Pramoninės aludarystės Prienų krašte pėdsakais
Atmintis – keistas dalykas, juolab kolektyvinė: vietovės senbuvių puoselėjama ji dažniau padailina, sureikšmina ir iškelia, nei pamiršta ir nutyli. Kaip tik ta tyla ir užmarštis nustebino, kai pradėjau domėtis praeityje vienos garsiausių Lietuvoje – Prienų alaus daryklos, vadinamojo bravoro istorija.
Tiesą sakant, nedidelio besidominčių Prienų gamybos alumi žmonių būrelio būta visada: atgavus Nepriklausomybę medžiagą apie bravorą rinko ir vietos spaudoje skelbė kraštotyrininkė I. Marcinkevičienė, kuri rėmėsi gyvų įmonės istorijos liudininkų pasakojimais, kolekcininkai prieniečiai Almantas ir Adomas Miliauskai rinko (matyt, ir teberenka) ir turi daug autentiškos, retos, su aludaryste Prienų krašte susijusios medžiagos. Turi jos ir kiti kolekcininkai. Alaus fanai ir žinovai taip pat turėjo savų žinių šaltinių. O kur dar gyvoji – žmogiškoji – Prienų senbuvių atmintis, asmeninės, su gamykla susipynusios istorijos… Bet nutiko taip, kaip dažniausiai ir atsitinka: Prienai ilgą laiką neturėjo savo muziejaus, todėl nebuvo kam telkti tas tuomet dar gana gausias, bet padrikas žinias į vieną vietą. Laikas pasirodė greitesnis ir, nors naujai įkurtame Prienų krašto muziejuje visuomet dirbo ir dirba tikri entuziastai, tai padaryti, matyt, nebuvo lemta. Puiku, kad bent dabar atsiranda žmonių, atsidavusiai renkančių medžiagą apie Prienus garsinusias asmenybes. Tarp tokių žmonių ir Janina Leonavičienė, atlikusi tikrą Prienų aludarystės pradininko L. Goldbergo ir jo giminės geneologinį tyrimą, kuris vertas atskiros publikacijos.
Tad pradėjęs rinkti medžiagą baigiamajam magistro studijų darbui, temą apie Prienų alaus bravorą pasiūliusiam ir darbo vadovu tapusiam profesoriui Aivui Ragauskui netrukus išsakiau savo nuogąstavimus: nors ir nesu kilęs iš Prienų, ilgokai čia gyvenau, dirbau ir, keista, bemaž nieko nebuvau girdėjęs apie miestą ir net Lietuvą garsinusią didžiausią įmonę. Muziejuje taip pat radau tik menkus bravoro pėdsakus; keletą nuotraukų, žetonų, etikečių. Jau vėliau, rinkdamas informacijos trupinėlius archyvuose, įsitikinau, kokia trapi ir, sakyčiau, atsitiktinė yra praeities atmintis. Ji neegzistuoja pati savaime, ją surenka ir sudėlioja (arba ne) žmonės, kurie tam paprasčiausiai gali neturėti intereso, laiko, lėšų ar kvalifikacijos. Visa tai sakau tik norėdamas pakviesti ir padrąsinti visus pabūti istorikais: pavartyti senus šeimos albumus, patikrinti senas palėpių skrynias. Galimas dalykas, kad ten slepiasi dar nemažai miesto praeities įdomybių. O juk tai galėtų tapti visų gėriu – žinojimu.
Aludariai yra vieni iš atkakliausiai siekiančių „pasendinti“ savo gamybos pradžią. Priežastys žinomos, jų neaptarinėsiu. Tad alaus gamyba Prienuose kuri, skelbiama, prasidėjo 1868 m. Lazario Goldbergo bravore, bendrame lietuviško alaus gamybos paveiksle atrodo solidžiai: artimiausiam konkurentui – Kaune veikusiai ir vėliau kaip Volfo Engelman alaus darykla žinomai įmonei „nusileista“ tik 15 metų: pastaroji skelbėsi veiklą pradėjusi 1853 m. Aplinkiniuose dvaruose – Antanave, Balbieriškyje, matyt, ir dar keliuose stambesniuose, dar buvo likę nedidelių alaus bravorėlių, kurie po baudžiavos panaikinimo prarado savo gamybos ir realizavimo privilegijas ir daug alaus nebetiekė, o labiau garsėjo spirito produkcija. Tačiau grįžtant prie įkūrimo datos, tenka pripažinti, kad ji neatitinka tikrovės: 1874 m. Prienų burmistro ataskaitoje Suvalkų gubernijos Marijampolės apskrities viršininkui nurodoma, kad Lazario Goldbergo verslas Prienuose veikia nuo 1873 m. ir gaminama degtinė, likeris bei romas. Vėlesnis, 1878 m., tokio pat pobūdžio dokumentas taip pat nieko apie alaus gamybą nekalba. O gamybiniai pajėgumai staiga pradedami plėsti kaip tik 1878 m.: pastatomi virimo ir fermentacijos skyrių statiniai, ledainė-rūsys. Kitas plėtros šuolis įvyksta tik po ketvirčio amžiaus – 1902 m., kai pastatoma džiovykla, salyklinė, o dar po poros metų – nauja ledainė-rūsys. Belieka spėti, kad baigiantis XIX a. aštuntajam dešimtmečiui Lazaris Goldbergas galutinai apsisprendė dėl alaus gamybos verslo ir vėliau tik plėtė gamybą. Tad alumi Prienai pakvipo, matyt, prieš gerus 145 metus. Ir kvepėjo kokius 70 metų.
Prienų „Goldbergo“ gamybos alus buvo plačiai žinomas: juo prekiauta kaimyninėse Kauno, Lomžos gubernijose. Daug kur veikė vadinamosios alaus pilstytuvės, kuriose alus nebuvo gaminamas, o tik pilstomas į stiklinę tarą, statines. Viena didesnių Prienų alaus platintojų buvo A. Rotšteino alaus urmo sandėlis Augustave. Prienų bravoras turėjo garo lokomobilį, sunkvežimį, prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbo daugiau nei 80 darbuotojų. Prienams tai buvo, be abejonės, „įmonė maitintoja“. Lazaris Goldbergas mirė 1913 m. pavasarį, o netrukus prasidėjęs Didysis karas sužlugdė aludarystės verslą. Istorikas V. Kuzmickas yra paskelbęs duomenų apie iš Prienų išgabentus įrengimus. Atgal jų niekas nesugrąžino. Iš esmės mieste liko tik pastatai ir nemažas neišpilstyto bei neparduoto alaus kiekis, kažkiek salyklo. Reikia manyti, kad Prienus 1915 m. vasarą užėmusi vokiečių kariuomenė deramai įvertino prienietiško alaus skonį…
Prieškariu Prienų „Goldbergo“ alaus varykloje buvo gaminama iki 600 000 kibirų (aludarystėje Rusijoje „kibiras“ – 12,3 litro) alaus per metus. Tai jau įspūdinga: milijonai litrų produkcijos, solidus verslas. Tokio kiekio vėliau, nepriklausomoje Lietuvoje, nebegamino net visos kartu veikusios (o jų buvo iki 10) alaus daryklos. Tad prieniečiams tikrai yra kuo didžiuotis.
Tarpukario bravoro istoriją kūrė B. Šakovas, 1920 m. iš Goldbergo paveldėtojų įsigijęs iš esmės tik verslo idėją, firminį vardą ir pastatus. Tačiau jau 1924 m. Diunkerke vykusioje prekybos, pramonės ir ūkio pavyzdžių mugėje Šakovo įmonės alus reprezentavo atgimstančią, o tiksliau – besikuriančią nepriklausomos Lietuvos pramonę. Apskritai, tarpukariu aludarystė buvo gana komplikuotas, intrigomis ir įtarimais apipintas verslas. 1924 m. įkurta ir iki 1938 m. veikusi Lietuvos alaus bravorų sąjunga – stambiesiems aludarystės pramonininkams atstovaujanti organizacija, plačiau žinoma Alaus sindikato vardu, buvo labai prieštaringai vertinama, kaltinta dėl dirbtinai palaikomų nepagrįstai aukštų produkcijos kainų, smulkiųjų verslininkų engimo. Deja, prienietis B. Šakovas buvo aktyvus šio suokalbio dalyvis. Bet ne tuo garsėjo Prienų aludariai tarpukariu – labiausiai iš kitų panašių įmonių prieniškiai išsiskyrė pramonine midaus gamyba. Daugelis aludarystės įmonių gamino šalutinę produkciją ir taip gelbėjosi nuo bankroto: kažką gelbėjo vaisvandeniai, kitus – salyklas. O Prienuose nuo ketvirto dešimtmečio pradžios iki 1942 m. buvo gamintas midus: „Bajoriškas“, „Vienuolynų“, „Prienų“, „Lietuviškas“, „Vaidelučių“. Paskutiniai pagaminto midaus likučiai buvo išpilstyti 1942 m. Su Prienų bravoru susijusi ir A. Sinkevičiaus – ilgamečio Stakliškių midaus gamyklos darbuotojo ir vadovo – darbo veikla Prienų krašte. Prienų bravore jis dirbo aludariu – vadinasi, vadovavo gamybai.
Iki sugriovimo įmonėje dirbo daugiau nei 100 žmonių, tad įmonės įtaka miestui buvo didžiulė. B. Šakovas mecenavo ne vieną miestui reikšmingą projektą. Jo lėšomis buvo uždengtas statomų Šaulių namų stogas. Miesto svečiai, žymesnės delegacijos buvo vedamos į bravorą, ragavo produkcijos. Senieji prieniečiai gyrė pramonininką Šakovą ir jo šeimą: buvę nuoširdūs, neišpuikę ir žmones atjaučiantys. Vaikai mokėsi „Žiburio“ gimnazijoje, draugavo su lietuviukais. Dukra, vienintelė iš šeimos likusi gyva, vėliau apsigyveno JAV, ištekėjo už lietuvio ir buvo aktyvi išeivijos visuomenininkė, tapytoja, nors medicinos studijas, šeimą pažinojusio čikagiečio R. M. Lapo teigimu, buvo baigusi dar Europoje.
1944 m. vasaros pabaigoje, frontui slenkant pro Prienus, vokiečių aviacijos antskrydžio metu bravoras buvo susprogdintas. Valdžios siųsta komisija nustatė, kad „alaus darykla „Sudavija“ (taip įmonė pervadinta po 1941 m.) sunaikinta, padaryta 7.518.800 rublių žala“. Liudininkai pasakojo, kad statiniai labai nukentėjo, bet daugelis įrengimų liko sveiki. Jie perduoti Kauno alaus daryklai „Raudonoji pašvaistė“ – taip tuomet vadinosi dabartinis „Volfas Engelman“. Kurį laiką dar stovėję griuvėsiai, pasitelkus net karinio dalinio sunkiąją šarvuotą techniką, buvo nugriauti, o plytos panaudotos daugelio statinių remontui, statybai. Po 1954 m. birželio gaisro Prienuose, kai sudegė didelė dalis senųjų, medinių Prienų centro pastatų, miesto valdžiai svarstant atstatymo klausimą buvo keliama idėja prašyti centrinės valdžios pastatyti ant dar likusių senųjų pamatų naują alaus daryklą arba statyti konservų gamyklą vaisiams ir daržovėms perdirbti. Tačiau, matyt, jau klostėsi kiti Lietuvos pramonės centrų vaizdiniai ir leidimas nebuvo duotas.
Pramoninė aludarystė Prienų krašte dar nenunyko: iki 1965 m. Vartotojų kooperacijai pavaldžioje buvusioje B. Rabinovičiaus alaus darykloje Stakliškėse, pokariu gavusiai „Gintaro“ vardą, buvo gaminamas keleto pavadinimų alus. Įdomu tai, kad įmonė, kaip buvo įprasta toje vartotojų kooperacijoje, turėjo ne tik gaminti alų, vaisvandenius, bet ir auginti kiaules, sėti grūdines kultūras, sodinti bulves. Nuo 1964 m. Stakliškių „Gintarui“ ėmęs vadovauti A. Sinkevičius, matyt, bodėjosi tokiu įmonės „daugiaprofiliškumu“ ir vis labiau telkėsi tik į midaus gamybą. Pirmasis midus išpilstytas 1960 m., o nuo 1965 m. įmonė gamino midų, balzamą, džiną. Vienu metu išradingasis A. Sinkevičius buvo net siūlęs aukštesnei valdžiai Stakliškėse spausti rožių aliejų.
Tad Prienų kraštas aludaryste garsėjo bemaž šimtmetį. Menką pramonės potencialą XIX a. – pirmoje XX a pusėje turėjusioje Lietuvoje Prienų alaus gamyba buvo svarbi ir apimtimi, ir generuojamomis lėšomis, ir socialine svarba. Kas žino, kaip būtų susiklosčiusi miesto istorija, jei verslas būtų išlikęs. Atrodo, nė vienas dabartinis Lietuvos miestas, kuriuose yra alaus daryklos, tuo nesiskundžia. O mums lieka tik prisiminti.
Istorikas Romas Vilčinskas
