Už nugaros – visas 100 metų!
Ne vienas, vidutinio amžiaus sulaukęs, dar atsimena kaimą, jaukius, šiltus močiutės namučius, žiūrinčius į pasaulį mažomis langų akimis, basas kojas glostantį žolėtą takelį, mažutėlaičius kambarėlius nubalintomis, kone aukšto vyro galvą siekiančiomis lubomis, austiniais užklotais padabintas lovas, žvarbią dieną priglausti nugarą kviečiantį šiltą „pečiuką“ ir šalia jo rymančią močiutę – mažutę, smulkutę, balta skarele apsigobusią… Ši tipiška lietuviška močiutė – 100 metų sulaukusi prienietė Marė Grinkevičienė-Žilinskaitė, gyvenanti Vaitkaus gatvės gale, ramiame gamtos kampelyje, kur negirdėti miesto triukšmo, automobilių ūžesio, kur žaliuojantis miškas – ranka paduoti.
Marė Grinkevičienė gimė, augo ir visą amžių nugyveno Prienuose, visai šalia dabartinio savo namelio. Gimė ji 1914 m. vasario 17 d. Iš mažens gyveno prie tėvų, paaugusi tarnavo pas svetimus. Nuo 1930 m. iki 1941 m. dirbo darbininke pas p. Damskį, tuo metu gyvenusį Prienuose ir užsiėmusį daržininkyste: vasarą – prie įvairių daržovių, o žiemą – prie įvairių grūdų valymo. Tuomet vasaromis dirbdavo iki 40 darbininkų, po žiemą – iki 12. Vėliau dirbo atsitiktinius darbus.
Nuo 1954 m. spalio 17 d. pradėjo dirbti Prienų ligoninėje Vidaus ligų skyriuje sanitare. Čia dirbo 41 metus, iki 82-ejų. Sunkiausia, kaip sako senolė, buvo dirbti senojoje ligoninėje, ilgus metus veikusioje Balbieriškio (dabartinėje F. Martišiaus) gatvėje.
Viena, bet ne vieniša
Nors M. Grinkevičienės tėviškė vos už 100 metrų, namelį, kuriame dabar gyvena, nusipirko vėliau, prieš tai su vyru pagyvenusi kurį laiką „ant kambario“.
Susituokė ji su dešimt metų vyresniu našliu sulaukusi aštuoniolikos. „Nenorėjau paskui pagalius lakstyt“, – šmaikštavo senolė. „Vaikystėje jai daug teko dirbti. Kad nereikėtų kaladžių nešiot, skubėjo ištekėti“, – pridūrė sūnėnas, pasakodamas, kad tetulės tėvelis važiuodavo į mišką dirbinti malkų ir veždavo jas parduoti. Vaikams teko tėvui padėti. Kadangi Marė buvo vyriausioji, jai ir tekdavo daugiausiai dirbti.
Savų vaikų Grinkevičiai nesusilaukė, o štai brolių ir seserų M. Grinkevičienė turėjo septynis. Deja, iš aštuonių užaugo tik keturi, o dabar iš gausios šeimos belikusi viena. Bet ne vieniša. Šimtametę daug metų prižiūri šalia gyvenantis sūnėnas, brolio sūnus Juozas Žilinskas su žmona Gražina. Nepaprastai rūpestingi sutuoktiniai senolę meiliai vadina tetule, prižiūri ir myli kaip savo mamą. Anot Gražinos, didžiausias tetulės ramstis ir prižiūrėtojas – Juozukas, paskutinius metus nuo jos nesitraukia, o ji – tik moralinis ramstis. Gražina kuklinosi pasakyti, kad kasdien tetulę apdovanoja bučiniu, o jos vadinamas moralinis palaikymas, apkabinimas – ne mažesnis rūpinimasis.
Pasak Juozo, tetulė dar truputį prisižiūri pati, atsikėlusi patrepsi po kambarį, bet vis dažniau nori prigulti. Anksčiau Juozas nuveždavo ją į bažnyčią, bet pastaraisiais metais senolė meldžiasi tik namuose. Gražina dirba, todėl kiekvieną rytą anksčiausiai pas tetulę ateina ir vėliausiai išeina Juozas. Močiutė, sako sutuoktiniai, nenori eiti gyventi pas artimuosius. „Savo namuose geriausia“, – klausydamasi, ką kalba giminaičiai, šypteli šimtametė.
Sveikino artimieji, buvę bendradarbiai ir garbūs svečiai
Išvakarėse savo mylimą tetulę sveikino artimieji, brolio sūnūs su vaikais ir vaikaičiais, kuriuos šimtametė laiko tarsi savo vaikais, vaikaičiais ir provaikaičiais. Jubiliejaus dieną iš pat ryto aplankė buvusi kolegė iš ligoninės – slaugutė Janina Matusevičienė, o per pietus su gėlių puokštėmis ir dovanomis atvyko ir valdžios bei įstaigų atstovai iš LR Seimo, Prienų rajono savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Alytaus ir Prienų skyrių.
Sveikindamas gražaus 100 metų jubiliejaus proga LR Seimo narys Andrius Palionis linkėjo mielai močiutei stiprios sveikatos, akių šviesos, polėkio dalintis duona, šiluma, geru žodžiu, kad ir toliau ją lydėtų mylimų ir mylinčių žmonių pagarba, dėmesys ir meilė. Šimtametę sveikino tą pačią dieną taip pat gimtadienio sulaukusi VSDFV Alytaus skyriaus Prienų skyriaus direktorė Eugenija Brilienė. Ji įteikė įrėmintą sveikinimą nuo VSDFV Alytaus skyriaus vadovo Valerijaus Venciaus. Prienų rajono savivaldybės mero ir administracijos vardu močiutę sveikino administracijos direktoriaus pavaduotoja Rima Zablackienė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Eugenija Sadauskienė. Šimtametę apjuosę jubiliejine juosta, sveikintojos palinkėjo sveikatos, sulaukti dar daug gražių pavasarių ir vasarų. „Aš jus įsivaizduoju tik bėgančią ir bėgančią…“, – teikdama gėles švelniai jubiliatę kalbino E. Sadauskienė, kurios mamytei Karčiauskienei, dirbusiai su M. Grinkevičiene ir ją dažnai prisimenančiai, iki jubiliejaus taip pat nedaug belikę – tik penketas metų.
Geru žodžiu ji atsiliepė ir apie sūnėną: „Geras vaikas. Atsimenu, ir Aneliukė (Juozo mama – aut. past.) džiaugdavosi savo Juozuku“.
Širdis taip atsiliepia, kaip ji kalbinama
Sujaudinta šimtametė dėkojo susirinkusiems svečiams ir vis kvietė prisėsti prie stalo, kuris kvepėjo naminiu tortu ir kava. Atvykusiems pasveikinti jubiliatės širdingai dėkojo ir sūnėnas bei jo žmona. „Kad tiek gėlių gyvam būnant!… Tik per laidotuves taip žmogų prisimena, – stebėjosi Gražina. – Tokio nuoširdaus, be pykčio, žmogaus nėra. Na, angelas!“, – džiaugėsi ji. Prisiminė, kaip tetulė ją, dar tik būsimą brolio marčią, apgaubė motiniška šiluma, dėmesiu ir rūpesčiu, kaip jaudinosi, kai per vieną šventę jaunai merginai kažkas suknelę gėrimu sutepė. „Kaip tu dabar, vaikeli?…“ – labiau nei jauna panelė tuomet nerimavusi tetulė. „Priėmė mane su visa meile. Mūsų tetulė labai gera ir labai supranta jaunimą. Jei ką ir pasako, tai gražiuoju, be jokio piktumo. Mes kartu išgeriam kavos (tetulė gali kavą gerti), pasikalbam. Senatvėje žmogui labai reikia dėmesio, pasikalbėjimo, supratimo“, – kalbėjo Gražina, žvilgsniu ir šypsena vis paglostydama senolę.
Paklausta, kaip tiek metų pavyko sulaukti, šimtametė atsakė: „Dirbau, dirbau, nebuvo kada galvot…“ Per savo ilgą amžių ji ligoninėje gulėjo tik vieną kartą, apie 90-ies metų, sirgdama plaučių uždegimu.
Senolė ir šiandien – šviesaus proto ir akių. Nors baigusi tik dvi klases Prienų pradžios mokykloje, bet skaityti ir rašyti mokėjo. Juozo paklausta, kodėl toliau nesimokė, senolė nuleido klausimą juokais: „Kad man nesisekė… mokytoja po pamokų palikdavo“. Televizijos programų ji nežiūri – kartais per radiją žinių paklauso. Anot sūnėno Juozo, niekada nemėgusi žiūrėti televizoriaus – gal todėl ir šiandien akinių nereikia. Nors laikraščių jau nebeskaito, maldaknygę dar paima į rankas arba kalendoriaus lapelius perverčia.
Dienas leidžiant tarp mylinčių, rūpestingų žmonių, rodos, dar gyvenk ir gyvenk. „Tiek daug jau nenoriu. Eidama gult pagalvoju, kad norėčiau vieną rytą neatsibust. Jau nenorėčiau daugiau gyvent“, – su šypsena ir nuolankiu dėkingumu Aukščiausiajam už visus pragyventus metus kalbėjo senolė. Kad ir kokia esanti mylima, sako jau pavargusi.
Nors daug vargo teko patirti, dar daugiau ašarų, netekus visų artimiausiųjų, išlieti, liko pragyventų metų sukauptas turtas – išmintis, santūrumas, širdies gerumas, kuriuo šimtametė dalinasi su Juozo ir Gražinos šeima. Juk širdis taip atsiliepia, kaip ji kalbinama.
Roma Sinkevičiūtė
