Miškininkai keliavo po Latviją
Jau keletą metų Miškininko dienos proga Prienų miškų urėdijos darbuotojams organizuojamos pažintinės kelionės, kurių metu aplankomi tolimesni ir artimesni kraštai, susipažįstama su jų gamta, šalies tradicijomis ir papročiais. Praėjusiais metais buvo aplankytos Lenkijos ir Ukrainos Lietuvos DK pilys, o šiemet buvo nutarta pasižvalgyti po kaimyninę Latviją.
Anksti ryte išvykę iš Prienų, dar prieš pietus keliautojai pasiekė didingą Rundalės pilis, kuri pagrįstai laikoma vienu nuostabiausių baroko ir rokoko stiliaus statinių Europoje. Daugelis šiuos rūmus lygina su Žiemos rūmais, esančiais Sankt Peterburge. Ir ne veltui. Juos projektavo tas pats architektas Bartolomėjus Frančeskas Rastrelis, kilęs iš Versalio. Manoma, kad architektas tai pernešė kaip grožio etaloną ir į kitas vietas. Taigi tai tikriausiai nebuvo didikų užgaida, o greičiau paties architekto sumanymas.
Prabangūs rūmai apsupti didelio, daugiau kaip hektaro ploto sodo, pilno gėlių. Tiesa, dabar jau ne pats žydėjimo metas, tačiau dar matėsi buvusio grožio likučiai. Ši kunigaikščių vasaros rezidencija graži ir pavasarį, kai sužaliuoja, ir vasarą, kai paskęsta spalvų jūroje, ir rudenį, kai jį nukloja nukritę medžių lapai, prisagstyti vėlyvųjų gėlių.
Su šiuo istoriniu objektu supažindino gidė, kalbanti tik nelabai aiškia rusų kalba. Pasak istorijos, rūmai pradėti statyti1736 m. kaip Kuršo hercogo Ernsto Johano Birono vasaros rezidencija. Jie buvo statomi dviem etapais: 1736-1740 m. ir 1764-1766 m. Rūmai savo funkciją atliko iki1920 m., o vėliau buvo nacionalizuoti ir pritaikyti valstybės poreikiams. Juose veikė pradinė mokykla, įrengtos gyvenamosios patalpos šeimoms, dalyje buvo įrengti sandėliai. Tačiau kad ir kas čia buvo, visi stengėsi, kad būtų išlaikyta ir nesunaikinta tai, kas yra viduje. Daugiau rūmai nukentėjo karo metu.
Šiandien Rundalės rūmuose eksponuojama įdomi ir vertinga istorinė kolekcija, atspindinti rūmų klestėjimo laikotarpį. Rytinėje Rundalės rūmų dalyje įrengti reprezentaciniai kambariai: iškilminga veidrodžiais ir auksinėmis detalėmis išdabinta Auksinė salė, kur vykdavo hercogo audiencijos, Baltoji salė, kurioje buvo rengiami pokyliai, taip pat Didžioji galerija. Vakarinėje rūmų dalyje įrengti apartamentai, tarp kurių ir hercogienės buduarai, kunigaikščio miegamasis, valgomieji, tualeto kambariai ir kt. Vargu, ar tiek prabangos ir XVIII a. dvaro gyvenimo detalių galima rasti ir pamatyti kuriame kitame Baltijos šalių muziejuje.
Kaip pasakojo beveik nuolatine tapusi kelionių organizatoriaus „Kelionių laikas“ Danutė Čiornyj, šie rūmai apipinti legendomis ir pasakojimais apie XVIII a. čia sklandžiusias meilės istorijas, apie paveldėjimo klausimus ir su tuo susijusias dvariškių intrigas. Su Latvijoje esančiais didikų rūmais yra susijusi ir iš Vilniaus, Šnipiškių, kilusi Marta Elena Skovronaite (kitur Skavronskaja), kurią Petras I pirmiausia pasiėmė kaip sugyventinę, o vėliau, išsiskyręs su pirmąja žmona, vedė. 1705 m. ji priėmė stačiatikybę ir pradėjo vadintis Jakaterina Aleksejevna. Kadangi Petras I neturėjo vyriškos giminės palikuonių, tad jo žmona Jakaterina I, dar jam gyvam esant, tapo imperatore. Vėliau jos karūna buvo karūnuojami ir kiti Rusijos imperatoriai.
Pasivaikščioję po prabanga tviskančius rūmus ir gražų sodą, miškininkai iškeliavo į Latvijos sostinę Rygą. Rygos senamiestyje laukė įdomi ekskursija po žymesnes istorines vietas pėsčiomis. Buvo aplankyta Rygos pilis, Prezidento rezidencija, Domo katedra ir aikštė, apžiūrėti gražūs ir spalvingi jau nepriklausomybės laikais renovuoti pastatai.
Senamiestyje ekskursantai aplankė Bremeno muzikantų paminklą, jį palietė, tikėdami, kad tai atneš laimę. Paliesti legendinius muzikantus buvo susidariusi netgi eilutė. Kas gi nenori tos laimės ir sėkmės!..
Pamatėme Šv. Petro bažnyčią, Juodgalvių riterių rūmus, iš tolo didingumu stebinančią Laisvės statulą ir daug kitų įdomybių, klausėmės nuostabių ir net neįtikėtinų kelionės vadovės Danutės pasakojimų.
Kitą dieną laukė kelionė po Gaujos nacionalinį parką, vieną didžiausių nacionalinių parkų Baltijos šalyse. Atvykus į Siguldą, Gaujos nacionalinio parko administracinį centrą, lyno keltuvu persikeliama į kitą Gaujos upės krantą. Čia iš43 metrųaukščio atsiveria puikūs upės slėniai, o per kūną nubėga šiurpuliukai. Keltuvas vienu metu į kitą krantą kelia 20 žmonių.
Aplankoma XVII a. nužudytos nepaprasto grožio mergelės Majos kapas. Gidė pasakojo, kad ta mergina draugavo su vaikinu, tačiau jos siekė ir kiti. Pranešė, kad Mają kviečia į olą pasimatymui jos mylimasis. O ten jos laukė du nedori vaikinai, norėdami ja pasinaudoti. Tačiau ji savo sumanumu juos suklaidino ir pasirinko geriau mirtį, negu nešlovę. Vėliau negarbinga mirtis ištiko ir tuos nedorėlius. Todėl ant vienos iš kalvų šalia upės stovi ir Turaidos viduramžių pilis, tvirtovė, menanti ne tik karus ar politines permainas, bet ir dviejų jaunuolių tyrą meilę, pasibaigusią Turaidos Rožės mirtimi. Čia visada būna padėta rožių puokštė.
Vėliau buvo aplankytas Turaidos pilies kompleksas, dainų slėnis. Daugelis užlipo ir į patį aukščiausią bokštą pasigėrėti vaizdu po apylinkes, pasivaikščioti po muziejus.
Prie kiekvieno lankomo objekto buvo galima įsigyti latviškų suvenyrų su gintaru, o parduotuvėse – latviškų saldainių „Karvutė“ (latviškai „Gotina“) ir kitų smulkmenų, kurių dera parsivežti iš kiekvienos kelionės.
Į Prienus miškininkai grįžo jau vakare. Autobuse visi įdėmiai klausėsi krepšinio rungtynių transliacijos. Malonu buvo, kad kelionės pabaiga sutapo ir su mūsų krepšininkų pergale prieš prancūzus.
Stasė Asipavičienė
