Užuguostis tebegyvena viltimis ir lūkesčiais
Tarsi gražiausias paveikslas, nutapytas geltonai raudonomis spalvomis su žaliais laukų potepiais, prieš akis atsiveria Užuguosčio krašto peizažas. Kiek akys apima visur pievos, prižėlusios krūmų ir berželių, tai vienur, tai kitur nutūpusi sena kaimo troba. Naujų aplinkiniuose kaimuose niekas nestato. Kiek likusių tuščių, užmiršusių šiltą namų židinį, žmonių balsus, jų rūpesčius ir džiaugsmus. Jų akys – langai jau nešviečia ir jau nebelaukia nei senų, nei naujų šeimininkų. Liūdnai nuteikia toks gražus kraštovaizdis, pilnas kažkada buvusios gyvybės šauksmo.
Būtų gerai atgaivinti šį kraštą
Buvusiame dideliame ir svarbiame ūkio centre seniau vyko aktyvus gyvenimas – buvo kultūros namai, vidurinė mokykla, paštas, medicinos punktas. Dabar jau beveik nieko neliko, kad primintų tuos laikus. Kai gamta ruošiasi poilsiui, šis kraštas atrodo liūdnai. Tačiau pačiame Užuguostyje dar dega kultūros žiburėlis. Tai biblioteka.
Pasikalbėkime su šios ugnelės kurstytoja, ilgamete kultūros darbuotoja Rasa Žvirbliene, mačiusia ne tik šiuos, bet ir Užuguosčio klestėjimo laikus. Čia buvo daugybė žmonių: jaunimo, mokinių ir kt., čia kiekvieną savaitgalį iki paryčių vyko „pasauliniai šokiai“. Visko buvo, kai gyveno daug žmonių, kai veikė ir savo funkcijas atliko kultūros namai, buvo stiprus etnografinis ansamblis, rengdavo spektaklius, organizuodavo vakarones.
Užuguostis nutolęs nuo rajono centro40 kilometrų. Kai vyko aktyvus gyvenimas, buvo ne taip jau svarbu, kad rajono centras toli – autobusai kursavo pakankamai dažnai ir susisiekimas jokių problemų nekėlė. Tačiau kai atėjo Nepriklausomybės laikotarpis, kai išnyko kolūkiai ir žmonėms neliko darbo, atsirado visos sąlygos ne itin geriems pokyčiams. Vykdant taupumo programas buvo atimtas paštas, panaikintas felčerių punktas, vėliau pradėjo mažėti ir mokinių skaičius, buvo perorganizuojama mokykla, kol visai ji buvo panaikinta. Sumažinti autobusų reisai ir atimta galimybė žmonėms važinėti į darbą. Tačiau, kaip sakė R. Žvirblienė, ir atsidūrę negyvenamoje saloje, žmonės adaptuojasi.
Dabar Užuguostyje gyvena apie 500 žmonių. Čia nemažai yra prisiregistravusių miesto žmonių, kurie čia gyvena tik vasaros metu. Gyventojų skaičius mažėja, nes vyresnio amžiaus žmonės iškeliauja amžinybėn, o jaunų šeimų ne tiek jau daug, tad ir gimstamumas labai mažas.
Būtų gerai, kad atsirastų šio krašto žmonių, norinčių atgaivinti šitą žmonių ir valdžios užmirštą kraštą, sugebančių pritaikyti gražų kraštovaizdį aktyviam sportui ar turizmui. Pirmiausia reikėtų sukurti gerą infrastruktūrą šiai veiklai vystyti. Tai būtų fantastiška. Bet, pasak pašnekovės, mes dar šiame krašte tokių žmonių neužauginome. Tiesa, atvyksta daug pasiturinčių žmonių poilsiauti, pagyventi, netgi nusiperka sodybas netoli ežero, gražiose vietose. Tačiau jie būna tik laikini gyventojai, nelabai prisidedantys prie bendruomenės veiklos.
Užuguosčio žmonės dar gali džiaugtis, kad turi dvi parduotuves, pieno supirkimo punktą, vaikščiojančią po kaimus laiškininkę ir, be abejo, patį svarbiausią tašką – biblioteką.
Bibliotekininkė yra paskaičiavusi, kad jau išnyko 10 kaimų, likę jose viena kita negyvenama sodyba ar tik buvusios vietovės pavadinimas.
Privalumai ir nepatogumai
Kalbėdami apie atokios rajono vietovės privalumus, pasak R. Žvirblienės, kiekvienas juos išvardytų vis kitokius. Galima pasidžiaugti, kad čia ramu, mažai transporto, gražus kraštovaizdis. Jeigu blogai būtų, žmonės čia negyventų. Jai pačiai kol kas iš čia išvykti nesinori. Patinka pačiai pirmai praminti keliuką nuo namų iki darbo giliu sniegu, perbristi per lapų pusnį rudenį. Tai irgi romantika, gražu ir gera, kai pripranti.
Nepatogumų nemaža žiemos metu, vienas iš jų – nepravažiuojami, sniegu užpustyti keliai, kai žmonės jaučiasi atskirti nuo pasaulio.
– Kai būna tik rogių kelias, laukiame, kada nuvalys pagrindinius kelius. Vaikai su mokytojais eina pėsčiomis į mokyklą Stakliškėse. Sunkiau atokesniuose kaimuose gyvenantiems, bet visi įprato ir stengiasi išgyventi. Netoli yra įsikūręs karinis dalinys, tai jie kartais kelią nuvalo. Turim tiek galimybių, kiek esame turtingi, – juokauja R. Žvirblienė.
Taigi, pasak pašnekovės, du didžiausi šviesos žiburiai yra biblioteka ir bažnyčia. Tiesa, biblioteka gali būti uždaryta, o maldos namai – ne. Tai jau didelis privalumas.
Tai ką gi veikia tie žmonės, kurie nepabėgo iš Užuguosčio ir vis dar tiki šviesia ateitimi?
Kaip ir iš daugelio kaimiškųjų vietovių, važiuoja žmonės dirbti į UAB „Nemateką“, Prienus, kiti – į Vilnių visai savaitei ir grįžta tik savaitgaliais. Anot R. Žvirblienės, išėjimas iš namų kiekvienam žmogui yra svarbus.
– Nėra Užuguostyje beveik nė vienos trobos, kad į ją neatneštų pensijos, invalidumo, našlaičio ar socialinė pašalpos. Taip ir gyvena žmonės, tikėdami, kad dar bus geresnių laikų ir šiame krašte, – sako bibliotekos vedėja.
Labai gerbiamas šiame krašte vienintelis stambesnis ūkininkas Ričardas Mykolaitis, kuris stengiasi įdirbti kuo didesnius žemės plotus, kad nebūtų šabakštynų, aktyviai prisidedantis prie visų bendruomenės renginių.
Bibliotekoje ne tik išduodamos knygos
Rasa 20 metų išdirbo kultūros namuose, o vėliau, kai jie buvo uždaryti, teko atsidurti ir darbo biržoje. Tačiau šiek tiek pailsėjusi nuo įtempto darbo ir pastiprinusi sveikatą, baigė universitetą. O nuo 2009 metų pradėjo dirbti bibliotekoje.
Dabar bibliotekoje ji ne tik išduoda knygas, bet ir organizuoja renginius, turi jaunimo iniciatyvinį klubą. Organizuoja renginius, nedideles šventes, prisideda prie bendruomenių veiklos, bet dėl projektinės ir fondų paramos nesivaržo, nes neturėtų kada įgyvendinti projektus. Bibliotekoje yra 5 kompiuteriai, o vietiniai gyventojai jau išmoko jais dirbti ir naršyti internete, tad dabar gali pasinaudoti elektroninės bankininkystės paslaugomis, susimokėti mokesčius ir kt.
Randa bibliotekoje ką veikti ir vaikai. Bibliotekos vedėja rodo jų piešinius, kuriuose išreikštos nuotaikos ir jausmai, rodo šeimų nupieštus paveikslus. Vieni jų šviečia linksmomis spalvomis, kiti – dvelkia niūriu rūpesčiu. Bet prastos nuotaikos debesėliai dažnai išsisklaido ir vėl piešiniuose šypsosi gėlės ir žmonės.
Žvirblių šeima augina daržoves ir bites
Kaip pasakojo R. Žvirblienė, yra šiame krašte darbščių žmonių, kurie kažką daro, kad galėtų pragyventi: augina gyvulius, daržus, vaisus ir daržoves.
Bibliotekininkė Rasa čia atsikėlusi gyventi daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, dirbdama kultūros sferoje, žemės ūkio darbais neužsiima. Tačiau, kaip ir kiekviena kaime gyvenanti moteris, mėgsta eksperimentuoti, augindama savo šiltnamy pomidorus, agurkus, melionus, arbūzus. Taip pat mėgsta pakeliauti, gyventi taip, kad būtų malonu ir patogu.
Tiesa, Rasos vyras Vytautas, ilgus metus dirbęs vairuotoju, vėliau mokyklos ūkvedžiu, prieš gerą dešimtmetį tapo prisiekusiu bitininku. Žmonai nežinant ir neįtariant, nusipirko 3 avilius bičių. Moteris bičių baisiai bijo ir, kada Vytautas kopinėja medų, ji net duris užsirakina. Ir dabar, nors lauke šalta, Vytautas vaikšto apie avilius, žiūrėdamas ir tikrindamas, kaip laikosi bitutės. Apie bites vyriškis žino daug, nes domėtis jomis pradėjo seniai, perskaitęs bitininkystės knygą. Tačiau noras susipažinti su šių mažų gyvūnėlių gyvenimu, atėjo iš jaunystės, o gal dar iš vaikystės laikų.
– Tvarka bičių avilyje yra labai griežta, gal net griežtesnė negu žmonių gyvenime. Ten kiekviena turi savo vietą ir tam tikrą darbą, kurį turi atlikti, – sako Vytautas.
Vyriškis pasakoja, kad žiemą, jau nuo Naujų metų, jeigu saulėtas oras, bitės pradeda po truputį skraidyti.
– O medaus šią vasarą prinešė nemažai, gal net daugiau negu kitais metais. Stengiuosi prižiūrėti, stebėti, ar ko bitutėms netrūksta, ar sveikos. Jeigu kas atsitinka, pagydau pats. Bitės bijo labiausiai drėgmės, o ne šalčio, – sako Vytautas.
Netrukus bitelių nameliai bus apšiltinti ir uždaryti. Bet vis tiek bitininkas eis prie jų, klausysis jų dūzgimo avilyje tarsi gražios muzikos…
Ateities vizijos
Visiems gyventi būtų sunku, jeigu neturėtų šviesesnių svajonių ateičiai. Prieš šešetą metų, kai buvo uždaryta Užuguosčio mokykla, buvo tuoj pat pamėtėta graži mintis apie daugiafunkcinio socializacijos centro įkūrimą. Buvo susitikimų su Seimo ir savivaldybės tarybos nariais, buvo išklausyta ir socializacijos centro vadovo Tautvydo Zikaro pamąstymų apie būsimą objektą. Žmonės tikėjosi ir laukė, kada pagaliau kažkas bus daroma, kada vėl atsiras žmonių ir užsidegs žiburiai negyvenamuose namuose, kada vėl bus reikalinga mokykla, vaikų darželis, paštas ir kt. Atsiradus darbo vietų, aišku, atsikels ir jaunos šeimos, kurioms visa tai bus reikalinga.
Mokyklos pastatas nenaudojamas stovi jau šešerius metus, o laužyti, niokoti turtą niekam nekyla rankos – jis saugomas, nes žmonės dar turi vilties. Gal visgi po tiek metų griovimo bus ir šiame krašte sukurta kas nors žmonėms reikalingo.
O žmonės, pasak R. Žvirblienės, šiame krašte labai geri, draugiški, linkę vieni kitiems padėti, atjausti. Nėra pykčio ir pavydo. Vagių nėra, o jeigu kas mėgsta išgerti alaus bokalą, tai sugeba ir užsidirbti. Nesinorėjo tikėti, bet bibliotekos vedėja patikino, kad čia nėra vienišų ir apleistų senelių, jie prižiūrimi savų ir artimųjų. Tačiau, pasak pašnekovės, būtų labai gerai, kad čia įsikurtų socializacijos centras, kuris pagelbėtų garbaus amžiaus sulaukusiems žmonėms.
Stasė Asipavičienė
