Šiltėjant klimatui Lietuvoje plinta liepos: mokslininkai įžvelgia ir perspektyvas, ir rizikas

Liepa yra ypatingas medis, be kurio neįsivaizduojame savo kraštovaizdžio, tautosakos, miestų ir parkų alėjų, medaus skonio, galiausiai – šių įspūdingų medžių paunksnėje vykstančių Pažaislio muzikos festivalių. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkai, drauge su vietos ir užsienio partneriais atlikę Lietuvoje natūraliai augančios mažalapės liepos evoliucinės kilmės tyrimus, teigia, kad tebeturime stiprų girių gilumose išlikusį šių vietinių medžių genetinį fondą, šiltėjantis klimatas liepoms augti yra palankus, tačiau nesant valstybinės liepynų plėtros strategijos, o visuomenei stokojant žinių lietuviškų liepų ateičiai galime gerokai pakenkti.

Liepos vertė miško ekosistemai neįkainojama

„Liepa mums yra svarbi medžių rūšis ir istoriškai, ir gamtiniu bei ūkiniu aspektais. Ji – viena kertinių miško ekosistemų rūšių. Jeigu saulėtą vasaros dieną stabteltume ties liepomis, įsitikintume, kiek jose yra gyvybės, liepžiedžius apdulkinančių bičių, įvairių kitokių vabzdžių, taip pat plika akimi galbūt sunkiau įžvelgiamų grybijos pasaulio atstovų. Visa ši partnerystė sukuria unikalią ekosistemą, kurioje kiekvienas narys yra vienodai svarbus. Atlantiniu periodu – šilčiausiu poledyniniu laikotarpiu apie 4 tūkst. m. pr. Kr., – Lietuvos teritorijoje būta nemažai liepynų. Apskritai tuo metu mūsų miškai turėjo būti nepaprastai gražūs. Deja, vėliau klimatas atvėso ir liepoms tai nebuvo palanku. Mat šių medžių sėklos pradeda dygti gegužę, ir jeigu nėra pakankami šilta, jos žūva. Be to, liepos žydi trumpai ir jei tuo metu taip pat šalta, lyja ir vabzdžiai mažiau skraido, liepžiedžiai lieka neapdulkinti. Vadinasi, ir tų metų sėklos lieka tuščios. Dėl šių priežasčių liepas miškuose išstūmė kitos lapuočių rūšys – ąžuolas, beržas, klevas. Tačiau to laikotarpio liepų palikuonės išliko iki mūsų dienų ir tai labai džiugina“, – teigia Lietuvos medžių genofondą tyrinėjantis VDU Žemės ūkio akademijos profesorius dr. Darius Danusevičius, pastebintis, kad šiuo metu liepos sudaro vos apie 5 proc. Lietuvos miškų medžių.

Pasak mokslininko, liepos evoliucinės kilmės tyrimo tikslas buvo surasti genetiniu požiūriu vertingus genotipus ir populiacijas Lietuvos miškuose bei nustatyti, kiek šie medžiai yra genetiškai įvairūs, kokia jų evoliucinė kilmė, t. y. iš kur liepos migravo į Lietuvą po paskutinio ledynmečio ir ar įmanoma bei tikslinga jas kaip genetinę medžiagą panaudoti ateityje atnaujinant ir plečiant Lietuvos miškų plotus.

Senuoju genofondu pasinaudoti ne tik galima, bet ir būtina

VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkų grupė įvairių Lietuvos regionų miškų gilumose ieškojo ten augančių senų liepų (rasta daugiau nei 500) ir ištyrė jų genetinius skirtumus pagal DNR žymenis. Buvo siekiama nustatyti, kuo šios liepos skiriasi nuo plintančių urbanizuotose teritorijose.

„Mokslininkų atsakymas vienareikšmis: mūsų miškuose išliko vietinės kilmės liepų genofondas, kuris nėra reikšmingai paveiktas svetimžemio liepų populiacijų iš urbanizuotų teritorijų. Šiuo senuoju genofondu pasinaudoti ne tik galima, bet ir būtina. Tai turi būti daroma kryptingai, valstybiniu lygmeniu kuriant bei įgyvendinant specialias plėtros programas. Tarkime, Jungtinėje Karalystėje, tam, kad miško teritorija būtų paskelbta saugotina, pakanka augti vienintelei ilgaamžei liepai“, – pastebi pašnekovas.

Profesoriaus dr. D. Danusevičiaus teigimu, senosios vietinės kilmės (autochtoninės) Lietuvos miškų liepos yra nepalyginti vertingesnės už svetimžemes tiek mažalapes, tiek didžialapes gentaines, žaliuojančias miestuose ir parkuose visų pirma dėl to, kad pastarųjų genetinė kilmė nėra žinoma. Dažniausiai didžialapės liepos yra įvežtinės arba įvežtinių šios rūšies medžių palikuonės. Dėl šios priežasties jos yra prisitaikiusios prie mūsų klimato sąlygų. „Lietuvos dvarų sodininkai vargu ar eidavo į miškų gilumas rinkti liepų sėklų. Labiausiai tikėtina, kad jie bendradarbiavo su Peterburgo, Rygos, Varšuvos, Karaliaučiaus botanikos sodais ir sėklas ar sodinukus pirko ten. Iš dvarų teritorijų liepos „užsienietės“ pamažu išplito į bažnyčių šventorius, miestus bei miestelius. Todėl šiuo metu Lietuvoje esama ir autochtoninio, ir įvežtinio liepų genofondo“, – pasakoja mokslininkas.

Evoliucinė kilmė viena turtingiausių regione

Profesoriaus aiškinimu, medžiai negali kryžmintis su biologiškai giminingais individais, nes tokiu atveju jų palikuonys nebus sveiki ir anksčiau ar vėliau gimininga linija žus. Todėl viena tyrėjų užduočių buvo nustatyti, ar išlikusios genofondinės mūsų liepos yra pakankami genetiškai įvairios jų natūraliai plėtrai Lietuvos miškuose. Taip pat tirti jų giminystės ryšiai. „Galbūt sunku įsivaizduoti, kaip gebėjimo judėti neturintys medžiai sau susiranda negiminingą porą. Iš tiesų tam tarnauja specifinis poravimuisi fenologinis ritmas, paukščiai, vabzdžiai, vėjas, tekantis vanduo. Spėjama, kad pirmąsias liepų sėklas į Lietuvos teritoriją taip pat atplukdė upės ir upeliai“, – teigia pašnekovas.

Pagal DNR žymenis mokslininkai Europoje aptinka keturių evoliucinių linijų mažalapes liepas. Tyrimas atskleidė, kad Lietuvos mažalapės liepos populiacijų evoliucinė kilmė yra viena turtingiausių regione, kadangi ji sudaryta iš visų keturių pagrindinių evoliucinių linijų atstovų – Pietryčių ir Šiaurės Vakarų Europos bei Pietų ir Šiaurės Rusijos. Tačiau dažniausiai Lietuvos miškuose aptinkamos vakarinės Šiaurės Europos genetinės linijos.

Pažaislio liepos ekspertams užminė mįslę

Vienas tyrėjų grupės tikslų buvo patyrinėti ilgaamžes Lietuvos liepas. Ir jeigu pačių seniausiųjų jų egzempliorių tenka ieškoti Punios, Braziūkų miškuose, tai šešios ilgaamžės liepos auga išskirtinėje vietoje – Pažaislio vienuolyno ansamblio šventoriuje. Profesoriaus dr. D. Danusevičiaus teigimu, šių, apie 200 m. amžiaus medžių, DNR specifiniai žymenys mokslininkus gerokai nustebino.

Paaiškėjo, kad senosios Pažaislio liepos yra mažalapės ir didžialapės šių medžių rūšių hibridai. „Dar didesnę intrigą kelia tai, kad visi šie medžiai yra vienos motinos klonai. Didelė tikimybė, kad jie yra įskiepyti. Kita vertus, tai nestebina, nes sodininkystės menas yra sena vienuolynų tradicija. Tikėtina, kad sodininkui buvo labai svarbi kažkur kitur augusi motininė liepa ir jis norėjo sukurti būtent jos palikuonių“, – savo nuomonę dėsto profesorius.

Žaliosios atliekos miškams nėra „nekaltos“

Ypatingo mokslininkų dėmesio sulaukė ir Šilutės r. Švėkšnos girininkijoje augantis liepynas. „Man tai įspūdingiausias ir ūkiniu požiūriu vertingiausias gyvenime matytas šios rūšies medžių masyvas. Išlakios vienkamienės liepos čia stiebiasi į dangų tarsi stygos. Tikėtina, kad jas Mažojoje Lietuvoje sodino profesionalai vokiečiai. Tačiau išsamesnių genetinių tyrimų šis liepynas dar laukia“, – planais dalijasi pašnekovas.

Profesoriaus dr. D. Danusevičiaus teigimu, tarptautinės tyrėjų grupės atliktas Lietuvos miškuose natūraliai augančios mažalapės liepos evoliucinės kilmės tyrimas turėtų tapti pagrindu rengiant valstybinę liepos plėtros programą. Aplinkos ministerija turėtų imtis iniciatyvos bei drauge su mokslininkais ir miškininkais praktikais priimti sprendimus dėl autochtoninio liepos genofondo plėtros ir nutarti, iš kokių evoliucinių linijų tikslinga labiau plėtoti ateities liepynus. Tai užkirstų kelią miškuose plisti nežinomos kilmės neautochtoninių populiacijų liepaitėms.

Mokslininkas turi praktinį patarimą ir gamtos saugojimu suinteresuotai visuomenei. Pasak jo, žmonės dažnai net nepagalvoja apie pasekmes į mišką atveždami išpilti žaliąsias atliekas, rudenį sugrėbtus medžių lapus. To reikėtų vengti, nes tarp jų neišvengiamai patenka ir įvairių augalų sėklų, kurios gali būti genetinė tarša mūsų miškų genetiniam fondui.