Birštono kurortui – 90 metų

Šiais metais Birštono muziejus išskirtinį dėmesį skyrė muziejų metams, 1863-1864 m. sukilimui. Nutarėme, kad 2014 m. visa mūsų veikla, sumanymai, mokslinė analizė bus skirti esminiam muziejaus veiklos kokybės spartinimui, ekspozicijos rekonstrukcijai, bendros veiklos su sanatorijomis optimizavimui, moksliniam darbui. Atsigręšime į tas dienas, kada prieš 90 metų Birštono kurortą iš Lietuvos valstybės pradėjo nuomoti „Raudonasis kryžius“. Tie penkiolika metų (1924-1939) nulėmė aktyvią kurorto plėtrą, žymų besinaudojančių kurorto paslaugomis pacientų  pagausėjimą, kurorto paslaugų kokybę. 1939 m. pabaigoje kurortas savo veikla buvo žymiai priartėjęs prie geriausių Vakarų Europos kurortų.

1920-1923 m.

Kurortas pirmojo pasaulinio karo metu nefunkcionavo, įrengimai ir pastatai buvo apleisti. Po karo jau į nepriklausomą Lietuvą grįžusi kurorto savininkė Lidija Miller-Arnoldi (anksčiau pagal buvusį vyrą – Kochanovska) neskyrė dėmesio kurorto atkūrimui, o stengėsi kuo greičiau parduoti statinius ir įrengimus. Jau 1921 m.  balandžio 14 d. posėdyje Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentas, daktarui K.Griniui pirmininkaujant, atkreipė dėmesį į sunkią kurorto būklę. Departamento vadovybė pasitarime taip ir nenusprendė, „ar kurortą tuėtų laikyti valdžia, ar jį perduot keleriems metams į privatines rankas“ (Medicina“, 1921, Nr. 2, p. 62-63). „Čia pat susirinkime pasižadėjo keliolika žmonių įnešti savo dalis į kapitalą, reikalingą kurorto eksploatacijai. Bendra tų dalių suma siekė 27000 auksinų (valiuta iki 1922 m. lito įvedimo – V. K.). Birštono kurorto reikalu pavesta rūpintis išrinktam komitetui iš daktaro Aleknos, daktaro Karužo, provizoriaus Stakelės, provizoriaus Valentinavičiaus, provizoriaus Mažono ir techniko Markevičiaus“ (Ten pat, p. 63).

1922 m. kurortas jau buvo perimtas iš buvusios savininkės. „Šiais metais Birštono kurortas, galima sakyti, jau pradėjo veikti ant karo griuvėsių. Visa, kas buvo prieš karą įtaisyta ir sutvarkyta, po karo radosi iš dalies sugriauta, sulaužyta, iš dalies sudeginta ir apleista. Šįmet norint tą visą iš dalies atnaujinti ir pataisyti, be galo daug darbo ir lėšų reikėjo tam padėti („Medicina“, 1922 m., Nr. 6-7). Vienok, nežiūrint sunkumų labai operatyviai pradėjo veikti sanatorija mokytojams, o kitoje Nemuno pusėj, Šablausko vasarnamyje, – sanatorija kariškiams. Labai sėkmingai buvo

gydomi 1922 m. atvykę 45 kariškiai. Jau 1923 m. gydytojas Paliokas apibendrino kariškių gydymo praktiką (Paliokas. Karo sanatorijos Nr.1 Birštono 1922 m. sezono darbų apyskaita – „Medicina“, 1923, Nr. 2, p. 103-113). Buvo pastebėta, kad trūkstant didesnių sumų, kurias gali garantuoti valstybės parama, kurortas vis dar neturi užtektinai tinkamų tarnautojų. Tuo būdu čia iš dalies trūksta reikalingos tvarkos ir švarumo, jaučiasi, kad yra per maža vieno, nors ir labai patyrusio gydytojo, ir dar kitokių trūkumų“ („Medicina“ ,1922, Nr. 6-7, p 388).

„1923 m. Birštono kurorto sezonas prasidėjo gegužės mėn. 27 d. Nuo tos dienos ligoniai pradėjo priiminėti vonias ir gerti mineralinius (šaltinio) vandenis. Šaltiniai ir vonios tinka sergantiems: 1) visokios rūšies reumatizmu, podagra, inkstų ir šlapumo pūslės akmenimis ir t. t. 2) visokiomis organų (skrandžio, žarnų, kepenų) ligomis. Kurorte veikia valdžios viešbutis iš 26 kambarių. Svečiai privalo atsivežti visus reikalingus baltinius, nes viešbutis jų neduoda. Kurorto administratoriumi paskirtas kurortų žinovas daktaras Povilas Kairiūkštis“ („Medicina“, 1923, Nr. 5, p. 262).

1924 m. – esminių kurorto klausimų sprendimo metas

Pirmosios optimistinės žinios apie kurorto finansinių problemų sprendimą pasirodė jau 1924 metų kovą: „Birštono kurortui pagerinti 1924 m. paskirta tik 20000 Lt. Su tokia maža suma nebus galima atlikti reikalingiausių remontų ir kitų pagerinimų ir todėl kurortas šių metų sezonu skurs po senovei. Lietuvos Raudonojo kryžiaus valdyba nori Birštono kurortą perimti iš valdžios į savo rankas. Tarp Sveikatos departamento ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Valdybos šiuo klausimu eina derybos. Be minėtų 20000 litų L. R. Kr. V-ba reikalauja paskolos 100000 Lt ant šios sąlygos. Sveikatos departamentas sutinka“ („Medicina“, 1924, Nr. 3, p. 228).

1924 m. Lietuvos visuomenė sužino, kad Birštono kurortas, „tam tikra sutartimi perėjęs Lietuvos Raudonojo Kryžiaus žinion, taps atidarytas š. m. VI.1 d, dalyvaujant valdžios, visuomenės ir spaudos atstovams. Birštone yra 7 šaltiniai. Du šaltiniai („Viktorija“ ant Nemuno kranto ir „Birutė“ toliau nuo Nemuno ant kalno) turi druskos ir kalkių ir jų vanduo vartojamas pilvo, žarnų, inkstų ir pūslės slogoms gydyti. Kitų penkių šaltinių vanduo vartojamas šiltoms vonioms, reumatui ir kt. ligoms gydyti. Vonių II klasės yra 18 (kaina 3,5 Lt). Netrukus bus įrengta 11 vonių I klasės (kaina 5 Lt). Viešbutyje kambarys kaštuos 5 Lt parai, valgis – 4,5 Lt. Susisiekimas su Birštonu iš Kauno karetkomis ir automobiliais. Kurorto direktoriumi paskirtas Dr. Brundza iš Prienų („Medicina“,1924, Nr.5, p. 420).

1924 m. sutartis

Pats teiginys „tam tikra sutartimi“ skamba labai neaiškiai ir paslaptingai, tad mūsų skaitytojui ją plačiai apibūdinsime, nes ši sutartis ne tik nulėmė kurorto vystymosi sąlygas, bet ir stabdė šį procesą.

„1924 m. balandžio 15 d. Kaune mes, žemiau pasirašiusieji Vidaus reikalų Ministerio įgaliotas Sveikatos departamento Direktorius, iš vienos pusės ir Lietuvos Raudonojo Kryžius asmenyje Pirmininko Dr. R. Šliupo, iš kitos pusės sudarėme šią sutartį:

1. Birštono kurortas perleidžiamas eksploatuoti, tvarkyti ir tobulinti Lietuvos Raudonajam Kryžiui su visu priklausiančiu kurortui ūkiu, žemės plotu, mineraliniais vandenimis, trobesiais, įtvarais, voniomis, baldais. Taipogi parduodami kurorto žemės planai, visos sutartys dėlei tos žemės ir visos knygos apie kurorto eksploataciją nuo 1922 metų.

2. <…>

3. Raudonasis Kryžius taiso ir tobulina kurortą savo iniciatyva: tiria kliniškai ir chemiškai vandenų sudėtį, rengia vandenų pilstymą ir jų gazavimą ir pamaino medinius kaptažus betoniniais, stato ir įrengia tinkamus paviljonus, įtaiso kiek galint geriau reikalingas vonias, perdirba vonių paviljoną, kur įtaiso dumblių vonias, įrengia ir palaiko dumblyną, įrengia kurorte vandentraukį ir kanalizaciją, apšviečia kurortą, remontuoja senus trobesius ir namus, perdirba juos; planuoja sulig reikalo pelkes ir kalnus, priklausiančius kurortui, žodžiu, stengiasi Birštono kurortą padaryti modernų  sulig dabartiniais technikos ir sanitarijos reikalavimais. Naujiems trobesiams statyti, pagrindinį remontą daryti ir mechanikos įtvaroms steigti reikalinga Sveikatos departamento sutikimas.<…>

4. Raudonasis Kryžius turi teisės kurorto teritorijoje išleisti privalomas taisykles ūkio, sanitarijos ir bendros tvarkos palaikymo visiems kurorto lankytojams, skirti ir imti už kurorto naudojimąsi piniginius mokesčius, sudaryti savąją kurorto administraciją, samdyti ir atleisti savo nuožiūra tarnautojus. Raudonasis Kryžius turi teisės eksploatuoti mineralinius vandenis ne tiktai vietoje, bet ir pilstant į butelius ir pardavinėjant rinkoje.

5. Raudonajam Kryžiui perleidžiami skirtieji sąmatos keliu 1924 metams Birštono kurorto reikalams 30.500 litų ir duodama garantija, skolinant Raudonajam Kryžiui iš Lietuvos banko vieniems metams 10000 litų.

6. Kiekvienam sezonui pasibaigus, Raudonasis Kryžius turi teisės atsisakyti nuo Birštono kurorto, tuo pat metu Sveikatos departamentas turi teisės pareikalauti iš Raudonojo Kryžiaus grąžinti Birštono kurortą atgal; abiejuose atvejuose atsiskaitoma tarp savęs taip: a) Raudonasis Kryžius privalo grąžinti visa, ką buvo paėmęs, perleidžiant jam kurortą, ne mažesnės kaip buvo įkainota vertė; b) Raudonajam Kryžiui atlyginamos visos padarytos iš jo lėšų išlaidos naujiems trobesiams statyti, kapitaliniam remontui, mechanikos įtvarams, sulig patikrintų sąskaitų atskaitant amortizaciją.<…> („Medicina“, 1924, Nr. 6-7, p. 544-545).

Tai buvo tipinė paini nuomos sutartis, pratęsiama kiekvienais metais, ribojanti Raudonojo Kryžiaus investavimo suinteresuotumą.

(Bus daugiau)

Vytautas Kuzmickas,

 Birštono muziejaus istorikas, vyr. fondų saugotojas