Paveikslai, knygos ir dainos – trijų autorių prisistatymas gimtinėje
Joninių išvakarėse Šilavoto Davatkyne surengtas rašytojos Aldonos Ruseckaitės ir tapytojo Petro Lincevičiaus kūrybos vakaras. Renginio metu koncertavo dainuojamosios poezijos atlikėjas Vytautas Trakymas.
Senųjų davatkėlių namelių sienas puošė šilavotiškio tapytojo, VDA Kauno fakulteto dėstytojo Petro Lincevičiaus tapybos darbai bei Vincui Mykolaičiui-Putinui skirto projekto piešiniai. Autorius papasakojo, kad čia eksponuojami per pastaruosius šešerius metus nutapyti paveikslai, kuriuose nutapytas Davatkynas, jo ir Šilavoto apylinkės.
„Mano, kaip tapytojo, kelias ir prasidėjo čia, Davatkyne, paskatinus dailininkui Alfonsui Vilpišauskui“, – pasakojo Patras, dabar į gimtinę jau atvažiuojantis su savo studentais.
Prieš trejus metus, įgyvendinant Vincui Mykolaičiui-Putinui skirtą projektą, su jaunuoju tapytoju susisiekę Vilniuje esančio memorialinio Vinco Mykolaičio-Putino buto-muziejaus darbuotojai pasiūlė bute esančioje galerijoje surengti jo kūrinių parodą. Apsilankęs rašytojo memorialiniame bute, kuriame daug paveikslų, Petras pasigedo kūrinių, susijusių su rašytojo gimtine, ir nusprendė tą spragą užpildyti paveikslais, kurie būtų nutapyti gimtinėje, kuriuose būtų vaizduojama sodyba, jos aplinka. Dėl to Petras keletą dienų gyveno Pilotiškėse ir kūrė. Jis pasakojo, kad buvo tapęs ir tyrėju – tyrinėjo ant sienų, grindų, durų išlikusias įbraižas. Taip atsirado daugybė piešinių, kuriuose tiksliai užfiksuoti dar rašytoją menančių baldų, durų vaizdai. Tapybos darbuose užfiksuotas tvenkinys, maumedžiai, namas, svirnas, apylinkių vaizdai, Aušrakalnis, sodybos vaizdas nuo Aušrakalnio tarsi nukelia į laikus, kai čia gyveno Vincas Mykolaitis-Putinas ir jo artimieji. Rašytojo memorialiniame muziejuje pakabinti darbai, pasak Petro, labai gražiai įsiliejo į buto erdvę. Matyt, taip manė ir buto-muziejaus darbuotojai, nes Petro darbai vietoj numatytų trijų mėnesių buvo eksponuojami triskart ilgiau.
Šalia Šilavoto esančiame Ingavangio kaime gimusi rašytoja, poetė Aldona Ruseckaitė pristatė ne tik paskutinįjį savo biografinį romaną „Padai pilni vinių“, atskleidžiantį dramatišką poetės Salomėjos Nėries gyvenimą, bet ir ankstesnius kūrinius apie didžiuosius lietuvius kūrėjus – Maironį („Šešėlis JMM: Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“), Žemaitę („Žemaitės paslaptis“), V. Mačernį („Dūžtančios formos: romanas apie Vytautą Mačernį“) bei „sunkų“ romaną „Kaip žaibas“ apie kalėjimą, nusikaltimą, atlaidumą. Tarp romanų įsiterpė ir viena eilėraščių knyga – „Verčiau (ne)užmiršti“.
Rašytoja paskaitė savo kūrybos – ir eilėraščių, ir ištraukų iš romanų. Pirmasis jos romanas „Marios vandens“ išleistas 2010 m. Jis susijęs su gimtosiomis vietomis, su Šilavoto mokykla, draugais, jaunyste, su kaimu.
„Nors prieš dešimtmetį maniau, kad romanų niekada nerašysiu, kad neturėsiu tiek proto, galvos ir sumąstymo, bet atsitiko taip, kad jau išleidau šešis storus romanus. Pirmąjį parašiau sunervinta kalbų, kad yra prarastoji karta, kažkokia išganytoji karta. Netiesa, nėra jokių prarastųjų kartų, nes mes gyvename vieną gyvenimą Dievo skirtu laiku! Ir, norėdama žvilgtelėti į savo kartą, pasižiūrėjau į tą savo gyvenimą su šypsena, filosofiškai“, – pasakojo A. Ruseckaitė.
Leidyklai jau tuoj bus atiduota knyga „Debesiu“ – labai asmeniška, kuri bus tarsi paminklas prieš nepilnus metus mirusiam broliui.
Atlikėjas Vytautas Trakymas – šilavotiškis. Jo jautrių dainų yra klausęsi dauguma prieniškių, ne tik šilavotiškiai. Gitaros skambesys ir Vytauto dainos gražiai derėjo ir su rašytojos pasakojimais, ir su šalia Davatkyno vykusiu „alternatyviu“ vakaru, pilnu paukščių čiulbėjimo, varlių kurkimo.
