Labirintai
Spalio 21–24 d. Europos Parlamento sesija Strasbūre iš tikrųjų buvo neeilinė ir ne itin lengva. Sesijos metu buvo tvirtinamas 2020 metų biudžetas priimti sprendimai dėl bičių, diskutuota klausimu dėl klimato kaitos, tačiau, ko gero, vienas svarbiausių klausimų – Turkijos kariniai veiksmai Sirijos šiaurėje.
Elementaru, kad vis garsiau skambantis konfliktas turėjo būti įvertintas ir Europos Sąjungos parlamento. Ko gero, šis karinis konfliktas būtų eilinis, jau nieko nebestebinantis, bet prisiminus ką tik Gruzijoje bei Ukrainoje praūžusias „taikdariškas“ svetimtaučių karines operacijas ir sugretinus su panašia operacija Lietuvoje prieš 80 metų, daugėja… ne, ne klausimų, o absurdo.
Niekam ne paslaptis, kad Sirija beveik nuo pat 2014 metų sukilimo bendradarbiauja su Rusija ir jos padedama sugebėjo išsaugoti autoritarinį režimą. Taip pat niekam ne paslaptis, kad pastaruoju metu su Rusija nuoširdžiai bendrauja ir Turkija. Rodos, nieko baisaus – tai pietrytinis, lietuviams tolimas ir neaktualus regionas, tačiau daug detalių verčia suklusti.
Pirmoji nerimą kelianti detalė, ko gero, yra tai, kad vos prieš metus pykčio purslais apie bjaurią Europą bei Rusiją taškęsis JAV prezidentas Donaldas Trumpas ėmė ir persigalvojo. JAV kariuomenės atitraukimas iš Šiaurės Sirijos tėra ledkalnio viršūnė.
Dar šiemet JAV nutraukė naujausių savo naikintuvų pardavimo Turkijai programą, nes Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, po nepavykusio perversmo atradęs į JAV vedančius galus, staiga pakeitė savo simpatijas ir perskirstė jas labiau į Rytus nei Vakarus. Sutaręs iš Rusijos pirkti raketinius kompleksus S-400, Turkijos prezidentas įvarė ne tik politinį, bet ir ekonominį pleištą tarp Turkijos ir JAV. Kaip JAV reagavo? Tyla. Turkija draugauja su Rusija ir JAV tam neprieštarauja, tik… neduos naikintuvų. Tačiau JAV prezidentas pateikė siurprizą, leisdamas „taikdariškai“ Turkijos misijai pradėti karinius veiksmus Šiaurės Sirijoje – Sirijos kurdų teritorijoje, kurioje gyvenantys kurdai daugelį metų siekė autonomijos nuo autokratiško Sirijos prezidento. Negana to, kaip tik kurdai buvo vieni pagrindinių Europos ir JAV sąjungininkų kovojant su teroristinės Islamo valstybės pajėgomis Sirijoje. Sutriuškinus Islamo valstybę, būtent kurdų teritorijoje buvo įkalinti tūkstančiai teroristų ir su jais susijusių asmenų. Prasidėjus karinei Turkijos operacijai, kalėjimai liko be apsaugos ir tie patys sunkiai gaudyti teroristai pabiro į laisvę.
Vėlgi būtų galima į nieką nekreipti dėmesio, jei ne pora keistų faktų. Pirmasis faktas – Turkija priklauso Šiaurės Atlanto Sutarties Sąjungai (NATO). Antrasis faktas – Turkija siekia narystės Europos Sąjungoje (ES). Ir štai čia prasideda įdomiausia vieta. Lietuva priklauso ir NATO, ir ES. Vadinasi, Turkija teoriškai yra „to pačio, europietiško, kraujo“. Tačiau Turkijos karinė invazija į jai nepatinkantį etninį kitos valstybės regioną, kurį ji puolė su Sirijos ir Rusijos palaiminimu, parodė, kad ES propaguojamas tautinis įvairumas Turkijai nė motais. Nė motais ir pati ES, nes jokių perspėjimų ir nepasitenkinimo Turkijos prezidentas negirdėjo nei prieš operaciją, nei jai prasidėjus. Dar įdomesnė yra JAV prezidento pozicija.
D. Trumpas vos prieš metus teigė, kad kurdai yra tikri JAV partneriai ir visada už pagalbą naikinant Islamo valstybę (IS) išliks JAV draugais. Tačiau šio spalio viduryje JAV karinės pajėgos JAV prezidento įsakymu atitrauktos, kurdai pavadinti „amžinu konfliktu, į kurį kištis neverta“ ir išreikštos simpatijos Sirijos, Rusijos bei Turkijos karinei koalicijai Sirijos viduje. Kas atsitiko? Kodėl nuolatiniai priešai tapo draugais? Ir nuo kada JAV, kovojanti už žmonių laisvę, pripažįsta valstybės karinių pajėgų viršenybę prieš civilinę valdžią? JAV prezidentas, be abejonės, turi planą. Tik klausimas, kas glūdi jo paskutiniuose puslapiuose? Neabejotinai, kaip vizija yra įvardijama amžina laimė ir taika, tačiau koks kelias veda iki jų?
Nuolat JAV prezidento eskaluojama Europos problema dėl silpnų karinių pajėgumų ir skatinimas jas didinti, keisti tylūs susitarimai su Šiaurės Korėja ir tylūs pasikalbėjimai su Rusijos prezidentu, konfliktas su Kinija bei Meksika ir įvairūs išsišokimai pasaulinės politikos fone rodo du dalykus. Pirmasis – politinės įtakos pasaulinis žemėlapis yra perbraižomas. Ir jis perbraižomas ne sudarant sąjungas, bet supriešinant visus, trumpai tariant, sėjant chaosą. O ką atneša chaosas? Tuomet prisireikia stiprios rankos, kad jis būtų suvaldytas. Žinoma, karine galia. Štai tuomet ir iškyla tik stiprūs šalių vadovai, pajėgus derėtis su kitomis valstybėmis. Pavyzdžiui, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, JAV prezidentas Donaldas Trumpas, jaunasis Šiaurės Korėjos vadovas, nenuspėjamas ir stipriai su sveiku protu prasilenkiantis. Ir kas svarbiausia – viso to fone nublanksta civiliai piliečiai, nes jie tampa tik valstybės mėsa patrankoms. Nebent žmonės spėtų tai suvaldyti.
JAV prezidento keistas elgesys parodo dar vieną labai paprastą ir elementarų dalyką. Prezidento rinkimų šūkis „pirmiausia – Amerika“ nebuvo tik šūkis. Jis ir reiškė, kad Amerikai nusispjauti ant kitų, laikas iš visko turėti naudos. Ir nemažos. Jeigu Europa galvoja, kad yra saugi nuo kito pasaulinio karo, ji klysta. Ji bus saugi tik tol, kol galės garantuoti naudą JAV arba pati bus pajėgi pasirūpinti savo saugumu.
JAV prezidentas pasiuntė aiškią žinią – Amerikai reikalingi žemės resursai, o ne „kažkokios“ tautos. Prezidento atvirai išreikštas nepasitenkinimas, kad JAV pajėgos yra ten, kur neturėtų būti, aiškiai parodo JAV poziciją – tegul dauginasi ir skerdžia vieni kitus, svarbiausia – ne mūsų kieme. Ir nereikėtų stebėtis šia pozicija. Antrojo pasaulinio karo metais, iki pat atakos Perl Harbore, JAV pozicija buvo tokia pati. Kol konfliktas nepaliečia jų, kam eikvoti resursus?
Spalio 23 d. Turkijos klausimas buvo svarstomas ir Europos Parlamente. Iš daugiau nei 600 parlamentarų posėdyje dalyvavo apie 50, tarp jų ir Lietuvos europarlamentarai Petras Auštrevičius bei Juozas Olekas.
Posėdžio metu paaiškėjo tai, kas ir taip buvo aišku. Turkija pradėjo etninį valymą, aukos jau skaičiuojamos, puolami civiliniai objektai. Turkijos prezidentas, kuris nuolat „ant blakstienų“ statė Europos Sąjungą dėl migracijos, visiškai nekreipia dėmesio į jokius raginimus. Nors siūloma įvesti sankcijas, bet ir taip aišku, kad jos nepadės. Ko gero, emocingiausiai pasirodė italas Angelo Ciocca (ne veltui italai – karštakošiai), kuris metė Europos parlamentarams turkų dovanotą šokoladą į salės vidurį šaukdamas, kad tegul Turkijos prezidentas pasiima atgal tą kruviną šokoladą. Buvo siūlymų ir išmesti Turkiją iš derybų dėl stojimo į Europos Sąjungą. Tačiau dauguma išreiškė dvejones, kad viskas baigsis dar vienu derybų ratu ir Europos Sąjungos neįgalumu.
Panašu, kad taip ir bus, nes Europa silpsta, ar nenorėdama, ar nebeturėdama jėgų perimti pasaulio lyderystės į savo rankas. Liko tik JAV ir Rusija.
