Šventasis Antanas Paduvietis
Lietuvoje yra kelios bažnyčios pavadintos šventojo Antano Paduviečio vardu. Tarp jų ir Birštono kurorto bažnyčia. Tačiau tikriausiai ne visi žino, kas buvo tas šventasis, kurio vardu daug metų vadinama mūsų bažnyčia.
Dabartinę mūrinę Birštono bažnyčią, šiemet šventusią 110 metų sukaktį, 1900 metais suprojektavo žymus architektas Vaclovas Michnevičius. Pamatai padėti 1903 metais, 1909-aisiais bažnyčia konsekruota Šv. Antano Paduviečio titulu. Šis šventasis – šios bažnyčios ir parapijos globėjas.
Tad pabandysime jį pristatyti pagal knygą „Lietuvos šventieji globėjai“, kuri buvo išleista 2010 m. (tekstai parašyti prof. dr. Laimos Šinkūnaitės, doc. dr. kun. Algimanto Kajacko).
Šventasis Antanas Paduvietis.
Šv. Antanas (1195–1231) gimė Lisabonoje, kilmingų portugalų šeimoje. Jo krikšto vardas buvo Ferdinandas. Vadinamas Paduviečiu, kadangi gyvenimo pabaigoje gyveno Italijos mieste Paduvoje, čia ir mirė, buvo palaidotas. Paduvos bazilikoje ir šiandien jo kapas lankomas gausių maldininkų. Pranciškonas ir kunigas. Tėvai dar vaiką jį atidavė auklėti į Lisabonos katedros mokyklą. Dar paauglys būdamas jis įstojo į šv. Augustino kanauninkų ordiną, studijavo Koimbros universitete. Čia gyvendamas pašventė save maldai, mokslui, atminties lavinimui ir Šventojo Rašto studijoms. Taip prabėgo 8 metai, kol karalius Don Pedro 1220 m. iš Maroko pargabeno pranciškonų, ten mirusių kankinių mirtimi, relikvijas. Ferdinandas šį įvykį jautriai išgyveno ir užsidegė troškimu mirti kankinio mirtimi už Kristų. Tačiau, priklausydamas augustinų vienuolijai, turėjo maža vilties šiems siekimas įgyvendinti. Pasitaikius progai, jis susipažino su keliais pranciškonų vienuoliais ir 1221 m. įstojo į pranciškonų vienuolyną, gaudamas vienuolišką Antano vardą. Tada jam buvo leista ruoštis misijoms, ir netrukus Antanas išplaukė į Maroką, pasiryžęs ten skelbti Kristaus evangeliją. Tačiau Maroke susirgo, todėl jam teko grįžti į Europą. Kelionėje laivą užklupo audra, ir keleivius išmetė prie Mesinos uosto (Sicilija). Iš Mesinos prasidėjo Antano kelionė į Asyžių, kur 1221 m. pranciškonai rinkosi į generalinį susirinkimą. Pastarajam vadovavo brolis Elijas, pranciškonų vienuolynų generolas, prie jo kojų sėdėjo pats vienuolyno steigėjas Pranciškus. Jaunam vienuoliui portugalui susirinkimas padarė gilų įspūdį. Pasibaigus susirinkimui, Antanas buvo nusiųstas į nuošalų šv. Pauliaus vienuolyną netoli Forli. Šiame vienuolyne Antanas laikėsi kukliai, ruošėsi kunigo įšventimams, jam buvo patikėtos virtuvės pagalbininko pareigos. Tačiau greitai buvo įsitikinta šio kuklaus jaunuolio dvasiniu gilumu ir išmintimi. Į Forli vienuolyną per šventes atvyko keletas brolių domininkonų. Vienas iš jų pasisiūlė pasakyti pamokslą, į kurį atsakymą duotų vienas iš pranciškonų. Tai ryžosi padaryti Antanas. Pamokslas nustebino visą vienuolyną. Jame atsispindėjo gilus išsimokslinimas, dvasinio gyvenimo nuoširdus pažinimas, Dievo baimė ir meilė, puiki iškalba. Vienuolyno viršininkas apie jauną Dievo malone apdovanotą vienuolį pranešė Asyžiui. Čia buvo nuspręsta iškviesti Antaną, paskirti laiką susikaupimui ir paskui suteikti įgaliojimą misijoms Romanijos ir Lombardijos provincijose. Taip prasidėjo Antano pamokslininko tarnystė. Jis vykdavo į tas Šiaurės Italijos vietas, kur buvo gausios atsiskyrusios klaidatikių bendruomenės. Antano pamokslai daugybę jų vėl grąžino Bažnyčiai. Juos ypač žavėjo Šventojo Rašto žinios. Po kurio laiko Antanas buvo pasiųstas dėstyti teologijos Bolonijos, Monpeljė ir Tulūzos universitetuose. Jis buvo pirmasis pranciškonas, užėmęs tokias pareigas. Raštą su leidimu dėstyti teologiją universitete pasirašė pats Pranciškus Asyžietis. Jis rašė: „Mano brangiam broliui Antanui brolis Pranciškus siunčia sveikinimus Jėzuje Kristuje. Aš džiaugiuosi, kad jūs mokysite šventos teologijos mūsų brolius, nepakenkiant nei mūsų šventoms maldoms, nei pamaldumui pagal mūsų šventas taisykles.“
Antanas neatsisakė ir pamokslininko tarnystės; toliau garsėjo savo pamokslais, kurie sutraukdavo milžiniškas minias žmonių, pamokslai buvo skelbiami tiesiog aikštėse. Pasklido kalbos, kad nuostabūs Antano pamokslai yra lydimi ir stebuklingų įvykių.
Mirus šv. Pranciškui, 1226 m. Antanas trumpam buvo atšauktas į Asyžių ir išrinktas Emilijos ir Romanijos provincijolu. Mūsų laikų istorikai daro nepagrįstą išvadą, kad Antanas bandė oponuoti broliui Elijui ir pasisakė už kai kurių vienuolyno taisyklių pakeitimą. Jie atkreipia dėmesį, kad leidimas Antanui dėstyti teologiją buvo kaip ženklas naujovėms. Tačiau atrodo, kad šį klausimą vienuolyno vyresnybė paprašė išspręsti popiežių Grigalių IX.
Antanas buvo popiežiaus atleistas nuo visokių pareigų ir paskirtas tik pamokslų tarnystei. Popiežius asmeniškai žinojo apie Antano veiklą, ją labai vertino ir vadino jį „Testamento Arka“, tuo pabrėždamas puikų Šventojo Rašto žinojimą.
Nuo to laiko Antanas pastoviai apsigyveno Paduvoje, kur toliau skelbė pamokslus. 1231 m. po pavasarinio pamokslų ciklo pašlijus sveikatai, Antanas kartu su dviem broliais pranciškonais nuvyko į Kamposampjero vienuolyną pailsėti. Dar blogiau pasijutęs, grįžo atgal į Paduvą, tačiau miesto nepasiekė. Mirė pakeliui Arcelo vienuolyne 1231 m. birželio 13 d., būdamas tik 36 m. amžiaus. Minios žmonių dalyvavo Paduvoje jo laidotuvėse. Po metų Antanas buvo popiežiaus Grigaliaus IX paskelbtas šventuoju. 1232 m. Paduvoje šv. Antano relikvijoms saugoti buvo pastatyta didinga bazilika, kuri stovi ir dabar. Šv. Antano Paduviečio kapas tapo maldininkų piligrimine vieta.
Šv. Antano kultas įsigalėjo tuoj po jo mirties ir įgavo išskirtinių bruožų: maldininkai patirdavo įvairių Dievo malonių, todėl žmonės pradėjo vadinti šv. Antaną stebukladariu. Šiuos žmonių patirtus stebuklus sunku ištirti. XVII a. atsirado legenda, kad vienuolyno naujokai, be leidimo iš šventojo celės pasiėmę jo psalmyną, naktiniais košmarais būdavo priverčiami pasisavintą knygą grąžinti. Galvojama, kad taip atsirado tikėjimas į šv. Antaną, kaip pavogtų ir pamestų daiktų grąžintoją. Šv. Antano vargšų meilė, jo užtariančių neturtėlius pamokslų garsas 1890 m. paskatino atsirasti vargšus globojančią instituciją „Šventojo Antano Duona“, kuri plačiai pasklido įvairiuose Trečiojo pasaulio kraštuose ir gelbsti vargstančius.
Apie šv. Antaną yra sukurta daugybė įvairiausių legendų, kurios spausdinamos atskiromis knygomis, pavadintomis „Šventojo Antano žiedai“. Ypač garsus pasakojimas apie klaidžiatikio atsivertimą. Vienas žmogus šv. Antanui pareiškęs, kad netiki Jėzaus buvimu Švenčiausiajame Sakramente. Šventasis pasakęs, kad asilas supranta šio Sakramento didybę ir abejojantis savo akimis tai pamatys. Atvestas prieš monstranciją su Švenčiausiuoju sakramentu asilas atsiklaupė priešakinėmis kojomis ir, nulenkęs galvą, pagarbino Švenčiausiąjį Sakramentą, tuo įtikindamas paklydėlį.
Šv. Pranciškus sakė pamokslą broliui Vilkui ir paukšteliams. Legenda pasakoja, kad panašiai ir šv. Antanas, kai viename miestelyje žmonės nesusirinko klausyti jo pamokslo, nuėjo prie vandens ir sukvietė žuvis. Daugybė žuvų susirinko prie kranto ir kantriai išklausė pamokslo.
Vieno miesto aikštėje šv. Antanui sakant pamokslą, piktoji dvasia pradėjo ardyti pakylą, ant kurios jis stovėjo. Nors buvo nugriautos visos atramos, bet pakyla nesugriuvo, kol buvo sakomas pamokslas.
Šv. Antanas paprastai vaizduojamas kaip vienuolis pranciškonas su knyga ir balta lelija rankose. Kartais klūpantis ar stovintis prieš altorių, taip pat laikantis ant rankos Kūdikėlį Jėzų.
Šv. Antano pagalbos ir šiandien šaukiamės ką nors pametę, apvogti, keliaujantys, patekę į vargą.
XV a. šv. Antano kultą skatino šv. Bernardinas Sienietis (miręs 1444 m.), eilę šventųjų gyvenimų legendų pritaikęs šv. Antano gyvenimui.
1946 m. popiežius Pijus XII paskelbė šv. Antaną Bažnyčios Daktaru, atsižvelgdamas į jo, kaip pamokslininko, tarnystę ir sėkmę. Šv. Antano minėjimo diena yra birželio 13.
Vilkaviškio vyskupija rinkdamasi šv. Antaną globėju, prisiėmė ir įsipareigojimus, kad šalia pagrindinių pastoracinių neužmirš ir socialinių tikinčiųjų rūpesčių.
Stebuklingais laikomų šv. Antano Paduviečio paveikslų yra Kretingos Viešpaties apreiškimo Švč. Megelei Marijai bažnyčioje, taip pat Telšių katedroje yra Mostrancija su šv. Antano Paduviečio atvaizdu. O Birštono bažnyčioje, šoniniame altoriuje yra šv. Antano Paduviečio skulptūra su Jėzumi ant rankų ir lelija.
