Sukviesti prisiminimų

Rugsėjo 24-ąją paminėti Birštono savivaldybės teritorijoje, Prienų miškų urėdijos Alksniakiemio miške, įkurto Atminties tako 25-ąsias metines susirinko daug žmonių. Atvyko Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, pavaduotojas Juozas Aleksandravičius, Prienų miškų urėdijos urėdas Robertas Judickas, pavaduotojas Jonas Koklevičius bei Išlaužo girininkijos girininkas Valentinas Armonas. Pakviesti paminėjimo organizatorių atvyko ir vienas iš Atminties tako idėjos autorių, buvęs Birštono turistinės bazės direktorius Kazimieras Stankevičius su žmona, buvęs Birštono savivaldybės architektas Feliksas Jaruševičius, idėjinio Atminties tako kūrėjų vado ir organizatoriaus rašytojo Vytauto Petkevičiaus žmona Raisa ir dukra Liuda ir keletas skulptorių, kurie tas drąsias idėjas įgyvendino ąžuole.

Renginį pradėjo žinomas tautinių ir patriotinių dainų atlikėjas Vytautas Babravičius, daugeliui žinomas Simo pseudonimu, visus pakvietęs kartu sudainuoti „Lietuva brangi“.

Literatūrine kompozicija susirinkusiuosius pasveikino Birštono gimnazijos mokiniai, vadovaujami direktoriaus pavaduotojos ugdymui Astos Ferevičienės.

J. Aleksandravičius pastebėjo, kad Atminties take keliukai numinti, tai rodo, kad ši vieta yra vertinga ir lankoma.

Sveikindama susirinkusius į skulptūrų ansamblio pastatymo 25-metį, merė pastebėjo, kad strateginiame Birštono plane vietovė aplink Turistinę bazę buvo numatyta miesto plėtrai. Tačiau 1988 m. birštoniečiai susirinko į pirmąjį Sąjūdžio susirinkimą, tada ir gimė mintis padaryti kažką ypatingo anksčiau žuvusių už Lietuvą žmonių atminimui. Taip vieniems gimusios, kitų palaikomos ir puoselėjamos idėjos įgavo konkretų pavidalą.

– Pati didžiausia žmogaus vertybė yra ta, kad jie išlaiko savo atmintyje praeities įvykius. Todėl šiandien džiaugiuosi matydama visą būrį skulptorių, kurie tada čia dirbo ir kūrė. Labai gaila, jau kai kurių nėra gyvųjų tarpe. Tai primena, kad reikia dažniau susirinkti pasikalbėti apie praeitį. Laikas prieš 25 metus rodo, kokie mes buvome stiprūs ir vieningi. Žiūrėti į praeitį reikia ir todėl, kad galėtume pasisėmę jėgų drąsiai žengti į ateitį, – sakė N. Dirginčienė, dėkodama tiems, kurie padeda šią vietovę tvarkyti.

Birštono muziejaus direktoriaus pavaduotojo Vytauto Šeškevičiaus vadovaujami visi patraukė Atminties taku, kur kiekvienos skulptūros autorius pristatė savo kūrinius iš naujo, pasakojo, kaip jie gimė, kaip dirbo ir ką jautė.

Pirmiausia buvo sustota prie Romo Venckaus skulptūros, pastatytos tako pradžioje, kuri lyg ir nusako pagrindinę idėją: „Už ką?“. Už ką buvome ištremti, parklupdyti ir nukankinti, nužudyti. Ar kad mylėjome savo kraštą, savo žmones?

Ir taip tolyn, tolyn. Vidas Cikana pasakojo apie savo sukurtą koplytstulpį „Visiems, užaugusiems šėtono paunksmėje“, Rimantas Zinkevičius sukūręs koplytstulpį „Įmynęs pėdą, čia jaučiuosi ne svetys, bet šeimininkas, amžius čia gyvenęs. Ir joks ateivis jau neiškrapštys kulka nei durklu“, Viktoras Žilinskas koplytstulpį „Pažvelk į Nemuną – į savo sielos giedrą, į žydrą sielą, į savo gyvybės versmę“, Vladas Raguckas koplytstulpį „Motinų skausmui ir kūdikių klyksmui, sustingusiems Sibiro speige“. O Ginutis Dudaitis kalbėjo ne tik apie savo kūrinius, bet ir apie tų, kurių jau nėra.

Prienų miškų urėdijos urėdas R. Judickas kalbėjo apie paramą aprūpinant skulptorius ąžuolo mediena ir apie skulptūrų saugojimą ir atnaujinimą. Reikia pasidžiaugti, kad urėdija deda nemažai pastangų ir negaili šiam tikslui lėšų, o skulptorius Algimantas Sakalauskas su jaunaisiais medžio drožėjais pasistengia, kad šių kūrinių nepaliestų laikas.

Raimundas Puškorius prabilo žemaitiškai ir pasakojo apie smagius nutikimus ir susitikimus su V. Petkevičiumi, kuris buvo aktyvus konsultantas ir patarėjas rašant žodžius ant koplytstulpių. Jis ir šašlyką plenero vietoje iškepdavo, ir savo pasakojimais pralinksmindavo kūrėjus. Raimundas dar priminė vieną svarbų dalyką, apie ką daugelis ir nežinojo – stovyklavimo pradžioje V. Petkevičius iš kažin kur atnešė Lietuvos valstybinę vėliavą ir kartu su skulptoriais pakalbino. Ji kabojo kaip plenero vėliava visą laiką kol buvo dirbama. Ir niekas nei paskundė, nei ją liepė nuimti. Tai rodo, kad čia žmonės vieningi, dori ir nuoširdūs, troškę pamatyti laisvą Lietuvą.

Baigiantis ekskursijai Atminties taku, G. Dudaitis papasakojo apie žmones, dirbusius prie šio projekto, pasidžiaugė, kad yra ir K. Stankevičius, kuris brandino ir labai aktyviai palaikė šią idėją bei dalyvavo ją įgyvendinant.

Sunku išvardinti svečius ir vietinius gyventojus, atėjusius pagerbti ne tik tų, kuriems buvo sukurtas skulptūrų takas, bet ir svečius, panorusius pabūti gamtos prieglobstyje, pasidžiaugti čia vyraujančia tyla ir ramybe.

1988 metais, kai dar buvo tik prasidėjo Sąjūdis, buvo nepriklausomybės priešaušris, sukurti tokį monumentą Sibiro tremtiniams ir nukankintiems bei žuvusiems Lietuvos gynėjams buvo tiesiog žygdarbis.

Dalindamasis prisiminimais K. Stankevičius pasakojo, kaip 1987 m. jis pradėjo vadovauti Alksniakiemio miške įsikūrusiai Turistinei bazei. Naujas direktorius norėjo padaryti kažką prasmingo tame gražiame miške, kur daug turistų ir poilsiautojų ne tik iš Lietuvos. Idėjai pritarė ir tuometinė liaudies meno draugija.

Pradžioje buvo tik vizija. Kad ji taptų kažkuo apčiuopiamu, reikėjo gauti ir tuomet Birštono savivaldybei vadovavusio Antano Serapino Zenkevičiaus pritarimą, architekto Felikso Jackevičiaus palaiminimą. Surasti tą prasmingą idėją galinčių įgyvendinti žmonių. Visi jie verti pagarbos, kad tokiu svarbiu politiniu momentu ėjo su tauta, buvo lojalūs Sąjūdžio ir laisvės idėjoms.

Taip 1988 m. Alksniakiemio miško pakraštyje prie Nemuno išdygo 11 skulptūrų ansamblis. Jį kūrė geriausi medžio drožėjai, skulptoriai. Vieni jauni, pilni entuziazmo, kiti turintys ilgametę patirtį, susirinkę iš visos Lietuvos. Plenero metu patriotinę nuotaiką kėlė ir patarė bei konsultavo netoliese gyvenantis rašytojas Vytautas Petkevičius. Plenero dalyvius konsultavo ir skulptorius J. Meškelevičius.

Sugrįžę prie degančio laužo, renginio dalyviai ir svečiai dar ilgai dalijosi prisiminimais. Kalbėjo Sąjūdžio metraštininkė Angonita Rupšytė, kuri sakė, jog praeinant Atminties taku lyg ir atgimė Sąjūdžio dvasia. Tada juk niekas neklausė, ką man už tai duos. Pasak jos, kūrėjai skulptūrose pavaizdavo meilę tautai ir Lietuvai.

Susirinkusieji atidžiai klausėsi Teresės Murauskaitės pasisakymo. Ji prieš 25 metus dirbo girininke, žinojo šios vietovės istoriją ir pasakojo, kad čia, kur esame susirinkę ir kūrename laužą, buvo Povilo Šiugždinio sodyba. Kalbėjo ir daugelis kitų, susijusių su praeities įvykiais ir galėjusių pasidalinti išgyvenimais.

Birštono savivaldybės merės pavaduotojas visiems garbingiems svečiams įteikė dovanų – knygas apie karališkojo Birštono praeitį. Visi norintieji galėjo gauti Prienų miškų urėdijos išleistą lankstinuką „Atminties takas Alksniakiemio miške“.

Stasė Asipavičienė