Pristatyta edukacinė programa „Baltame lape sugula istorijos“

Birželio 17 d. Prienų krašto muziejuje buvo surengtas projekto „Baltame lape sugula istorijos“ edukacinės programos pristatymas. Pristatyme dalyvavo partneriai, rėmėjai ir žiniasklaidos atstovai. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba, Prienų rajono savivaldybė ir „Doto grupė“.

Popieriaus išradėju laikomas Cai Lunas iš Kinijos, 105 m. pirmasis aprašęs popieriaus gamybą. Kinai šį būdą ilgai slėpė ir tik 610 m. popierių pradėjo gaminti japonai. Apie 751 m. šį popieriaus gamybos būdą iš kinų belaisvių sužinojo arabai. Popieriaus gamybai būdavo naudojami kanapiniai, lininiai, vėliau ir medvilniniai skudurai. Juos pjaustydavo, virindavo katiluose su kalkėmis, mirkydavo, po to trindavo grūstuvuose. Tokia žaliava popieriaus gamybai buvo naudojama iki XIX a.

Pirmosios rašytinės žinios apie popieriaus gamybą Lietuvoje yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio 1524 m. duotos privilegijos dviem popieriaus dirbtuvėms statyti Vilniuje.

Prienai, ypač Dvariuko mikrorajonas, taip pat yra neatsiejami nuo popieriaus. Čia, visų iki šiol vadinamoje Popierinėje, apie 1785 m. ant Drubengio upelio kranto buvo įkurtos popieriaus dirbtuvės, kurias pastatė meistras G. Tyrbackas. Prienų popieriaus dirbtuvės buvo vienos didžiausių ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. 1823 m. jose veikė 22 įvairios mašinos – skudurams draskyti, popieriaus masei grūsti bei maišyti ir popieriui slėgti. Dirbtuvėse dirbo 10 pameistrių. Per metus buvo pagaminama apie 1500 rėzų (viena rėza – 50 išrūšiuotų ir supakuotų popieriaus vienetų) įvairios rūšies popieriaus. Tuo metu Augustavo vaivadijoje buvusiose dirbtuvėse dirbo tik du pameistriai, buvo tik viena mašina, o per metus pagamindavo tik 416 rėzų popieriaus.

Popierius buvo gaminamas iš skudurų, kuriuos rinko tam darbui paskirti žmonės, vadinami skudurininkais. Surinkti ir atvežti į dirbtuves skudurai buvo rūšiuojami, iš jų pašalinamos nereikalingos priemaišos. Iš geresnių baltų lininių skudurų buvo gaminamas aukštos kokybės popierius, iš spalvotų ir kitų prastesnių skudurų – žemesnės kokybės. Moterys, skudurų rūšiuotojos, atlikdavusios šį patį šlykščiausią, nešvariausią ir menkiausiai apmokamą darbą, pačios pirmos užsikrėsdavo ir išnešiodavo blusas, raupus bei kitas užkrečiamas ligas.

Išrūšiuoti skudurai buvo pjaustomi, draskomi ir sumetami į katilus, kur jie ilgesnį laiką būdavo virinami, įdėjus kalkių riebalams ir nešvarumams pašalinti. Po to skudurus sumesdavo į specialiai išmūrytus rūsius ir pūdydavo, kol jie susileisdavo į atskirus plaušus. Ši operacija užtrukdavo keletą savaičių. Tada supūdytų skudurų plaušus sunešdavo į grūstuvių skyrių ir sumesdavo į didelį pailgą grūstuvą. Greta buvo volas su pritaisytais prie jo grūstuvais. Grūstuve besisukantis volas skudurus grūsdavo, draskydavo ir maišydavo, kol jie virsdavo vientisa mase. Tai buvo popieriaus pusfabrikatis. Šis procesas užtrukdavo nuo 18 iki 36 valandų.

Sėmimo kubilas buvo paprasta apvali arba pailga medinė vonia, aukščio – sulig meistro liemeniu. Semiant popieriaus masė turėjo būti gerai sumaišyta, jai nebuvo leidžiama nusėsti ant dugno. Meistras formą panerdavo į popieriaus masę, ištraukęs pilną formą, ją papurtydavo – purtant popieriaus masės plaušai tinkamai bei vienodai susidėstydavo ir popieriaus lapas visose vietose išeidavo vienodo storio.

Popierių klijuodavo dėl stiprumo, o rašomąjį dar ir tam, kad nelietų rašalo. Perklijuotas ir išdžiovintas popierius buvo dar kartą presuojamas ir po to – blizginamas. Popieriaus lapas būdavo dedamas ant avies odos ir dideliu šlifuotu akmeniu lyginamas iš abiejų pusių. Akmuo turėjo sverti ne mažiau, nei 25 kg. Taip popierių blizgindavo tik nedidelėse dirbtuvėse. Didesnėse dirbtuvėse popieriui blizginti naudodavo didelius geležinius puodus, kuriuos judindavo vandens jėga.

Rankiniu būdu gaminant popierių brangiausiai kainavo pagrindinis įrankis – semiamosios formos. 1783 m. pagaminta viena semiamųjų formų pora kainavo maždaug tiek, kiek vežimas su pora arklių.

Dalis formų buvo be filigranų (vandenženklių), popieriaus dirbtuvės pačios pritaikydavo sieteliui vietinio auksakalio pagamintą arba nuo senos formos nuimtą filigraną. Vandenženklis – popieriaus markės ir dirbtuvės ženklas, apsaugojęs nuo padirbinėjimo. Normaliai dirbant forma laikydavo vienerius metus, su ja buvo galima pagaminti 800 rėzų, t. y. 40 tūkstančių popieriaus lapų.

Popieriaus dirbtuvėse buvo naudojami vandenženkliai, kurių kiekvienas turėjo tam tikrą reikšmę. Pavyzdžiui, vandenženklis su Sapiegų herbo – Lapės – atvaizdu, ąžuolas su gile (gilių skaičius nurodydavo popieriaus rūšį ir kokybę), Raitelis – Vytis, kurį naudojo keli teritoriniai vienetai, kaip valstybės ženklą. Toks popierius naudotas dokumentams rašyti. Speciali popieriaus rūšis buvo pažymima madonos ženklu. Šis popierius buvo ypač paklausus katalikiškuose kraštuose, ant jo būdavo rašomi valdžios įsakymai. Ant daugumos Prienuose pagaminto popieriaus šalia pagrindinio buvo ir antrinis vandenženklis su G.H.Tyrbacho pavarde arba inicialais, kartais vietoj meistro inicialų būdavo užrašas „Prenny“ (Prienai).

Edukacijoje popierius nebuvo gaminamas – per ilgai užtruktų, tačiau visi norintys galėjo susikurti savo filigraną ir atspausti jį popieriaus lape. Apie tai, kaip popierius buvo gaminamas Prienuose veikusiose popieriaus dirbtuvėse, buvo galima pamatyti trumpame filme.

Edukacinės programos vadovė Emilija Petrauskaitė pasakojo, kad jos, užaugusios netoli Popierinės ir svajojusios su popieriaus gamyba ne tik pačiai susipažinti, bet supažindinti ir kitus, svajonė išsipildė. Nors programa buvo rengiama ne vienerius metus, pagaliau ji pristatyta ir lauks norinčių joje dalyvauti.

5344 – Edukacinės programos vadovės Emilijos Petrauskaitės rankose –unikalus filigranas. „Šis specialus tinklelis skirtas popieriaus su vandens ženklu gamybai. Toks popierius naudotas spausdinant tarpukario Lietuvos valstybinius dokumentus. Tinklelis buvo pagamintas Švedijoje Kauno popieriaus fabriko, įkurto 1933 m., užsakymu. Okupacijos metais tinklelis su Vyčiu bei kiti Pabaltijo valstybių tinkleliai su valstybingumo simboliais buvo paslėpti Latvijoje. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, Valstybinės dokumentų technologinės apsaugos tarnybos prie Finansų ministerijos darbuotojai tinklelį su Vyčiu susigrąžino į Lietuvą.“ – rašoma kitoje įrėminto tinklelio pusėje.