių lauko link.

Štai ir pirmas platus pradalgys, kurį pradėjo sodybos šeimininkas A. Palionis, o pirmąjį pėdą surišos Albina Karalienė. Už jų rikiavosi kiti pjovėjai su savo porininkėmis.

Negailestingai kepino pakilusi į patį aukščiausią tašką saulė, drobiniai pjovėjų marškiniai drėko nuo prakaito… Čia, šiame lauke, vieniems teko prisiminti, o kitiems susipažinti su prapjovų, pirmojo pėdo surišimo, gubos pastatymo apeigomis.

Kol vieni darbavosi rugių lauke, kiti renginio dalyviai ir svečiai iš Marijampolės kraštotyros muziejaus bei Punsko apžiūrinėjo vieni kitų etnografinius kiemelius, domėjosi, kaip spaudžiamas sūris, mušamas sviestas, kaip dzūkai darė šaltus barščius iš rūgpienio, pagardinto agurkais ir krapais. Beje, ir šaltibarščius, ir rūgpienį skaniai valgė su šviežiomis bulvėmis ir spirgučiais. Ir viskas buvo nepaprastai gardu.

Šalia kiemelių buvo patiestas iš lauko atgabentų rugių pėdas, tad norintys galėjo pabandyti juos iškulti, kaip seniau kūlė mūsų proseneliai, – spragilais.

Skambėjo pabaigtuvių dainos

Netrukus darbą baigė ir rugiapjūtės talkininkai, iš gražiausių javų varpų nupynę vainiką ir surišę gražų pėdą. Iš lauko jie grįžo nuvargę, tačiau su daina ir pabaigtuvių ievaro vainiku bei paskutiniu pėdu šeimininkams. Tad gaspadoriui ir gaspadinei beliko juos pasitikti, padėkoti už gerą darbą ir pagal visus papročius priimti į namus atėjusią duonelę: „Dėkui, kad duonelė įžengė į namus – vadinasi, bado nebus“.

Skambant pabaigtuvių dainoms, talkininkai vieni kitiems ir visiems linkėjo skalsos, laistėsi vandeniu, pjovėjai žvangino dalgius, kuriuos vėliau gražiai sustatė į vieną kaugę.

Nusikratyti pjūties dulkes padėjo smagios „Raskilos“ ansamblio dainos ir šokiai.

Pasibaigus darbinei šventės daliai, visus susirinkusiuosius atvyko pasveikinti Birštono savivaldybės atstovai – savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Aleksandravičius ir administracijos direktorius Valentinas Vincas Revuckas. Jie renginio ir projekto dalyviams įteikė tradicinį duonos kepalą, dėkojo už gražias iniciatyvas atgaivinant senąsias mūsų krašto tradicijas.

Sveikinimo ir padėkos žodį tarė Veiverių kraštui bei tremtiniams atstovaujantys Dalytė Raslavičienė ir Vidas Lazauskas, atskubėję iš kitame Prienų rajono pakraštyje vykusios rugiapjūtės pradėtuvių šventės. Seimo nariui A. Palioniui buvo uždėtas rugių varpų vainikas.

Tačiau šventės kulminacija buvo Prienų krašto muziejininkės Anelės Razmislavičienės surengtas „Duonos paradas“ ir išsakyta tikra „Odė duonai“. Tai žodžiai, kurie ne tik garbina duoną ir jos atsiradimą ant mūsų stalo, bet tam suteikia ir ypatingą sakralią prasmę.

Pirmas duonos kepalas buvo įteiktas Seimo nariui, o didysis karvojus nukeliavo ant bendro vaišių stalo.

Įdomią programą ne tik su dainomis, bet ir su vertingais patarimais atvežė folkloro ansamblis „Šakija“, Punsko lietuvių senjorų ansamblis „Tėviškės aidai“, o rugiapjūtės dulkes pabaigė nusikratyti Prienų kultūros centro šokių kolektyvas „Vajaunas“, kurie pakvietė kartu smagiai patrepsėti ir sodybos šeimininką Seimo narį Andrių Palionį su žmona Kristina.

„Ona – duonos ponia“

Vėliau dėmesio sulaukė visos Onos ir Onutės. Kaip sakė V. Petkevičienė, „Ona –duonos ponia“. Onos nuo seno buvo laikomos geromis šeimininkėmis, tad retai pasitaikydavo šeima, kurioje neskambėjo Onos vardas. Dabar mažų Onyčių retai kur besutiksi…

Gausiam būriui varduvininkių buvo paruošti kaspinėliais papuošti krėslai. Jos buvo apdovanotos Prienų krašto muziejininkų iškeptos duonelės kepaliukais ir papuoštos žolynų vainikais.

O vėliau vyko smagus pasibuvimas, rugelio apgiedojimas, skanios kaimiškos vaišės su kaimo bendruomenių paruoštais gardumynais, pyragais, šviežia duona, kuri labai tiko su rūkytais lašinukais ir paraugtais agurkais, Balčiūnų šeimos iš Jundeliškių suslėgtu dideliu saldžiu sūriu ir šalta gira.

Graži šventė, gražus ir prasmingas pabuvimas drauge, prisimenant mūsų krašto ir regiono rugiapjūtės papročius ir tradicijas – tai ne tik žmonių suėjimas, bet ir abiejų Nemuno pusių bendrystės bei draugystės sutvirtinimas.

Inga Juronytė