Viskas bus gerai
Bendraujant su žmonėmis tenka pastebėti, kad vieni pageidauja likti nežinomi, kiti kaip tik norėtų daugiau viešumo, treti tiesiog nori papasakoti savo istoriją.
Aukštas pareigas užimantis ar politikos platybėse nardantis žmogus neretai yra pasiruošęs atlyginti už papildomą viešumą. Tai akivaizdžiai matosi artėjant rinkimams. Aukšti pareigūnai viešumo dažniausiai nori siekdami apginti ne itin sklandžią jų įstaigos veiklą. Viešumo siekia ir sąsajų su verslu turintys asmenys. Tačiau tenka susidurti su paprasta teisybe, kad galintys papasakoti daugiau tyliai slenka pro šalį niekieno nepastebimi. Nors turbūt teisingiau būtų pasakyti – lekia, mus lenkdami jau keliais ratais.
Ne kitaip pasirodė ir bendraujant su Onute Končiene. Onutė ne tas žmogus, kurį pamatysite garsiai besijuokiantį ar apsuptą garsių žmonių. Onutės nepamatysite ir triukšminguose vakarėliuose ar masiniuose žmonių su vienoda nuomone suvažiavimuose. Onutė – tas žmogus, kuris tyli, nes už ją kalba jos darbai.
Prienų krašto dukra
Onutės istorija prasidėjo 1955 m. Prienų krašte, Ašmintos apylinkės Pošvenčio kaime. Sklidina vaikiško žavumo ir smalsumo mergaitė netrukus įžengė į Ašmintos aštuonmetę mokyklą, kurioje užsibuvo iki septintos klasės. Ašmintos mokyklą teko pakeisti į „Žiburio“ gimnaziją. Ašmintintos mokyklai Onutė ligi šiol dėkinga. Už išugdytą meilę knygai. Iki šiol geru žodžiu mini bibliotekininkę O. Vaitauskienę, kuri skatino skaityti. Tuo metu Onutė buvo savotiška knygneše. Nešdavo iš bibliotekos knygas žmonėms, kuriems sunku buvo į ją nueiti.Mokantis gimnazijoje ir prasidėjo Onutės gyvenimo pokyčiai. Čia susiformavo vertybė, padėjusi tapti naudinga ne tik savo, bet ir daugeliui kitų šeimų. Onutė su tėvais persikraustė gyventi į tuometinį kolūkio kontoros pastatą Bagrėno kaime. Taip jau sutapo, kad šis pastatas – tai Bagrėno dvaras, viena iš Lietuvos istorinių vertybių. Po nacionalizavimo dvare įsikūrė Juliaus Janonio kolūkio administracija, Bagrėno pradinė mokykla bei biblioteka. Onutės šeimai apsigyvenus šiame pastate, mergaitei atsivėrė durys į svajingą knygų pasaulį. Onutei, pradėjusiai laikraščius skaityti jau nuo 5 metų, biblioteka tapo tramplinu į pasaulio pažinimą. Pasak jos, labiausiai domino biografinės, istorinės knygos. Tiesa, knygų puslapius tekdavo versti pasislėpus palėpėje. Aplink pastatą esantys daržai ir laukai reikalavo visų laisvų rankų darbo. Todėl ir Onutės mamai labiau patikdavo matyti dukrą dirbančią ūkio darbus, o ne svajingai besišypsančią virš milijonų raidžių, nugulusių baltuose puslapiuose. Mama – pradinių klasių mokytoja stebėjosi, iš kur jos mažylė taip gerai pažįsta raides ir taip puikiai skaito. Onutei tai nuostabos nekėlė, jos mintyse sukdavosi tik klausimas, kurią kitą knygą skaityti.
Į gimtinę sugrąžino likimas
Baigus mokyklą, likimas Onutę nuvedė į Vilnių. Čia studijuodama ekonomikos mokslus ji sutiko ir savo gyvenimo draugą, su kuriuo 1976 m. atšoko vestuves. Baigus mokslus Vilniuje, teko keliauti į Jonavą, nes gavo paskyrimą į Jonavos baldų kombinatą. Kartu su vyru Rimu Onutė Jonavoje užsibuvo iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje. Prabėgus dešimtmečiui, likimas Onutės šeimą parvedė atgal į tą patį Bagrėno dvarą. Sužinojusi, kad parduodamas butas širdžiai mielame name, ji su vyru nusprendė jį įsigyti. Nors šeima planavo butą turėti tik laikinai, likimas lėmė į jį ir persikraustyti. Grįžusi į tėviškę Onutė žengė mamos pėdomis – pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoja toje pačioje Bagrėno pradinėje mokykloje. Kartu nusprendė ir dar vienus mokslus baigti. Mokydama mažuosius, ji pati baigė Šiaulių universitetą, tapo diplomuota mokytoja. Šitaip ji pratęsė savo šeimos mokytojų dinastiją. Mama, būdama mokytoja, matyt, davė įtikinamą pavyzdį savo dukroms. Onutės sesuo taip pat tapo mokytoja. Mokytojo karjeros atsisakė tik brolis. Šiuo keliu kol kas nežada eiti ir Onutės vaikai. Šeimos mokytojų dinastiją pasiryžo pratęsti tik sesers dukra.
Deja, didelė gyventojų migracija padarė savo, ir Bagrėno pradinė mokykla pateko į reorganizuojamų mokyklų sąrašą. Masiškai uždarinėjant kaimų mokyklas, šis likimas neaplenkė ir Bagrėno.
Atsivėrė naujos durys
Uždarius mokyklą, Onutei atsivėrė naujos durys. Darbas persikėlė tolėliau – į Prienus. Onutė įsidarbino Prienų specialiojoje internatinėje mokykloje. Čia jai teko dirbti su pradinėmis lavinamosiomis klasėmis, kitaip tariant, mokyti neįgalius vaikus. Tuo pat metu Bagrėne įsikūrė bendruomenė, kurios pirmininke tapo ta pati Onutė. Nuo vaikystės mylėjusi knygas, moteris nusprendė atkurti biblioteką. Visų bendruomenės narių jėgomis, Onutės giminaičių pagalba, domininkonų vienuolių parama bei naujų bendradarbių Petro Kačiušio bei Vidos Vaikšnienės dėka bendruomenės biblioteka gausėjo itin greitai. Dabar visi bendruomenės nariai gali rinktis iš netgi daugiau nei 4 tūkst. knygų. Onutė bendruomenę švietė ne tik knygomis. Ji organizavo ir susitikimus su rašytojais, kūrybinius vakarus.
Nuostabą keliantis atkaklumas
Pačiame veiklos įkarštyje likimas, matyt, apsiriko ir Onutei sudavė smūgį. Ją pakirto sunki liga. Daugybė operacijų, gydymų ir labai liūdnų prognozių sustabdė.bendruomenės pirmininkės veiklą. Ligą, rodos, pavyko įveikti, tačiau ji paliko gilų randą moters gyvenime. Onutė jau turi labai įvertinti gaunamas užduotis ir prieš ją iškylančius darbus.
Tačiau nuostabą kelia jos atkaklumas. Ji niekada neapleido likimo nuskriaustų vaikų. Nors bendruomenės veikla sustojo, tačiau vaikai ir toliau mokėsi jos skleidžiamos šilumos ir gyvenimo pamokų.
Onutę mokyklų reorganizacija palietė du kartus. Praėjusiais metais pro Prienus praūžus dar vienai uždaromų ir jungiamų mokyklų bangai, visam laikui užsidarė ir Prienų specialiosios mokyklos durys. Tačiau Onutei likimas šįkart vėl nusišypsojo ir ji tęsia savo misiją Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos Specialiojo ugdymo skyriuje. Čia kas rytą ji ir vėl pasitinka vaikus, kuriems reikia didesnės pagalbos. Kas rytą su šypsena ji vėl žengia į klasę ir pasisveikina su kiekvienu pradinės lavinamosios klasės vaiku. Onutė rūpinasi vaikais, kurie gyvena savo, kitomis raidėmis parašytame, pasaulyje.
Onutė džiaugiasi savo gyvenimu, džiaugiasi tuo, ką turi, ir niekada negedi to, ko neturi. Ji visada vadovavosi savo žodžiais: „Viskas bus gerai“. Nors gyvenimas suduoda smūgių, tačiau vis tiek tas pats gyvenimas ir suteikia galimybių toms laimės akimirkoms, kurių mes tiesiog nenorime pastebėti. Onutė džiaugiasi savo vaikais, nors likimas išbarstė juos toli nuo namų: vyresnioji dukra dirba Vilniuje, jaunesnioji – Kaune, o sūnus – užsienyje. Motinos manymu, svarbiausia, kad jie būtų laimingi. Onutė džiaugiasi, kad turi nuostabų vyrą, kuris visada jai padeda ir ją palaiko. Visą gyvenimą Onutė, dėjusi pastangas, kad tarp mūsų atsirastų dar bent vienas šviesulys, žino – kas beatsitiktų, ji savo darbą tęs toliau.
Mantvydas Prekevičius
