Tarptautinis „Puodų turgus“ Prienų krašto muziejuje
Gegužės 14 d. Prienų krašto muziejuje buvo pristatyta tarptautinė paroda „Puodų turgus“. Pristatyme dalyvavo Tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, jaunieji Prienų meno mokyklos keramikai ir jų mokytoja Kristina Žuklienė. Menine programa parodos pristatymą papuošė Meno mokyklos akordeonistai Ilja Sogačiovas ir Alvita Radzevičiūtė (mokytoja Lina Bendoraitienė).
Prienų krašto muziejuje paroda parengta Tarptautinei muziejų dienai, kuri minima gegužės18 dieną. Parodoje „vieši“ rumšiškiečių Vyganto Jazersko, Ingos Samoškienės, kauniškių Sauliaus Bobino ir Artūro Survilos, Jūratės ir Česlovo Gudžių, leliūniškio Vytauto Valiušio, kuršėniškių Antaninos ir Algimanto Tamašauskų, Astos Pigulevičienės ir Rolando Grunskio, rokiškėno Igorio Kovalevskio, marijampolietės Almos Kisnieriūtės, Eglės Kurcikevičienės iš Lukšių, Pawelo Piechowo iš Lenkijos, muziejaus bičiulių Romualdos ir Stasio Galistų iš Vaišvydavos (Kauno rajonas) darbai.
„Puodų turgaus“ parodos pristatyme sveikinimo žodį tarė Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė, vyr. muziejininkė, Sūduvos regiono etninės kultūros globos tarybos narė Anelė Razmislavičienė.
Muziejininkės pasidžiaugė, kad parodos pristatymo išvakarėse teko proga pabuvoti Valdovų rūmuose, kur taip pat galėjo prisiliesti prie molio, keramikos dirbinių, pamatyti, kokia buvo pati pradžia, kaip ši istorinė vertybė buvo vertinama istorinių asmenų – valdovų.
Atgaivintos puodininkystės tradicijos
Pavadinimą „Puodų turgus“ keliaujanti puodininkystės paroda gavo 2011-aisiais viešėdama Zyplių dvare Lukšiuose (Šakių rajonas). Lietuvos tautodailininkų Kauno bendrijos inicijuotas projektas, siekiantis gaivinti ir populiarinti tradicinės liaudies puodininkystės tradicijas Sūduvos krašte, vykdomas nuo 2004 metų.
Į parodos pristatymą atvykęs Tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas, Sūduvos regiono etninės kultūros globos tarybos sekretorius Valentinas Jazerskas supažindino susirinkusiuosius su vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų, papasakojo apie puodininkystės ištakas ir keramikos reikšmę tiriant lietuvių kultūros ir istorijos raidą, pristatė parodos eksponatus.
Pasak tautodailininkų teoretiko, degti molio dirbiniai Lietuvoje paplito neolito laikotarpiu – lipdyti įvairių formų indai, urnos, X–XI a. indus ėmus žiesti, praturtėjo ornamentika, XIV–XV a. įsikūrusiose keramikos dirbtuvėse pradėti gaminti architektūriniai dirbiniai: plytos, kokliai. Tradicinės puodininkystės raida tęsėsi iki XX a. pradžios. Nuo 5-ojo dešimtmečio iki šiol keramika Lietuvoje gana populiari, tačiau vis rečiau žiedžiami XIX a. susiformavę ir dar XX a. pradžioje populiarūs puodininkystės dirbiniai – raižyti, glazūruoti molio ąsočiai alui, pienui, girai, lekai ir lekeliai (buteliai) aliejui, actui, žibalui, dubenys ir dubenėliai, puodai (palivonai) ir puodynės, čerpės (indai aguonoms grūsti), pienpuodžiai, lauknešėliai, taip pat smulkūs molinukai – švilpukai.
Norinčiuosius pamatyti daugiau puodininkystės eksponatų svečias kvietė aplankyti Leliūnuose (neprivažiavus Utenos) įsikūrusį Vytauto Valiušio puodininkystės muziejų, kuriame sukaupta didžiausia tradicinės puodininkystės kolekcija Lietuvoje.
„Puodininkystė – viena iš Lietuvos suvenyro dalių“
„Kaimiškoji lietuvių kultūra – bene didžiausia vertybė, mus išskirianti iš kitų kraštų“, – pabrėžė V. Jazerskas. Puodininkystė, anot jo, – viena iš Lietuvos suvenyro sudedamųjų dalių.
Jeigu mums žodis „suvenyras“, buitine kalba kalbant, reiškia tai, kas prisimenama, kas įsimintina, tai plačiąja prasme šis žodis – Lietuvos vizitinė kortelė. „Neturime lietuviško atitikmens, tad suvenyras – tai prisiminimas. Turime labai gražų puodininkystės terminą ir labai gražią tradiciją – tokią, kokios kiti kraštai neturi arba turi labai ribotą ar nepuošnią. Visi šiaurės kraštai, tarp jų ir Estija, puodininkystės tradicijos visai neturi“, – teigė V. Jazerskas.
Svečias pabrėžė, kad suvenyras – tai materializuotas prisiminimas apie šalį, tautą, regioną. Mus reprezentuoti gali ir folkloras, tautiniai šokiai, festivaliai, tradiciniai krašto patiekalai, tautodailė, tradiciniai amatai. Būtent šie amatai ir jų dirbiniai yra būdingi lietuvių kultūrai, tradicijoms, jų unikalumas domina užsieniečius. Šiuo metu, sakė V. Jazerskas, labai svarbu jaunimui išmokti, perimti senuosius amatus, senąsias tradicijas, kad būtų tęsiamas paveldo pažinimas, kad jaunimas propaguotų ir skleistų etninę kultūrą kaip Lietuvos vizitinę kortelę.
Etninė kultūra turėtų būti dėstoma mokykloje
Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkė A. Razmislavičienė užsiminė, kad Prienų krašto muziejus jau turi žiedimo stakles, o muziejininkai norėtų pasėti puodininkystės tradiciją muziejuje. Tačiau V. Jazersko įsitikinimu, vien išmokimas ir mokymas puodininkystės nieko neduoda – reikia, kad etninė kultūra būtų dėstoma mokyklose nuo pradinių klasių.
Krašto muziejaus direktorės L. Batutienės nuomone, jeigu jaunas žmogus žinotų, kad puodininkystės tradicija – išskirtinai lietuviška, galbūt šis Lietuvos išskirtinumas jį labiau sudomintų. Pritardamas direktorės žodžiams svečias kalbėjo, kad ir kitų šalių jaunoji karta daug ko nežino. Pavyzdžiui, lenkai neturi verpimo ratelių ir prieverpsčių, tautinių juostų.
„Vieni nuo kitų mes skiriamės daug kuo, tik per mažai tuo didžiuojamės ir vertiname patys. Mūsų tautinis kostiumas, sutartinės, kryždirbystė, puodininkystė, kultūrinis Kuršių nerijos paveldas – vėtrungės, krikštai (mediniai antkapiniai paminklai) – tai tokie perliukai, vėliavėlės, kuriomis tik mojuokim ir didžiuokimės! Bet mes pamirštam tuo naudotis, todėl visko reikia mokyti nuo mažens“, – sakė V. Jazerskas.
Roma Sinkevičiūtė
