Nemajūnų žmonės ir kaizerinių okupantų egzekucija. 1918 m. lapkritis

1918 m. lapkričio mėnesį lietuviška spauda: „Lietuvos aidas“, „Tėvynės sargas“, „Liuosoji Lietuva“ ir kiti su dideliu susirūpinimu rašė: „Iš Alytaus apskrities. Baisios žudynės. Lapkričio mėn. 21 d.  Alytaus apskrities Tarybos įgaliotinis kunigas Kunigėlis darė Taryboje pranešimą Tarybos Prezidentui A. Smetonai, Ministrui Pirmininkui, prof. Voldemarui ir Vidaus reikalų ministrui Stašinskiui apie vokiečių žandarų žiaurumus, apie deginimą trobų ir daugybę sumuštų žmonių. Sudeginta klebonijos trobos Nemajūnuose su visais javais, Tauliukų kaimas, Vaitiškių klojimas, Punioje – Pranskevičiaus visos trobos (Pranskevičius nušautas daugybe kulkų, kitas iš tų pačių namų žmogus tuoj pat mirė sumuštas), Paulauskio klojimas Birštone, trys klojimai, 8 namai Daugų parapijoje, daugybė namų kitose vietose. Jiezne užmuštas ant kelio Pempė, Nemaniūnuose vaikinas 18 metų, ant kelio pašautas vaikinas iš Punios parapijos, Užuguostyje nušauti du žmonės. Suvalkų pusėje sušaudyti mokytojai. Vokiečių kareivių negirdėti ne tik užmuštų, bet ir sumuštų. Deginami daugiausia klojimai, nes jie pilni javų. Tam dalykui ištirti važiuoja komisija iš Teisingumo ministerio P. Leono ir vokiečių friedensgerihto (vokiečių paliaubų tarybos – V. K.)  nario iš Vilniaus. („Lietuvos aidas“, 1918 m. lapkričio 20 d., Nr. 138, p. 4). Korespondenciją pasirašė Nemajūnų klebonas Jonas Kunigėlis. Šis įvykis Lietuvai tada reiškė tai, ką mūsų kartai  1991 m. sausio 13-oji.

Jono Kunigėlio (1880-1932) asmenybė

Jis buvo kilęs iš Utenos krašto, išsilavinusios ir pasiturinčios šeimos. 1902 m. įstojo į Vilniaus kunigų  seminariją, o 1906 m. Vilniaus vyskupas E. Roppas įšventino jį į kunigus. Nuo pat dvasinės tarnystės Kruonyje aktyviai įsijungė į kovos už lietuvių kalbos vartojimą bažnyčiose sąjūdį. Ypač buvo aktyvus Dubingiuose ir Šešuoliuose. Nemajūnuose kunigavo 1918-1924 m., 1924-1930 m.  – Nedzingėje, Stakliškėse, Labanore, Kernavėje. Mirė ir yra palaidotas Molėtuose. Kunigu išbuvo 26 metus.

Nemajūnuose jis buvo ne tik dvasios tarnas, bet ir pasipriešinimo, labai dažnai ginkluoto, prieš kaizerinių okupantų savivalę organizatorius. Kaizerinių okupantų buvo persekiojamas, buvo bandoma su juo susidoroti.

Į Nemajūnus jis atvyko iš karto po kunigo Povilo Burbulio mirties 1918 m. vasaryje. Suorganizavo Nemajūnuose lietuvišką pradžios mokyklą, pradėjo ruoštis įkurti parapijinį komitetą. 1918 m.  lapkričio 4-11 d. Vokietijoje įvykusi revoliucija įnešė daug chaoso į kaizerinę okupacinę  kariuomenę. Kareiviai ir tvarką prižiūrintys žandarai čia jautėsi jau laikini, todėl plėšikavimas, banditizmas tapo nuolatiniais jų veiklos palydovais.

Lietuvos Valstybės taryba, tik lapkričio 23 d. įkūrusi Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, dar nebuvo tvirta, daug kur nekontroliavo padėties. Bet ji pareikalavo tiek iš savo piliečių, tiek iš Vokietijos kariuomenės vadovybės įvykio paaiškinimų. Kunigas davė parodymus tiek apie 1918 m. lapkričio 16 d. įvykius, tiek apie vėlesnius susidūrimus su kaizeriniais okupantais, atskleidė jų savivalę.

Kaizerinių okupantų siautėjimas

„Vokiečių žandarai Jonas Mejeris ir Fricas Šmidtas buvo apsigyvenę Nemaniūnuose. Nebuvo tos dienos, kad nebūtų į mane atėjęs žmogus pasiskųsti. A. Bačinską sumušė ir prikankino, jog aš pašauktas išpažinties klausyti negalėjau su juo susikalbėti. Baudė už nenusiėmimą kepurių, baudė už bet ką“ („Lietuvos aidas“, 1918 m. gruodžio 31 d., Nr. 165 (214), p. 5). Jonas Kunigėlis po lapkričio 11 d., vokiečiams besiruošiant kraustytis iš Lietuvos, griežtai pasisakė prieš miško kirtimą. „Lapkričio 11 ar 12 d. pavakaryje išgirdau žmones balsiai kalbant ties bažnyčia ir nuėjau pažiūrėti, ko jie čia susirinko. Pasirodo, jų norima iš vokiečio kareivio pirkti miško sargų pjūklus, kirvius ir šautuvus, kurių jiems siūlė. Besikalbant apie tai keliais vežimais atvažiavo ir J. Mejeris. Žmonės suprato žandarus iš Nemajūnų norint kraustytis ir kalbėjo: atėjo pėsti, nieko neturėdami, gi dabar išsiveš net keletą vežimų. Taip žmonėms bekalbant prijojo žandaras Šmidtas su kitu žandaru, turėdami rankose metamųjų bombų (granatų – V. K.) ir suriko užmušią mane ir žmones. Mane norėjo sumindyti arkliais. Mejeris dar pridėjo vėliau su manimi pasikalbėsiąs. Šmidtas rėkavo: „Vis tiek tu neliksi gyvas“. Aš patariau žmonėms išsiskirstyti, gi pats nakvotų nuėjau miškan bijodamas žandarų užpuolimo. Rytoj dieną atėjo žinių iš Alytaus (naujos apskrities centras – V. K.), reikia rinktis komitetai. Žandarai buvo naktį išvažiavę. Nemajūnuose belikęs vienas miško sargas vokietis ir tas girtas“ (Ten pat).

Prapijinio komiteto steigimas

Tą pačią dieną susirinkę parapijos žmonės išrinko parapijos komitetą. „Du Tauliukų vaikinu: Zenkevičių ir Gelažiūnų Kazlauskutis, iš girto kareivio miško sargo paėmė šautuvus, kuriuos jis norėjo parduoti; gi paties šautuvo jie neėmė. Aš liepiau ir tuos paimtus šautuvus atiduoti. Ketvirtadienį su kitais išrinktaisiais nuvažiavau Alytun apskrities komiteto rinktų. Kad tai pavelytų, buvau aš su kitais dviem vyrais pasiųstas į Alytaus soldatenratą (kareivių tarybą). Iš karto mums tų rinkimų nenorėjo leisti ir neleido Lietuvos Vyriausios Tarybos atsišaukimo paskaityti susirinkusiems parapijų atstovams. Ilgai pasigynus leido“ (Ten pat).

Okupantų įvykdyta egzekucija

Bebūnant mitinge Nemajūnų klebonas gavo žinią, kad į Nemajūnus atvyko 50 kareivių ir jo visur ieško, o miestelį ketina sudeginti. „Zenkevičių trobas jau sudeginę, nors paimtuosius šautuvus jau buvo atidavę pirma; patys Zenkevičiai besislapstą. Kazlauskutį, benešant jam šautuvą į Nemajūnus atiduoti, žandaras Šmidtas pakeliui nušovęs. Nušovęs tada, kada Kazlauskutis, numetęs šautuvą, lindęs pro tvorą ir buvo įkliuvęs. Iš Nemajūnų man rašė: „Kad žinotumei, kaip įdūkę ant Tamstos žandarai, kaip jie tamstą keikia, kaip tamstos ieško, grasindami užmušti. Baisu, baisu“. Gavęs tokių žinių ir tai, kad žandarai su Jiezno amtsforšteriu (kariniu viršininku valsčiaus ribose – V. K.) žada padegti klebonijos trobas ir bažnyčią, jeigu aš nesugrįšiąs, kreipiausi čia pat į vokiečių kareivių tarybą, visa tai išaiškindamas. Jie mane ramino nieko nebijoti“ (Ten pat).

Bet kaizeriniai okupantai savo tarybų nepaisė. Jie sudegino Punioje Paulauskų klojimą su javais, Pranskevičių trobas, užmušė Pranskevičių. „Gi tą pačią lapkričio 16 d. Jiezno amtsforšteris (Pavarde Roth, mūsų pateikiamoje Kazimieros Galaunienės nuotraukoje yra nusifotografavęs Jiezno klebonijoje) su žandarais Nemaniūnų, Stakliškių, Butrimonių, Jiezno ir kitais jau apsupo klebonijos trobas, nieko neleisdami išnešti, ieškojo manęs net išeinamoje vietoje, nors aš Alytuje niekur nesislėpiau. Neradę manęs, padegė klebonijos klojimą, kur buvo 120 kapų nekultų rugių, 65 kapos kviečių, 50 kapų miežių, 35 dvikinkiai dideli vežimai žirnių. Sudegino net javus, skirtus beturčiams ir mokytojų išlaikymui“ (Ten pat). Pats Jiezno amtsforšteris su žandarais parapijiečius vertė sakyti, kad klebono J. Kunigėlio jie nenori. Atsisakius tai sakyti, buvo grasinama padegimais.

Lietuvos tarybai išklausius šią informaciją, 1918 m. lapkričio 24 d. kartu su vokiečių kareivių tarybos atstovu atvyko teisingumo ministras Petras Leonas. Pasikalbėjęs su vietiniais žmonėmis, jis savo išvadų pastabose pažymėjo: „Kazlauskutis eina savu reikalu keliu, susitinka du grįžtančiu iš miestelio, kuriems kely kažkas pagedo. Ima visi bendrai taisyti. Užveja juos žandaras ir be niekur nieko įninka mušti. Kazlauskiukas bėgti, žandaras jam iš užpakalio iš šautuvo“ („Lietuvos aidas“, 1918 m. lapkričio 29 d., Nr. 144 (192), p. 4). „Punios klebonas A. Racevičius ir Nemajūnų klebonas J. Kunigėlis rūpinosi žmonėmis, jautė jų skriaudas, patys skundėsi Tarybai ir Kreishauptmanui (krašto kariniam viršininkui – V. K.). Žandarai pyko ir juos skundė. Skundė, kad jie ginklus dalija žmonėms, kad deginamose trobose buvo girdėti sprogimų, kad buvo laikomi šoviniai. Bet niekas nieko panašaus nėra girdėjęs. Apskritai vokiečiai nėra patyrę iš lietuvių jokios skriaudos, niekas nebuvo užmuštas nei muštas“ (Ten pat).

(Bus daugiau)

Vytautas Kuzmickas,

istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas