Per 50 kolektyvų Palangoje suaudė „Laumės juostą 2014“ (GALERIJA)
Liepos 26 ir 27 d. Palangą sudrebino mažųjų dainininkų balsai. Palangos sporto centre vyko jubiliejinis 20-asis vaikų vokalinės muzikos festivalis „Laumės juosta 2014“. Po pusę Palangos miesto paralyžiavusios milžiniškos eisenos, į sporto centrą sugužėję kolektyvai kartu su garsiais atlikėjais atliko savo paruoštus kūrinius.
Festivalis prasidėjo jau šeštadienį visą Lietuvą kankinančiame karštyje. Jubiliejiniame festivalyje pagerbti visi, per 20 metų prisidėję prie mažųjų Lietuvos dainininkų ugdymo bei paties festivalio organizavimo. Per dvi dienas išdalinta simboliškai tiek pat – 20 nominacijų.
Dar neįkaitus pajūrio orui, rytais vykusios repeticijos reikalavo sunkaus darbo. Daugelis mažųjų atlikėjų turėjo tiksliai žinoti savo vietas pasikeitusioje scenoje. 19 metų Palangos vasaros estradoje vykęs festivalis jubiliejinį koncertą surengė Palangos sporto centro arenoje. Tiesa, atsitiktinai. Šiemet Palangos vasaros estrada uždaryta renovuoti, todėl festivaliui teko ieškoti kitos vietos. Gal atsitiktinumas, gal geri norai lėmė, kad šiais metais duris atvėrė renovuotas Palangos sporto centras ir jo sporto arena. Dažais tebekvepianti arena priėmė mažuosius dainorėlius, sugužėjusius iš visos Lietuvos. „Laumės juostos“ idėjos autorė, kūrėja ir organizatorė, vaikų kolektyvų vadovė Laima Lapkauskaitė išreiškė viltį, kad kitąmet festivalis vis tik vėl galės grįžti į jau atnaujintą vasaros estradą.
Antrąją dieną tarp 38 finalinio koncerto dalyvių sąraše pasirodė ir prieniškiams pažįstamo Ramunės Liutvynskienės vaikų kolektyvo „Ramunėlė“ pavadinimas. Pirmą kartą respublikiniame festivalyje dalyvaujantis kolektyvas irgi turėjo daug darbo. Tokia scena jiems teko pirmą kartą. Repeticijos užtruko gana ilgai, ir sąrašo viduryje buvusiam kolektyvui savo eilės pasirodyti teko laukti ilgokai. Prieniškiai, kaip ir daugelis kitų kolektyvų, belaukdami savo eilės, repeticijas pradėjo jau lauke. Užlipus ant scenos, mažiesiems jau buvo lengviau – svarbiausia buvo surasti savo vietą šokti ir dainuoti.
Eisena
Po repeticijų kolektyvams daug ilsėtis neteko. Lygiai penktą valandą, dienai vakarėjant, nuo dažniausiai Palangos svečių lankomo Palangos tilto prasidėjo iškilminga festivalio dalyvių eisena. Vis dar stiprios saulės kepinama dalyvių kolona ištįso vos ne per visą J. Basanavičiaus gatvę. Kelis kilometrus iki sporto arenos, per J. Basanavičiaus, Vytauto bei S. Dariaus ir S. Girėno gatves eiseną lydėjo Palangos orkestras bei orkestro choreografinė grupė. Būgnų dundėjimas bei trimitų gaudesys buvo girdimas net Palangos pakraščiuose. Įvairiaspalviais koncertiniais rūbais, kolektyvų atributika bei plakatais pasidabinusius festivalio dalyvius lydėjo poilsiautojų, praeivių ir smalsuolių šypsenos, aplodismentai bei nuolatinis fotoobjektyvų ir vaizdo kamerų „akių“ žvilgsnis. Pažiūrėti linksmos eisenos palangiškiai bei kurorto svečiai rinkosi ir iš kavinių, ir iš savo poilsio vietų. Nors policijos lydima eisena ir pradžiugino visus, tačiau karštis ir nemažas atstumas mažuosius dalyvius stipriai išvargino, todėl pasiekus sporto centrą visi puolė kuo greičiau ieškotis pavėsio bei geriamojo vandens pakuočių.
Koncertas
Tik akimirką pailsėję, visi dalyviai sugužėjo į areną – čia jų laukė finalinis festivalio koncertas. Gausi Lietuvos radijo ir televizijos komanda tuo metu jau buvo pasiruošusi, kaip ir renginio vedėjai Gintaras Mikalauskas ir Vaida Genytė. Puošnūs vedėjai į savo gretas priėmė dar dvi jaunas renginio vedėjas – Airą Labanauskaitę ir Gabiją Zdanytę. Pristatydami festivalio dalyvius, rėmėjus bei svečius, vedėjai skelbė ir nominacijas. Konkretiems asmenims ir dalyviams įteikti nominacijas padėjo garsūs aktoriai ir dainininkai. Ant scenos lipo dainininkai Česlovas Gabalis, Žilvinas Žvagulis, Irūna Puzaraitė, Neringa Nekrašiūtė, didelių ovacijų sulaukęs Donatas Montvydas, legendinės L. Lapkauskaitės „Studentės“, naujosios „Mokinukės“, kiti ištikimiausi festivalio draugai. Ant scenos įteikti nominacijos užlipo ir aktorius Ramūnas Rudokas. Dauguma dainininkų susirinkusiems žiūrovams bei mažiesiems dainininkams padovanojo ir savo dainų, kai kurie jas atliko kartu su dalyvių kolektyvais. O nominacijos liejosi kaip iš gausybės rago.
Populiariausiu dvidešimtmečio kolektyvu tapo garsioji vaikų grupė „Tele Bim Bam“, kuriam vadovauja nenuilstanti Neringa Čereškevičienė. Išradingiausiu kolektyvu paskelbta Kauno vaikų muzikos grupė „Medutis“. Nominaciją gavo ir operos solistė Monika Sakalauskaitė. Dvi nominacijas atsiėmė kompozitorė ir prodiuserė Jūratė Miliauskaitė, trečiąją gavo jos vaikų grupė „Saulės vaikai“. Kauno vokalinė grupė „Linksmasis do“ pripažinimą pelnė už profesionaliausią vokalą. Originaliausiu kolektyvu paskelbta Vilniaus popstudija „Hey“. Pažangiausiu kolektyvu tapo Marijampolės popchoras „Kotita“. Nominaciją už ryškiausią tobulėjimą pelnė Kauno muzikos studija „Saulutė“. Ištikimiausiu paskelbtas Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro popmuzikos kolektyvas „Abėcėlė“. Už vaikų popmuzikos populiarinimą apdovanotas Marijampolės popchoras „Olialia“. Mažieji daininkai nominaciją įteikė ir renginio svečiui Ž. Žvaguliui. O pats Ž. Žvagulis – I. Puzaraitei. Pirmąją dieną didelei grupei kolektyvų vadovų padėkas įteikė ir LR ministras pirmininkas, festivalio globėjas Algirdas Butkevičius. Jis už vaikų popmuzikos populiarinimą oficialiai padėkojo festivalio organizatorei L. Lapkauskaitei, o renginio vedėjai G. Mikalauskas ir V. Genytė perskaitė ir L.Lapkauskaitei skirtą Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimą.
Ilgai paslaptyje laikytas pagrindinis festivalio prizas – „Laumės juostos“ statulėlė įteikta žinomam muzikos pedagogui, 56-erių šiauliečiui Vadimui Kamrazeriui. L. Lapkauskaitei prieš porą dešimtmečių pamačius jo vadovaujamo vaikų kolektyvo „En den du“ pasirodymą ir kilo idėja organizuoti „Laumės juostą“.
Besikeičiant kolektyvams ir dainininkams, scenoje skambėjo linksmos, judėti verčiančios dainos. Kai kurios dainos užliūliavo savo romantika. Nuobodžių dainų čia nebuvo: visas lydėjo garsūs aplodismentai. Toks pats plojimas lydėjo ir festivalio debiutantus – „ramuniukus“. Jie, atvykę anksti rytą, spėjo ne tik pasidžiaugti jūra, bet ir dalyvauti koncerte kartu su kitais, tik televizijos ekranuose matomais atlikėjais. Šįkart – ir jie taps televizijos žvaigždėmis. Festivalio organizatorė L. Lapkauskaitė dabar pasinėrusi į festivalio koncertų įrašų montavimo darbus. Todėl reikia tikėtis, kad artimiausiu metu visų prieniškių televizorių ekranuose sumirgės ne tik serialų bei žinių vaizdai, bet ir mažųjų „ramuniukų“ pasirodymas „Laumės juostoje“.
Buvo džiugu matyti besišypsančius vaikus, laukiant savo pasirodymo, gaudynes bežaidžiančius mažuosius atlikėjus bei net keliais prietaisais savo vaikų pasirodymus fiksuojančius tėvelius. Nuovargį keitė pakili nuotaika, įspūdingo grožio festivalio scena, scenografija, puošni dalyvių apranga bei, žinoma, jaunatviškas džiaugsmas, pasklidęs po areną ir jos apylinkes.
(interviu bus atskiri blokai šalia straipsnio, tai į vientisą tekstą jų sudėt nereikia)
Laima Lapkauskaitė, festivalio organizatorė:
Tai jau 20-oji „Laumės juosta“. Pirmasis festivalis vyko praėjus vos keleriems metams po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Kaip jis pasikeitė? Ar išlieka populiaria mažųjų dainininkų švente ar vis tik turi paisyti ir populiarių renginių madų?
Labai norėčiau, kad nereikėtų vaikytis TV reitingų ir, organizuojant šventę, galvoti tik apie vaikus, bet, deja, TV projektai, rašant scenarijų, renkant atlikėjus, visada reikalauja pasistengti, kad renginys būtų žiūrimas.
„Laumės juosta“ – Jūsų „kūdikis“. Jūs esate ir jo kūrėja, ir organizatorė, ir siela. Kaip manote, ar festivalis išliktų, jeigu Jūs atsisakytumėte jį organizuoti?
Jeigu išliktų, tai išliktų tik pavadinimas, bet tokių investicijų ir tiek idėjinio užsidegimo iš dabartinių jaunųjų prodiuserių festivalis tikrai nesulauktų.
Ar daug yra norinčių dalyvauti festivalyje? Ar tenka organizuoti atranką, ar priimate visus pageidaujančius?
Norinčių tikrai daug. Ypač padaugėjo šiais metais. Gal kad pasirodymai be žvaigždžių ir nereikėjo kolektyvams investuoti į žinomus atlikėjus. Keletas kolektyvų ir solistų nepateko, nes neatitiko festivalio nuostatų. Nejubiliejiniuose festivaliuose visada būna atrankos, o šiemet norėjosi padaryti šventę vaikams be jokios įtampos.
Dažnai tėvai iš vaikų nori daug, tačiau jiems to pasiekti nepadeda. Ką manote apie jaunųjų dainininkų pasirodymus? Ar jie darosi kūrybiškesni, kokybiškesni? O gal vaikai nesikeičia?
Pasirodymai manęs nenustebino ir nepradžiugino. Vadovams trūksta kūrybiškumo. Čia vaikai nieko dėti. Viskas priklauso nuo vadovo sugebėjimo juos paruošti. Tačiau džiaugiuosi, kad atsiranda vis naujų kolektyvų – tai pagrindinis festivalio tikslas.
Esate žinoma kaip griežta vadovė, turinti savo principų. Tačiau pažvelgus į Jūsų mokinių skaičių, panašu, kad Jūsų darbo kokybė atperka bet kokius gandus. Ne paslaptis, kad Jūsų vadovaujamos grupės turi realesnę galimybę patekti į televizorių ekranus, respublikinius renginius. Ar tėveliai, atvesdami pas Jus jaunąsias dainininkes, dažniau tikisi, kad jų jaunėlė taps gera dainininke ar labiau – televizijos žvaigžde?
Sunku pasakyti, ko tikisi tėveliai, nes mes apie tai nediskutuojame, nors vieną faktą galiu patvirtinti. Po kiekvieno filmuojamo koncerto nubyra bent keletas vaikų. Galima padaryti vieną išvadą: mano vaikas buvo nepakankamai parodytas koncerto metu… Man tokių tėvelių nereikia, toks jų požiūris mane siutina ir žemina. Vaikas repeticijose, paprastuose koncertuose gauna kur kas daugiau nei kelis kartus per metus pasirodydamas per TV.
Festivalio organizavimas yra tikrai sunkus ir brangus darbas. Ar turėjote progą ramiai atsisėdus stebėti ir vertinti, kurie kolektyvai pasirodė geriau?
Kalbant apie finansinę pusę, tie, kas bent kiek išmano scenos, scenografijos, apšvietimo, įgarsinimo techninius niuansus, matydami vaizdą, nesunkiai gali įsivaizduoti, kiek į šį reginį investuota. Tai viena iš brangiausių metų televizinių renginių scenografijų. Kolektyvų pasirodymų komentuoti negaliu, nes ir repeticijų, ir koncerto metu rūpinausi tik įvairiomis techninėmis ir scenarijaus problemomis. Montuojant koncertus, atkreipsiu dėmesį į kiekvieną kolektyvą.
Šiemet festivalyje debiutavo ir prieniškių – „Ramuniukų“ komanda. Kokį įspūdį Jums paliko jų pasirodymas?
Iš gautos muzikinės medžiagos galiu pasakyti, kad įrašas skambėjo tvarkingai, gal šiek tiek jautėsi debiutuojantis kolektyvas, bet manęs tai neerzino ir neužkliuvo.
Ramunė Liutvynskienė, kolektyvo „Ramuniukai“ vadovė:
Jūsų vadovaujamas kolektyvas pirmą kartą pasirodė festivalyje „Laumės juosta“. Kokios nuotaikos, jam pasibaigus?
Taip, mūsų kolektyvas pasirodė pirmą kartą. Kadangi mes gyvuojame tik dvejus metus, tad pirmaisiais metais, matyt, pritrūko pasitikėjimo. Na, o šiemet nusprendėme ir mes išbandyti savo jėgas didžiausiame ir populiariausiame Baltijos šalyse vaikų ir jaunimo vokalinės muzikos festivalyje „Laumės juosta“. Po šio festivalio širdis tikrai džiaugiasi, kad Prienų meninio lavinimo studijos vaikučiai, dalyvavę pirmą kartą, taip pat puikiai pasirodė tarp pusantro tūkstančio kitų dainuojančių vaikų.
Didžiausios festivalio žvaigždės – jaunieji dainininkai. Ar sunku buvo juos sukviesti dalyvauti toli vykstančiame festivalyje?
Labai džiaugiuosi savo jaunaisiais dainininkais, kadangi per dvejus mūsų gyvavimo metus pavyko vaikučių širdelėse įkurti muzikos, dainos ir šokio ugnelę, kuri kol kas negęsta vaikams augant ir bręstant, o tik įsižiebia vis stipriau, tad tolima kelionė tikrai nekėlė didelių rūpesčių. Visų tėvelių pastangomis pasiekėme pajūrį. Mūsų kolektyvo vaikučių tėveliai – puikūs organizatoriai, tad daugelis susiplanavo atostogas pajūryje jau iš anksto, nes datą irgi žinojome iš anksto. Tų, kurių atostogų planai buvo kitokie, kelionę mes suorganizavome „Revuonos“ pagrindinės mokyklos autobusėliu. Noriu viso kolektyvo vardu padėkoti „Revuonos“ direktorei, taip pat pavaduotojui ūkio reikalams. Nuoširdžiai ačiū sakom mūsų puikiam vairuotojui Vincui Kavaliauskui, mus saugiai nuvežusiam iki Palangos ir atgal.
Jūsų nuomone, pasirodymas praėjo puikiai? Kokia buvo jaunųjų atlikėjų nuotaika?
Jeigu atvirai, tai aš savo mažųjų atlikėjų pasirodymo nemačiau, nes drebančia širdele, ar jiems viską pavyko įgyvendinti, ką kūrėme ištisus metus, laukiau jų užkulisiuose, kartais žvilgteldama į monitoriaus ekraną, kuriame mačiau filmuojamus mano dainorėlius. Bet kai salėje pasigirdo garsūs plojimai, tada aš jau buvau rami, kad viskas sklandu, kad vaikučiai savo smagia dainele „Noriu padainuoti“ (muzika ir eilės Karolio Šliažo) užkrėtė visą žiūrovų salę. Nuskambėjus paskutiniam dainos akordui, sulaukiau savo mažųjų nulipant nuo scenos. Pamačiau jų veiduose šypsenas, pasidarė ramu ir gera, kad didelis žingsnis į priekį jau žengtas ir šis sunkus išbandymas jau praeityje.
Koks festivalis, kai esi jo dalyvis? Ar gyvas pasirodymas jame labai skiriasi nuo vaizdų, kuriuos matome televizorių ekranuose?
Tai, ką mato žiūrovas žydruosiuose ekranuose, niekada neprilygsta vaizdui ir jausmams užkulisiuose. Tai tikrai daug jėgų, pastangų, kantrybės reikalaujantis darbas. Mes pirmą kartą dalyvaujame „Laumės juostoje“, tad palyginti su kitų metų koncertais negalime. Tačiau sprendžiant iš to, kad festivalis šiemet vyksta ne vasaros estradoje kaip įprasta, bet Palangos sporto centre, tad organizatoriams, manau, buvo nemenkas iššūkis iš sporto salės padaryti puikią sceną, įspūdingą scenografiją, kurioje margaspalvius raštus keisdavo filmuoti vaizdai. Manau, kad žiūrovus turėjo sužavėti koncerto repertuaro ir kolektyvų įvairovė: nuo vaikiškų dainelių iki sudėtingų kompozicijų, nuo linksmai dainuojančių penkiamečių mažylių iki balsingų merginų grupių.
Kas paskatino dalyvauti festivalyje? Ar daug sunkumų patyrėte?
Apie šį festivalį svajojau jau daug metų, visada žiūrėdavau transliuojamus koncertus per TV, džiaugdavausi dainuojančių vaikučių nuostabiais, originaliais pasirodymais ir pažadėjau sau – kada nors čia dalyvaus ir vaikučių kolektyvas iš Prienų. Beje, mes pirmieji dainorėliai, atstovaujantys savo kraštui „Laumės juostoje“. Kai turi svajonę, didelį norą, šiek tiek užsispyrimo ir gerą komandą, tad jokių sunkumų nėra siekti savo svajonės išsipildymo.
Ar dalyvavimas renginyje, vaikų džiaugsmas atpirko patirtus rūpesčius?
Kai matai vaikučių, tėvelių, senelių, broliukų ir sesučių veiduose šypsenas ir išgirsti žodį AČIŪ, visi rūpesčiai pasimiršta, lieka tik patys gražiausi prisiminimai ir noras dirbti toliau.
Ar ketinate dalyvauti ir kitame festivalyje?
Manau, kad taip! Jeigu su manimi bus vėl tokia nuostabi komanda, mes stengsimės tobulėti, nenuleisti rankų ir džiuginti ne tik savo krašto žmones, bet ir nuvykti į pajūrį. Manau, kad tai ne tik puiki proga vaikams pasirodyti puikioje scenoje, susipažinti su kitais vaikų kolektyvais, įžymiais atlikėjais, bet ir pasidžiaugti jūra, papramogauti.
Mantvydas Prekevičius
