Psichologinio krūvio našta ir menkas įvertinimas

Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 metų rugsėjo 27 d. Lietuvoje oficialiai švenčiama Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Nepriklausomai nuo to, ar tenka organizuoti socialines paslaugas vaikų dienos centruose, ar spręsti kaimo bendruomenių socialines problemas, ar teikti tiesioginę pagalbą senyvo amžiaus žmonėms, neįgaliesiems, pagrindinė socialinio darbo idėja lieka ta pati – padėti žmogui, ištarti paguodos žodį, suteikti dvasios stiprybę, grąžinti visaverčio gyvenimo džiaugsmą.

Kartu su visos šalies socialiniais darbuotojais savo profesinę šventę mini ir Prienų socialinių paslaugų centro (PSPC) darbuotojai. Profesinės šventės išvakarėse pakalbinau tris PSPC socialines darbuotojas, dirbančias su socialinės rizikos šeimomis Prienų mieste: Ireną Danilevičienę, Birutę Songailienę, Danguolę Juodsnukienę. Kiekviena iš jų socialines paslaugas teikia 17-19 šeimų, kuriose auga daugiau nei 90 nepilnamečių vaikų.

B. Songailienę galima vadinti senbuve – Prienų SPC ji dirba nuo 2007 m., kuomet buvo įsteigtos šios pareigybės. Jau dirbdama Vytauto Didžiojo universitete įgijo ir socialinio darbo magistro laipsnį. Siekti dar aukštesnio išsilavinimo Birutė nusprendė, norėdama labiau įsigilinti į šią palyginti naują Lietuvoje darbo sritį. „Socialinis darbas be teorijos – kaip laivas jūroje be kapitono. Norėjau pagilinti savo žinias, sužinoti, kaip dirbti, kad pasiekti teigiami pokyčiai šeimose būtų tvarūs, ilgalaikiai, kad šeimos, kurioms teikiamos socialinės paslaugos, ateityje galėtų pačios funkcionuoti“, – sako ji.

Metais vėliau už Birutę Prienų SPC socialinių darbuotojų gretas papildė D. Juodsnukienė, o dar vėliau (prieš porą metų) po socialinių mokslų studijų VDU – pirmiausia Jiezne, o po to Prienuose į kolektyvą įsiliejo ir I. Danilevičienė. Šių darbščių, sąžiningai ir pasiaukojančiai dirbančių moterų darbas – tai kasdieniniai susidūrimai su skurdu, neviltimi, prašymais ir reikalavimais. Neretai ir su pasipriešinimu, agresyvumu, tam tikru pavojumi asmeniniam saugumui.

Nors visuomenėje rizikos šeimų įvaizdis yra neigiamas, kiekviena, kad ir labiausiai pažeista šeima, nori būti vertinama, gerbiama, nepriklausoma. Socialinės darbuotojos sako suprantančios, kad šeima į krizinę situaciją patenka dėl įvairių priežasčių, susiklosčiusių aplinkybių, todėl jų uždavinys – padėti įveikti krizę, atrasti stiprybes, slypinčias po nepasitikėjimu savimi, menka saviverte, netgi priešiškumu aplinkai.

Beveik visais atvejais šis kelias būna ilgas ir sudėtingas dėl daugelio priežasčių. Įsigalėjusi nuostata, kad socialinis darbuotojas atsakingas už viską, kas įvyksta šeimos gyvenime, tačiau neatsižvelgiama į tai, jog darbas sunkus ir atsakingas, o galimybės ribotos. Didžiausios problemos, su kuriomis susiduria socialiniai darbuotojai, teikiantys paslaugas rizikos šeimoms, yra nedarbas, skurdas, girtavimas, dažna partnerių kaita, aplaidumas, tinginystė, vaikų nepriežiūra, vaikų sveikatos sutrikimai, tėvystės įgūdžių stoka. Tėvai nemoka palaikyti artimo ryšio su savo vaikais, dėl ko nepilnamečiai laiką leidžia gatvėje, įvairiose bendraamžių draugijose, ten, kur jie jaučiasi labiau suprasti ir įvertinti.

Gausių šeimų, kurioms teikiamos socialinės paslaugos, skaičius Prienuose tikrai yra didelis. Nepaisant to, kad dažnas klientas socialinės rizikos šeimoje serga priklausomybės ligomis, turi psichikos negalią, į tokias šeimas socialinis darbuotojas vyksta vienui vienas, be jokios apsaugos. Kartais atvykus randama girtaujanti kompanija, kuri jau iš anksto nusiteikusi priešiškai.

I. Danilevičienė papasakojo atvejį, kai savaitgalį socialinė darbuotoja gavo telefoninį pranešimą, kad šeimoje, kurioje auga trys mažamečiai vaikai (vienas vos kelių mėnesių), girtauja motina. Nuvykus į šeimą pasitvirtino, jog motina neblaivi, o jos vyras išvykęs į komandiruotę. Moteris girtavo su svetimu vyru, kuris buvo priešiškai nusiteikęs socialinės darbuotojos atžvilgiu. Ši buvo išvadinta necenzūriniais žodžiais, grasinta užmušti. Iškviesti policijos pareigūnai atvyko po 40 minučių, tuo tarpu sugėrovas pabėgo. Vaikų mamai buvo nustatytas 2,5 promilės girtumas.

Apmaudu, kad socialinis darbuotojas nėra apsaugotas nuo klientų, o pagalbos laiku gali ir nesulaukti. Policija gali pasiteisinti žmogiškųjų išteklių trūkumu ir, kaip dauguma institucijų, finansavimo trūkumu, o pagalbininkų, su kuriais galima būtų lankyti tokias šeimas ir apsisaugoti nuo galimo smurto, nėra. Ne paslaptis, kad seniūnijose dirbančių socialinių darbuotojų situacija dar sudėtingesnė. Ten būta girtų asmenų agresijos protrūkių, buvo grasinama ir mėginama apgadinti socialinio darbuotojo automobilį.

Nepaisant to, pašnekovės teigė, kad socialinis darbas, teikiant paslaugas šeimoms, turi būti dirbamas profesionaliai, ir apgailestavo, jog didžioji dauguma visuomenės kol kas nesuvokia socialinio darbo esmės. „Labai trukdo daugelio žmonių neigiamas požiūris į šias šeimas, netgi į šį darbą dirbančius socialinius  darbuotojus. Nelaiko šio darbo profesija, mes tą nuolat jaučiame. Atsižvelgiant į mūsų atliekamo darbo pobūdį, sudėtingumą, galimas grėsmes, esame įsitikinę, kad atlygis už darbą yra nepakankamas, neadekvatus atliekamam darbui, profesiniam pasirengimui, kvalifikacijai, neatitinkantis pragyvenimo išlaidų“, – kalbėjo ilgiausią patirtį turinti socialinė darbuotoja B. Songailienė.

Ne vienas norėtų pabandyti, bet ne kiekvienas galėtų būti geru socialiniu darbuotoju. Reikia nepaprastos dvasios tvirtybės, kad darbe patiriamos emocijos neužgožtų gyvenimo džiaugsmo.

Kas moterims padeda įveikti stresą? Kur jos semiasi stiprybės?

„Man labai padeda refleksija, savikūra, moralės, dorovės principų laikymasis, pagarba žmogui, stengimasis visuomet jį suprasti, nebūtinai pateisinti. Padeda žinios, patirtis, asmeninės savybės. Visuomet siekiu gėrio. Esu optimistė“, – sako Birutė. Danguolės įsitikinimu, sunkių akimirkų metu labai svarbu išsikalbėti, būti išklausytam ir suprastam.

Kai socialinis darbuotojas ima rūpintis kliento reikalais ir problemomis kaip savaisiais, susilpnėja savęs ir savo poreikių įsisąmoninimas, tada patiriamas stresas ir įtampa tampa neišvengiami. Irenos nuomone, socialinis darbuotojas, atlikdamas savo darbą, turi kreipti dėmesį ne tik į kliento ar visuomenės, bet ir į savo asmenines vertybes. „Dažnai būna atvejų, kad ir užmiegu su svetimomis problemomis. Bet jei nekreipsi dėmesio į save, gali „perdegti“, – teigia moteris, dažniausiai atsipalaiduojanti gamtoje, o naujų jėgų pasisemianti kelionėse.

Tiek valstybiniu, tiek savivaldos lygmeniu pripažįstama, kad socialinis darbas labai svarbus žmogui ir visuomenei, nors jo rezultatai dažnai būna nematomi ir sunkiai pamatuojami. Šios profesijos žmonės verti pačios didžiausios pagarbos, deja, valstybė jiems atsilygina mokėdama bene mažiausius atlyginimus. Kol kas lozungas, kad „socialinė politika ir parama žmogui turėtų būti valstybė prioritetas, o šį darbą dirbantiesiems turi būti už tai deramai atlyginta“, yra tik lozungas.

Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close