Paveikslai, tapyti širdimi
Birštono krašto muziejuje rugpjūčio 29 dieną visuomenei buvo pristatyta išlaužiškės nusipelniusios mokytojos, menininkės Onos Ratkevičienės siuvinėtų paveikslų paroda.
Laikinai atliekanti muziejaus direktoriaus pareigas Roma Zajančkauskienė pristatė parodos autorę ir paminėjo, kad čia eksponuojami per paskutinius 10 metų sukurti 29 paveikslai. O. Ratkevičienė išsiuvinėjo ir geltonais žiedais vešliai žydintį Birštono jurginą su padėka jurginų selekcininkei Ritai Zala ir kurorto vardo jurgino krikštamotei Rasai Gelgotienei. Pasak R. Zajančkauskienės, Onutės kantraus ir darbštaus būdo dėka išsiuvinėti gėlių žiedai, peizažai įgauna antrą gyvenimą, suteikia džiaugsmo žmonėms, besigėrintiems jos kūriniais.
Paprašyta renginio vedėjos, autorė pradėjo „pasivaikščiojimą“ po parodą nuo pradžių, kai 1955 metais kryželiu išsiuvinėjo gandrą. Pasak Onutės, šis darbas nereikalavo daug kūrybos ir sumanumo. O tikras kūrybos procesas prasidėjo 2003 metais, kai išėjo į pensiją. Pirmas rimtas darbas buvo sukurtas paveikslas tėvų 100-osios gimimo metinėms. Turėjo įvairių siūlų, nes buvo nemažai mezgusi, surado bulvinį maišą ir pradėjo…
– Siuvinėdama įsitikinau, kad kuo plonesni siūlai, tuo gražiau. Neturėjau patirties, bet viską dariau pagal savo skonį ir grožio pajutimą. Ir gavosi paveikslas, kuriame užfiksuoti net 32 vardai, – sakė O. Ratkevičienė, rodydama išsiuvinėtą paveikslą, šviečiantį spalvingomis gėlėmis, papuoštą gražiais poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „Ieškau gėlės, kuri man primintų tave, kurioje visą laiką kvepėtų vaikystė ir vakaras šiltas, mieguistas“.
Kitas, ne mažiau įspūdingas kūrinys buvo skirtas mokslo draugams. Jis, kaip ir visi kiti, turi savo atsiradimo istoriją ir gyvenimą. Jame spinduliuoja meilės, draugystės tema, švyti gera energija. Toliau – „Jurginai“, „Metų laikai“, „Abstrakcija“, „Pilėnų lopšinė“, „Myliu“, „Rytas“, „Vasara“ ir kiti. Visuose autorė tarsi žaidžia gėlių žiedais, mėgaujasi išgautais atspalviais. Apie kiekvieną jų, kaip apie savo pagimdytą ir išaugintą vaiką, paglostydama ir tarsi širdimi prisiliesdama autorė gali pasakoti ir pasakoti. Klausytis be galo malonu, tarsi kokios užburiančios pasakos. Kūriniuose telpa didžiulė meilė ne tik sūnui, dukrai, Lietuvai, bet ir visai gamtai, viskam, kas gera ir gražu, kas gyva širdyje ir prisiminimuose. Tam, kas sujuda po krūtine, priverčia praryti ašarą ir nuneša į tokius mielus ir gerus laikus, kaip vaikystė. Nepakartojamas paveikslas, atkeliavęs iš anų laikų, kada basakojė mergaitė su draugais ganė karves, maudėsi Peršėkėje ir ilsėjosi po miškelyje augusia vienintele pušimi. O vėliau susitikimas su tuo medžiu po 60 metų, kai ją apkabino kaip tikrą motiną.
– Viskas lyg tas pats ir ne tas. Ir pušis lyg kita, – sakė O. Ratkevičienė.
Graudu ir be galo miela, nes tai paliečia mūsų širdis, sujudina sielą.
Yra kūrinių, skirtų Lietuvos tūkstantmečiui, Baltijos keliui… Žmonių pavaizduoti negalėjo, todėl matome šalių vėliavas ir sukabintas rankas.
Pasakodama apie savo išsiuvinėtus paveikslus, O. Ratkevičienė sako, kad tai kūryba siūlais. Žiūrėdamas iš toliau gali suklysti, pamanyti, kad tai akvarele tapyti peizažai, gėlės ir netgi žmonės. Pasak siuvinių autorės, su veidais sekėsi sunkiai. Bet po kiek laiko ir jie įgavo žmogišką pavidalą.
O. Ratkevičienė, baigdama pažintinę ekskursiją po savo kūrybą, pristatė ir Birštono garbei išsiuvinėtą „Birštono“ jurgino paveikslą bei priesaką pačiai sau, kuris sumaniai paslėptas paveikslo spalvose: „Nepraskysk“. Už parodos pristatymą ir malonų laiko praleidimą autorei dėkojo muziejaus darbuotojai, sūnus ir dukra bei draugai ir pažįstami.
R. Zajančkauskienė pasidžiaugė, kad ši paroda tarsi relaksacija, o autorė gali puikiai vesti renginius, pritraukdama žmones savo nuostabiais pasakojimais.
Stasė Asipavičienė
