„Nord Stream II“ – dar viena rakštis pasaulio politikos „ežyje“. 2

Nors dujotiekio „Nord Stream II“ statybos juda į priekį, diskusijos dėl jo būtinybės prasidėjo išpopuliarėjus ekologinėms idėjoms (gamtinių dujų vartojimas mažina anglies dvideginio išmetimą į atmosferą), išsivysčius gamtinių dujų tranzito struktūrai (nutiesus papildomus dujotiekius, pavyzdžiui, iš Turkijos, bei išvysčius suskystintų gamtinių dujų mobiliųjų terminalų struktūrą) ir prasidėjus politiniams debatams dėl Europos Sąjungos (ES) idėjinio vientisumo.

Ko gero, pastarasis klausimas tapo svarbiausiu aspektu lemtinguose ES narių politikos posūkiuose. Žinant galimus neatsargumo su Rusija rezultatus, Rytų Europai kyla klausimų, konkrečiai susijusių su jos geopolitiniu saugumu. Šiuos nuogąstavimus patvirtina Šiaurės Atlanto Sutarties organizacija (NATO) ir pagrindinė jos „akcininkė“ – Jungtinės Amerikos Valstijos. Iš tiesų, gana sudėtinga vertinti JAV vaidmenį dujų rinkoje ir užtikrinant Europos saugumą, nes JAV prezidentas Donaldas Trumpas nuolat siunčia dvilypes, tačiau turinčias pagrindą, žinutes.

Pirmoji jo siunčiama žinutė yra labiau suprantama ir aktualesnė Rytų Europai – Vakarų Europa, didindama dujotiekių ir dujų perdavimo gabaritus iš Rusijos, atneša Rusijai daugiau pajamų. Matematinė formulė labai paprasta – Rusija savo ginklus tobulina ir gamina ne iš žemės ūkio pajamų. Tuo tarpu ta pati Europa, prašo Jungtinių Amerikos Valstijų, kad jų patronuojamas NATO blokas gintų Europą nuo galimos invazijos iš Rytų. Nors Gruzijos ir Ukrainos atvejai vakarų europiečiams didelės įtakos neturėjo ir nesukėlė didelio susidomėjimo, tačiau visi supranta, jog tokia rizika reali.

Tuo tarpu kalbant apie NATO, JAV pozicija yra suprantama. Šiemet, 29 narių blokas NATO, Jungtinių Amerikos Valstijų reikalavimu, šiaip ne taip pradėjo didinti finansavimą savo karinei struktūrai. Pagal sutartis yra numatyta, kad kiekviena NATO narė-šalis privalo skirti ne mažiau kaip 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Tačiau šio susitarimo nuolat laikėsi tik dvi didžiausios NATO narės – JAV ir Didžioji Britanija. Kitos šalys prie šio reikalavimo prisijungdavo priklausomai nuo ekonomikos ir bendradarbiavimo su šiomis dviem valstybėmis. Atsižvelgiant į tai, kad JAV 2019 metais savo karinei galiai stiprinti ir išlaikyti skyrė 6,85 trilijono JAV dolerių (3,42 proc. šalies BVP), o labiausiai tenkinanti NATO sutarties sąlygas Didžioji Britanija – 655 milijardus JAV dolerių (2,13 proc. BVP), nenuostabu, jog tokios šalys kaip Lietuva, gynybai šiemet skyrusios 1,98 proc. BVP (tai sudaro tik 9,33 milijardo JAV dolerių), atsidūrė ties bloko pasitikėjimo riba. Tiesa, Lietuva, šiemet per nago juodymą priartėjusi prie reikalaujamos ribos, pasak JAV prezidento, tapo patikima NATO partnere (tačiau D. Trumpo žodžius reikėtų vertinti atsargiai ir nepatikliai).

Tačiau labiausiai NATO pamatus skaldo Vakarų Europos valstybės, t. y. turtingiausios Europos valstybės, kurios NATO blokui kartais neskiria net 1 proc. BVP. Liuksemburgas 2019 metais savo gynybai skyrė 3,45 milijardo JAV dolerių (0,55 proc. BVP), Ispanija – 123 milijardus JAV dolerių (0,92 proc. BVP), Vokietija, kuri ir tapo pagrindine „Nord Stream 1“ operatore Vakaruose, skyrė 491 milijardą JAV dolerių, arba tik 1,36 proc. BVP.

Peržiūrint skaičius, visai nekeista, kodėl JAV yra nusiteikusios priešiškai tokiam NATO blokui, kuris ne tik neišmoko Antrojo pasaulinio karo pamokos, savarankiškai nesirūpina savo gynyba, nesilaiko sutarties sąlygų, bet ir pirkdamos dujas iš Rusijos suteikia finansinių galimybių savo potencialiam priešui Rytuose augti.

Antroji žinutė, kuria siunčia JAV prezidentas, yra paprastesnė. Išplėtojus JAV skalūninių dujų gavybą bei tranzito sistemą, JAV siūlo rusiškas dujas keisti amerikietiškomis.

Bet Europa nėra pasiryžusi itin glaudžiai bendradarbiauti su savo sąjungininke atokiame Šiaurės Amerikos žemyne. Todėl dėl abiejų žinučių Europos Sąjungos narės jau yra paruošusios plačius diskusijų paketus. Vienas iš jų – globali, tarpvalstybinė Europos Sąjungos kariuomenė, kuri taptų dar vienu NATO bloku arba jį pakeistų iš esmės. Antrasis – Europos energetikos diversifikavimo žiedas, kuriuo Europa galėtų užsitikrinti stabilų energetinį poreikį bei praplėsti energetikos žaliavos tranzito kelius.

Deja, šioje vietoje, kaip jau rodo tendencijos, Rytų Europa gali likti nusivylusi. Pirmiausia dėl to, kad pagrindinės karinės pajėgos, suprantama, būtų dislokuotos Vakarų Europoje (bendradarbiaujant su Rusija, bandymas tokias karines galias dislokuoti rizikos zonoje esančiose Rytų Europos valstybėse galėtų reikšti padidėjusias gamtinių dujų kainas arba blokadą energetiniu požiūriu trapiu momentu). Be to, tokių karinių pajėgų panaudojimas Rytų Europos aneksijos atveju greičiausiai būtų sprendžiamas pernelyg lėtai dėl elementaraus daugiašalės nuomonės šiuo klausimu išgryninimo ir patvirtinimo Europos Parlamente. Žiedinė energetika taip pat gali būti ne itin patraukli Rytų Europai dėl itin paprasto veiksnio – tos pačios Rusijos energetinės kontrolės. Nereikia pamiršti fakto, kad Rusija mažina ir vis nutraukia energetikos žaliavų tiekimą per Rytų Europą jau daug metų. Taigi Vakarų Europa įgyja energetinę nepriklausomybę… taip, nuo savo pačios šalių narių. Negana to, sudarant tarptautinius tokio masto sandorius su Rusija ir didinant energetinę priklausomybę nuo jos, išlieka klausimas, ar tai turės (ir kiek) įtakos Rytų Europos energetikos kainoms, kurių operatoriumi dabar taps jų tranzito šalis – Vokietija. Europos energetikos analizė jau parodė, kad dujų perdavimas iš rytų mažėja ir net atidarytas antrasis dujotiekis „Nord Stream II“ neveiks visu pajėgumu, kuriam yra numatytas.

Elementaru, kad niekas netiesia kelio, kuriuo niekas nevažinės. Taigi numatomas energetinis gamtinių dujų diversifikavimas Europoje rodo, kad jau 2035 metais dujų tiekimas „Nord Stream II“ dujotiekiu dar labiau sumažės dėl poreikio stygiaus, todėl į klausimus „kodėl“ reikia atsakinėti jau šiandien.

Spalio 22 d. Strasbūre vykusiame posėdyje buvo atsakyta net į keletą klausimų.