Didysis permainų kurorte dešimtmetis 1933-1940 (VI)
Keltas Birštono valsčiaus žinioje
Sutartį su keltininku V. Migoniu nuraukus, atsirado galimybė keltą įsigyti Birštono kurortui. Vandens kelių tarnybos viršininkas1935 m. balandžio 5 d. rašte kurorto direktoriui B. Matulioniui rašė: „Turint galvoje ankstybesnius Tamstų pageidavimus, o taip pat priimant domėn, kad tas keltas, kuriuo daugiausia naudojasi kurorto lankytojai, jų dėlei tinkamiausia būtų Tamstoms laikyti, siūloma paminėto kelto laikymą paimti savo žinion, tomis pačiomis sąlygomis ir už tą patį atlyginimą, kuris iki šiol buvo imamas, t. y. 610 Lt metams“ (LCVA, f. 1567, ap. 3, b. 391. l. 470 – kalba netaisyta). Tačiau Birštono valsčiaus viršaitis turėjo tam tikrų pažinčių aukščiausiose valdžios grandyse, nes po vienos dienos ta pati tarnyba, net nesulaukusi kurorto direktoriaus atsakymo, rašo laišką Valstybės Kontrolės susisiekimo revizijos departamentui. „Dabar minėto kelto laikymo sutarties tolimesnį vykdymą tomis pačiomis sąlygomis ir už tą pačią kainą, t. y. 610 Lt metams prašo perleisti Birštono valsčiaus viršaičiui, kurio žinioje yra Birštono kurortas (tai parodo ir korupcijos požymius, ir „Raudonojo kryžiaus“ nerangumą, nes kurortas priklausė jam – V. K.) ir kuris kelto eksploatavimą nori derinti su kurorto lankytojų patogumais“ (Ten pat, p. 49). Pats viršaitis J. Valatka po savaitės rašo Plentų ir Vandens kelių valdybos Vandens kelių tarnybai: „Į Tamstos šių metų balandžio 4 dienos raštą Nr. 4450, pasiųstą Birštono kurorto direktoriui, turiu garbės pranešti, kad kelto laikymą per Nemuną ties Birštonu paimu savo žinion…“ (Ten pat). Bet kurorto vadovas kovojo toliau. Jis kreipėsi į Valstybės kontrolę. Ši Vandens Kelių tarnybai1935 m. gegužės 5 d. rašte nurodo: „<…>reiktų paskelbti konkursą priimant domėn kurorto direktoriaus pageidavimus “ (Ten pat, p. 53). Tačiau konkursas neįvyko, tik sprendime buvo pataisyta, kad kelto laikymas atitenka ne Birštono valsčiaus viršaičiui, o Birštono valsčiaus savivaldybei (Ten pat, p. 53, p. 54).
Keltas ir intrigos
Birštono valsčiaus savivaldybė, perėmusi keltą, keltininku įdarbino dar prieš V. Migonį dirbusį A. Laukaitį. Tai sukėlė kitų kandidatų nepasitenkinimą. Nemažų pinigėlių norėjo ir Prienų valsčiaus viršaičio Šiugždinio giminaitis Šiugždinis Kazys, gyvenęs Birštono valsčiaus Kampiškių kaime. Jo prašymas buvo atmestas (Ten pat, p. 57). Tada su skundu kreipėsi Prienų valsčiaus Rūdupio kaime gyvenantis Povilas Šiugždinis ir savanoris kūrėjas Povilas Marcinkevičius. Adomas Laukaitis buvo kaltinamas, kad jo keltas netinkamas, kad jis negalės išlaikyti didesnio svorio, kad minėtų asmenų keltas „geresnis ir didesnis, o Laukaičio blogesnis, ir prašoma skundo autorius skirti keltininkais (Ten pat, p. 58). Kitą mėnesį Vandens kelių valdybai skundą parašė Šiugždinis Povilas, gyvenęs Kampiškių kaime. Jis kaltino A. Laukaitį tuo, kad „šis neturi kainoraščio, už perkėlimą per Nemuną ima 15 ct ir užsiima lupikavimu“ (Ten pat, p. 60). Dar po kelių dienų pasirodo „riebesnis“ išgalvoto ir tariamo Fridriko Lorenco, gyvenančio Marijampolėje ir poilsiavusio Kampiškių kaime, skundas: „1935 m. liepos mėn. 30 d. 20 val. 30 min. aš prie Kampiškių nutariau persikelti į Birštono kurortą, nes 21 val. turėjau nuvykti į Birštono polikliniką. Nei prie kranto, nei prie Brundzos vasarnamio kelto neradau, jis stovėjo kitoje pusėje ir į mano šauksmą neatsiliepė. Prastovėjau dvidešimt minučių ir buvau priverstas grįžti į Kampiškių kaimą, negalėdamas pasinaudoti paskirta gydymo priemone. Kadangi girdėti ir iš kitų vasarotojų, kad, reikalui esant, ne visuomet jie gali pasiekti Birštoną ir grįžta atgal į mišką, tai turiu garbės prašyti sutvarkyti susisiekimą per Nemuną ir priversti kelto laikytojus tinkamai atlikti savo pareigas. Liudininku šiuo mano reikalu gali būti Šiugždinis Povilas, gyvenantis Kampiškių kaime, Birštono valsčiuj“ (Ten pat, p. 61-62).
Prasidėjo skundo tyrimas, daugelio žmonių apklausos. Viską ištyręs naujasis Birštono valsčiaus viršaitis, žinomų krašto bajorų ir Panemunio dvaro savininkų Bartusevičių žentas Jonas Marčiukaitis atsakė Kauno vandens kelių rajonui: „Grąžindamas susirašinėjimą pranešu, kad piliečio Lorenco Fridriko ir Šiugždinio Povilo skunduose nurodyti nesusipratimai ir netobulumai ant Birštono kelto yra pašalinti. Keltininkas Adomas Laukaitis už perkėlimą per Nemuną ėmė po 15 ct, bet taip jis darė todėl, kad ir anksčiau toks mokestis buvo imamas; gavęs įspėjimą Laukaitis pradėjo prisilaikyti taksos. Kad Laukaitis A. kada nors būtų nuo kelto pasitraukęs ir keleivių netenkinęs, to nesu pastebėjęs ir dėl to niekas man nesiskundė. Turiu pažymėti, kad visas skundų šaltinis paeina iš piliečio Šiugždinio Povilo, kuris su Laukaičiu gyvena tik piktuoju ir dėl to jį pats skundžia ir kitus kursto. Prie šio pridedu Rajono laivininkystės prievaizdo raštą, kuriame nurodomas kažkoks vasarotojas direktorius Reiteris. Pasirodo, tokio direktoriaus Reiterio Birštone iš viso nėra buvę ir nusiskundimas telefonu yra fiktyvus. Tiek iš vasarotojų esu girdėjęs, tiek pats esu įsitikinęs, kad Laukaitis yra tinkamas keltininkas, savo pareigas stropiai pildo ir yra sąžiningas žmogus, todėl prašyčiau Vandens kelių Rajoną į minėtus skundus nekreipti dėmesio, nes jie yra kaipo keršto išdava už pašalinimą netinkamo keltininko Migonio, kuris su skundėju Šiugždiniu palaiko artimus santykius“ (Ten pat, p. 77). Po tokio viršaičio principingo atsakymo skundikas Povilas Šiugždinis su savo komanda liovėsi rašyti, ir keltininkas galėjo toliau ramiai ir sąžiningai dirbti.
Keltas atitenka kurortui
Tarp Birštono valsčiaus viršaičio Jono Marčiukaičio ir kurorto direktoriaus Balio Matulionio susiklostė konstruktyvūs, netgi bičiuliški santykiai. Viršaitis suprato kurorto reikmes ir neprieštaravo 1939 metais rengiamam konkursui dėl teisės laikyti keltą. Jį1939 m. vasaryje laimėjo „Raudonasis kryžius“, kuriam priklausė Birštono kurortas. Jis gavo teisę iki1944 m. pabaigos disponuoti keltu ankstesnėmis sąlygomis. Tai atitiko kurorto reikmes. (Ten pat, p. 79). Keltininku ir toliau dirbo Adomas Laukaitis.
Straipsnyje panaudota nuotrauka „Beržų krantinė prie Nemuno“ yra iš Birštono muziejaus fondų, o nuotraukos kopija „Kurorto prieplaukoje“ yra iš asmeninės kolekcininko Almanto Miliausko kolekcijos.
(Bus daugiau)
Vytautas Kuzmickas,
Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas, istorikas
