Uodas uodui nelygu

Kadaise viena Dzūkijos kaimo senolė pasakojo, koks yra ryšys tarp grybų ir uodų – žmonės pastebėjo, kad kuo daugiau vasarą uodų, tuo labiau būna sukirmiję grybai. Iš tiesų, šiame pasakojime yra išminties: ar kada nors pagalvojote, kas yra tie gyviai, kurių randame sukirmijusiuose grybuose?

Iš grybe aptiktos „kirmėlės“ dažniausiai išauga uodas, tad tai visai ne kirmėlės, o uodų lervos. Tiesa, šie uodai nekanda ir kraujo nesiurbia, todėl turi specifinį pavadinimą – grybiniai uodukai, tačiau savo išvaizda jis tikrai panašūs į uodus.

Lietuvoje be grybinių uodukų dar gyvena žeminiai uodukai (vystosi žemėje), žieminiai uodai (skraido vėlų rudenį ar ankstyvą pavasarį), storakojai uodai, ilgakojai uodai, plunksnėtaūsiai uodai, gumbauodžiai…. Visi šie uodai nekanda ir krauju nesimaitina. Pamary ar paežeriais gegužės ir birželio mėnesiais dideliais spiečiais skraido uodai trūkliai, tie patys, kurių lervomis minta žuvys, šeriamos akvariuminės žuvytės. Šių uodų tuntų dūzgimas ramiais vakarais vandens telkinių pakrantėse turi savitą meditacinę galią, tereikia įsiklausyti. Žymus XX amžiaus Lietuvos hidrobiologas ir entomologas Ipolitas Gasiūnas savo knygoje „Lietuvos vandens dugno gyvūnija“ vaizdingai perteikia šių uodų sukurtą vakaro nuotaiką: „Ramiais vakarais orą pripildo milijonai uodų, kurie aikštelėse tarp krūmų, virš medžių ar trobesių susiburia į didžiulius spiečius ir maišydamiesi, tarsi dūmų stulpai, kyla aukštyn“. Šių uodų gyvenimas sausumoje ryškus, bet trumpas – uodai nesimaitina, skraido gausiais būriais, kartais lenda į akis ir burną (tuo nervindami sterilią aplinką pamėgusius miesto žmones), poruojasi, deda kiaušinėlius į vandens telkinius ir masiškai žūva. Ir visa tai trunka vos kelias dienas. Uodais trūkliais jie vadinami dėl jų lervoms būdingų trūkčiojančių judesių. Lietuvoje, pavyzdžiui, šiuo metu yra žinoma daugiau kaip 150 uodų trūklių rūšių, nors, manoma, kad jų turėtų būti keli šimtai, nes tai labai mažai tirta vabzdžių grupė.

Grįžkime prie kraujasiurbių uodų, kurių Lietuvoje yra bent 37 skirtingos rūšys ir kiekvienos rūšies uodas atrodo šiek tiek kitaip, gyvena šiek tiek kitaip, net maitinasi kitaip: vieni dažniau kanda prieblandoje, kiti dienos metu, o treti tik naktį. Vieniems labiau „patinka“ paukščių kraujas, kitiems – stambių žinduolių, o treti geriausiai jaučiasi gyvendami šalia žmogaus. Vieni skraido pavasarį, kiti aptinkami tik vasaros pabaigoje, vienų lervos vystosi krištolinio švarumo vandenyje, o kitų vystymasis vyksta dvokiančioje nuotekų baloje.

Žmonės senokai uždavė klausimą, ar pasaulis be uodų būtų geresnis? Kaip nebūtų keista, teisingas atsakymas – ne. Tie patys uodai, kurių įkyrus zyzimas kambaryje ar palapinėje neleidžia užmigti visą naktį (atrodo, kad šalia ausies burzgia traktorius, o ne maža, nedrąsi uodo patelė), yra svarbūs kitoms gamtos būtybėms: uodų lervos yra kitų vandens telkinių gyventojų maistas, o suaugusiais uodais maitinasi kai kurie paukščiai, jais šeria savo jauniklius. Trūkstant uodų, jauniklių užauginama mažiau. Uodų patinėliai krauju nesimaitina, minta žiedų nektaru ir kai kuriose pasaulio vietose dalyvauja augalų apdulkinime. Vis dėlto bene svarbiausias kraujasiurbių uodų vaidmuo yra susijęs su jų galimybe platinti įvairius parazitus, o tuo pačiu dalyvauti kitų organizmų gausumo reguliavimo procese.

Kraujasiurbiai uodai labiausiai žinomi kaip žmonių gausumo reguliatoriai; nesistebime, kad pasaulyje žmogui pavojingiausio gyvūno rinkimuose pirmoji vieta atiteko būtent kraujasiurbiui uodui. Jis net nenusileido antroje vietoje atsidūrusiam žmogui, o šio, kaip pavojingiausio padaro, „rodikliai“ buvo vos ne du kartus mažesni už kraujasiurbio uodo. Kodėl uodai tokie pavojingi? Būtent dėl jų platinamų ligų sukėlėjų, tokių kaip maliariją sukeliančio plazmodijus, dengę, vakarų Nilo karštinę, geltonąjį drugį sukeliančių virusų ir kitų patogenų. Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose šiaurės Europos valstybėse, šie susirgimai nėra paplitę, tad esame palyginti saugūs. Bet ar tikrai? Uodo patelė praėjus maždaug savaitei po pasimaitinimo krauju deda kiaušinėlius ir skrenda vėl maitintis. Ir taip iki šešių kartų per uodo gyvenimą. O dauguma uodų dažniausiai renkasi maitintis ant to, kas yra arčiau, kas mažiau juda, mažiau priešinasi. Tad visai gali būti, kad pasimaitinusi ant laukinio gyvūno (pavyzdžiui, žiurkės) ar paukščio, po savaitės uodo patelė savo straubliuku jau durs mūsų odą ir maitinsis mūsų krauju. Žinoma, dažniausiai mūsų imunitetas susidoroja su įvairiais patogenais, kuriuos uodas gali pernešti vieniems gyvūnams ar žmonėms nuo kitų. Kartais netradiciniai parazitai vis tik įsikuria ir žmogaus organizme, taigi net Lietuvoje žmonės gali užsikrėsti šunis parazituojančiomis filiarijomis. Šuns parazitas, patekęs į žmogaus organizmą, elgiasi netradiciškai, tad įsikuria keisčiausiose kūno vietose, iš kur gali būti pašalintas tik chirurginiu būdu. Tiesa, Lietuvoje kol kas tai pavieniai atvejai, jie gerokai dažnesni Pietų šalyse.

  Būtina žinoti, kad Lietuvoje gyvena bent keli šimtai skirtingų uodų rūšių, iš jų tik daugiau kaip 30 rūšių gali siurbti kraują. Jie gyvena labai skirtingai, vieni gausesni, kiti retesni, vieni dažnesni pelkėse, kiti arčiau žmonių esančiose balutėse. Gyvenimas su uodais neatrodo labai lengvas, saugus ir nuspėjamas, tačiau net sunku įsivaizduoti, koks nenuspėjamas gyvenimas gali mūsų laukti be šių padarų.

Dr. Rasa Bernotienė
Gamtos tyrimų centras

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close