1918 m. lapkričio 16-oji Nemajūnų valsčiuje
Vienas iš labai svarbių motyvų, kodėl kaizeriniai okupantai ėmėsi represijų prieš Nemajūnus, buvo ir tai, kad 1918 m. lapkričio 12 d. šalia P. Biržio (vėliau žinomo kaip Pupų dėdė – V. K.), Garmaus, Kanaukos, Janavičiaus naujai steigiamos Alytaus apskrities įgaliotiniu buvo išrinktas ir klebonas Jonas Kunigėlis („Laisvoji Lietuva“, 1918 m. lapkričio 30 d., Nr. 2, p. 4).
Nemajūnai ir „Jiezno respublika“
Ilgus dešimtmečius Nemajūnai buvo Jiezno valsčiaus valda. 17 a., kada Nemajūnų girininkiją valdė Kristupas Zigmantas Pacas, ir 1861-1915 m. Nemajūnai priklausė Jiezno valsčiui. Aktyvus Jiezno valsčiaus tautinio atgimimo architektas buvo parapijos klebonas, Pauliaus Galaunės brolis Jonas Galaunė. Jis nepritarė savarankiškiems nemajūniečių siekiams ir siekė išlaikyti ankstesnę Jiezno valsčiaus teritoriją. Šio laikotarpio Jiezno parapijos komiteto dokumentai nėra išlikę, tačiau tai atskleidžia to laikotarpio lietuviška spauda. 1918 m. gruodžio 28 d. „Laisvoji Lietuva“ apie tai rašė net keliose žinutėse: „1918 m. lapkričio mėn. 12d. Nemajūnuose buvo išrinktas parapijos komitetas iš šių žmonių: vietos klebono I. Žeimio, Šmito, Stelmokavičiaus, Valatkos ir kitų (vardai nenurodomi – V. K.). Jiezno amtforšteris su klebonu Nemajūnų parapijai reikalavo iš Nemajūnų parapijos žmonių, kad jie pasirašytų, kad kunigo J. Kunigėlio jie nenorį. Žmonės vis dėlto tai padaryti nesutiko, nors buvo grasinama sudeginti miestelį, jeigu kunigas Kunigėlis sugrįžtų. Kunigas J. Kunigėlis, vokiečiams sudeginus klebonijos trobas ir grasinant jį nužudyti, buvo pasišalinęs. Vokiečiai ant jo turėjo piktumą, kad jis užtardavęs žmones („Laisvoji Lietuva, 1918 m. gruodžio 28 d., Nr. 12, p. 3). Kitoje žinutėje rašoma: „Lapkričio 21 dieną į Alytaus apskričio tarybą buvo išrinkti kunigas Garmus, studentas, gydytojai Kanauka ir Janavičius. Rinkimai praėjo ramiai, jeigu neskaityti „Darbo balso“ šalininkų išsišokimų ir Jiezno klebono Galaunės, kuris trenksmingai apleido susirinkimų salę ir žodžiais „Išeikim vyrai“ kvietė ir kitus tą pat padaryti, tačiau jo paklausė tik buvę Jiezno parapijos žmonės“ (Ten pat). Iš dar vienos žinutės susidarome vaizdą, kad kunigas J. Galaunė visaip stengėsi sukliudyti Nemajūnų valsčiaus formavimui. „Lapkričio mėn. pabaigoje Jiezno klebonas J. Galaunė sukvietė į Jiezną Birštono, Nemajūnų ir kitų aplinkinių parapijų komitetus. Pasirodo, jo norima buvo įkurti senobinę rusų valdžios tvarką (netiksliai suformuluota, turėtų būti kalbama apie teritorinį suskirstymą – V. K.), išrinkti viršaitis, valsčiaus teisėjai ir t. t. Bet kitų parapijų žmonės prie Jiezno „respublikos“ nenorėjo ir yra nusistatę laikytis Valstybės Tarybos nustatytos tvarkos“ (Ten pat). Lietuvos valstybės Taryba ne kartą pasisakė prieš decentralizacijos pasireiškimus, įvairių „respublikų“ kūrimą. Tai tuo metu sąlygojo vokiečių plėšikavimas, banditizmas, įstatymų neveikimas. Buvo bandoma apsiginti pačių jėgomis.
Ieškojimas užtarimo
Nors buvo kreiptasi į Valstybės Tarybą, bet vokiečiai savivaliavo, klebonas J. Kunigėlis labai dažnai slapstėsi. „Laisvoji Lietuva“ gavo daugybę pasipiktinimo kaizerinių okupantų siautėjimu laiškų, bet jų negalėjo atspausdinti dėl vokiečių karinės cenzūros. 1918 m. gruodžio 18 d. „Laisvosios Lietuvos “ redakcija rašė: „Vokiečiai stengiasi savo kruvinus darbus nuo pasaulio akių paslėpti. Jie čia žudo žmones, degina kaimus, atima paskutinį kąsnį duonos, trukdo mokslui, o pasauliui nori skelbtis kultūros nešėjais. Dėl to cenzūra braukia ir lig šiol iš laikraščių kiekvieną jiems nemalonią tiesą, išbraukė kruvinus Alytaus atsitikimus, išbraukė Švenčionių apskrities žudykles (kalba netaisyta – V. K.),išbraukė Nemajūnų klebono persekiojimus ir jo trobų sudeginimą“ („Laisvoji Lietuva“, 1918 m. lapkričio 16 d., Nr. 9, p. 4)
Nemajūnų parapijos žmonės norėdami būti saugesni, norėdami padėti ir savam klebonui kreipėsi į Vilniaus vyskupiją. Vyskupu šioje vyskupijoje nuo 1918 m. gruodžio 1 d. buvo įšventintas Jurgis Matulaitis, tolerantas ir tautų taikintojas. Laišką pasirašė I. Žeimys, I. Valatka, J. Bunevičius, A. Jaruševičius ir kiti. Rašoma: „Šiuo nužemintai Nemajūnų parapijinė taryba drįsta melsti Jūsų Malonybės paieškojimo nuo vokiečių valdžios atlyginimo už 1918 lapkričio 16 d. sudegintas nuo vokiečių žandarų klebonijos trobas, javus ir kitus daiktus. Apie tuos deginimus ant vietos tardė ministeris teisių p. Leonas“ (Nemajūnų bažnyčios byla, parapijiečių skundas Vilniaus vyskupui, Kaišiadorių vyskupijos archyvas). Laiške pabrėžiama, kad Jiezno, Stakliškių, Nemajūnų žandarų įvykdyti nusikalstami veiksmai buvo kerštas klebonui J. Kunigėliui už žmonių užtarimą. Šiuo išpuoliu norėta kunigą nužudyti, jis ir toliau persekiojamas. Kadangi valdžia tuo metu nebuvo pajėgi sutramdyti okupantų, buvo prašoma vyskupo pagalbos nustatant žalą ir padedant ją išieškoti iš okupantų. Nemajūnų parapijiečiai padarytą žalą vertino 37 790 rublių, carinių rublių kursu. Jų nuomone, atstatyti sudegintus klebonijos pastatus minimaliai be medžiagos (darbas) prireiktų 5 000 rublių. Vien medis kainuotų apie 14 000 rub. Nurodoma ir kita žala: inventoriaus, javų, pašaro nuostoliai.
1919 m. liepos 1 d. Valstybės Prezidento A. Smetonos įsaku Nemajūnų valsčius oficialiai buvo prijungtas prie Alytaus apskrities („Vyriausybės žinios“, 1919 m. liepos 6 d., Nr. 9, p. 7). Klebonas J. Kunigėlis su ja glaudžiai bendradarbiavo iki pat 1923 m. Nemajūnų valsčiaus tarybos veikla per 15 nepriklausomybės metų iki 1933 m. laukia išsamaus tyrinėjimo, nes iki šiol ji niekada nebuvo tyrinėta.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
