1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos viltys ir netektys (XIII)
Paskutinysis sukilimo akordas
1883 m. liepos mėnesį poilsiavusieji kurorte girdėjo liepsningus 1863 m. sukilimo vadovo Jokūbo Geištaro sūnėno, Didvydžių dvaro savininko Leono Geištaro žodžius, kreipimąsi į susirinkusiuosius Birštono parke: „Mums nereikia maskolių“. Žodžiai įaudrino poilsiautojus, pradėtos giedoti lenkiškos patriotinės giesmės. Carinei žandarmerijai buvo duota komanda suimti drąsų žmogų, tačiau jam pavyko pabėgti. Taip buvo paminėtas sukilimo dvidešimtmetis.
Be klaidinančių mitų
1984 m. žymus regiono kraštotyrininkas straipsnių rinkinyje „Kraštotyra“ Nr. 18 rašė apie dailininką Nikodemą Silvanavičių: „Vilniuje jis susipažįsta su sukilėlių rėmėjo Ignoto Prevyš – Kvinto žmonos seserimi Pelagėja ir jos broliu kunigu Viktoru Pranskevičiumi“. Suprantama, Pranui Juozapavičiui tuo metu buvo uždaros archyvų durys, jis rėmėsi atsiminimais apie vėlesnį nei 70 metų laikotarpį, todėl galėjo ir suklysti. Bet ši klaida buvo perkelta į Birštono turizmo informacijos leidinį „Dailininko Nikodemo Silvanavičiaus pėdomis“ (Kaunas, 2007, p. 2). Vėliau ši klaida kaip piktžolė užaugo „Literatūroje ir mene“, internetiniuose tinklapiuose. Ši klaida prasiskverbė ir į praėjusiais metais išleistą labai vertingą Valės Petkevičienės ir Juozo Palionio leidinį „Čia Nemunas vingiuoja“. Ten Ignacijus Kvinta priskiriamas prie vertingų krašto asmenybių. Labai kritiškai reikia vertinti 1906 m. „Vilniaus žiniose“ pasirodžiusią Juozo Tumo-Vaižganto publikaciją, kad Ignotas Kvinta pamedžiojęs Stakliškių apylinkėse su Nikolajumi Muravjovu-Koriku ir to dėka gavęs įsigyti kurortą. Nemedžiojo jis su Mikolajum Muravjovu, nes šis 1866 m. mirė. Kurortą Ignotas Kvinta įsigijo 1874 metais. Nemedžiojo Ignotas Kvinta ir su Nikolajumi Muravjovu-Amurskiu, 19 a. ketvirtajame dešimtmetyje valdžiusiu Stakliškių dvarą, o vėliau dirbusiu Rusijos imperijos Tolimųjų Rytų generalgubernatoriumi. Teisę įsigyti tiek Birštono kurortą, tiek Jiezno dvarą Ignacijus Kvinta gavo už ryškų kolaboravimą su carizmu.
Tegul kalba istoriniai dokumentai. Žinome, kad po 1863 m. sukilimo caro valdžia keturiasdešimčiai metų lenkų ir lietuvių asmenims suvaržė visas elementarias asmens, politines ir ekonomines teises. O 1871 m. Rusijos imperatoriaus Aleksandro II įsakas skelbė: „Jo Didenybė Imperatorius pagal jo Didenybės Imperatoriaus kanceliarijos 3-ojo skyriaus (politinio sekimo – V. K.) paruoštą pranešimą dovanoja Vidaus reikalų ministerijos rūmų patarėjui Ignotui visas teises, kurias turi rusų kilmės piliečiai Šiaurės Vakarų krašte“ (LVIA, f. 378, ap. 1871/ BS,B.781.L.2). Žinoma, tokia dovana visai ne už tariamą sukilimo rėmimą. 1863 m. sukilimą giliai išnagrinėjusi istorijos mokslų daktarė Ona Maksimaitienė užsimena apie sukilime aktyviai dalyvavusį studentą iš Daugpilio apylinkių Astafijų Kvintą, neturėjusį jokių giminystės ryšių su Ignotu Kvinta (Ona Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864 m., V., 1973, p. 55. p. 222). Dar labiau Ignoto Kvintos procarinę poziciją paryškina jo sūnaus Leono laiškas, rašytas 1899 m. rugsėjo 30 d. carinės vyriausybės departamentui: „Aš esu gimęs lenku, bet niekada nepripažinau lenkų politinių idėjų. Mano tėvo idėjos man buvo gerai žinomos. Todėl ir įsitikinimai tokie kaip jo – aš bendrauju tik su rusų dvarininkais. Tai negali patikti dvarininkams lenkams“ (LVIA, f. 391, ap. 6, b. 2790, l. 26).
Birštono kurortą ir Jiezno dvarą Ignotas Kvinta gavo už tai, kad kartu su pusbroliu Feliksu Jiezne 1871 m. kovo 1 d. nužudė 1863 m. sukilimo rėmėją, buvusį Birštono, o vėliau Jiezno kleboną Jurgį Sudimtą. Jį nužudė kaip ekonominį konkurentą Jiezne bei turintį nemažai nekilnojamo turto Birštone. Ignotas Kvinta ne tik nužudė kunigą verslininką, bet ir visą savaitę tyčiojosi iš jo palaikų, drausdamas jį palaidoti kaip „piktadarį“ (Apie tai plačiau autoriaus straipsniai 2006-2007 m. „Gyvenime“ – V. K.).
1874 m. įsigijęs žemes sanatorijoms steigti iš klebonijos, jis apgavo bažnyčią, Vilniaus vyskupiją ir už įgytą valdą nemokėjo pinigų. Negavusi tiems laikams labai didelių 20 000 carinių rublių, Birštono Šv. Apaštalo Tado bažnyčia ilgus metus negalėjo atlikti avarinės būklės bažnyčios remonto. (Senoji Birštono bažnyčios byla, Kaišiadorių vyskupijos archyvas – beveik visi iš 437 puslapių).
Ignotas Kvinta finansavo kai kurių kurorto pastatų statybas, bet daugiau asmeninio biznio interesais. Sureikšminti Ignoto Kvintos asmenybės tikrai nederėtų. Tuo tarpu Adomo Bartoševičiaus asmenybė ir jo vaidmuo tiek kurorto istorijoje, tiek krašto revoliuciniuose procesuose del nesuprantamų priežasčių užmiršta ir į garsiausių Birštono asmenybių sąrašą neįrašyta.
1863 m. sukilimas buvo labai svarbus mūsų kraštui. Tiesa, čia nevyko kokių nors žymesnių sukilimo mūšių. Bet ką reiškia mums 1862 m. liepos 21 d. Lietuvos intelektualų dalyvavimas pasitarime, daugelio krašto žmonių įsitraukimas į kovas, sukilimo rėmimą. Tai Birštono garbė ir pasididžiavimas. Sukilimo medžiagos nagrinėjimas skatina atskleisti ir 1831 m. sukilimo gijas mūsų krašte. Tai pat turime detaliai, tiksliai ir nuosekliai atskleisti kurorto įsikūrimo bei jo statinių istorinę raidą nuo pat kurorto pradžios iki 1906 metų. Tai vėliau galėtų leisti peržiūrėti ir keisti muziejaus ekspozicijas.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
